Nors tuomet dar buvo paauglys, R.Doveika sako jau tada suvokęs, kad kova už nepriklausomybę yra mūsų tautos apsisprendimas. Ne vienadienis, ne emocinis, bet per visą Lietuvos istoriją subrandintas tikslas ir siekis, todėl kunigui labai sunku suvokti žmones, kurie leidžia sau burbėti, jog ne tokios nepriklausomos Lietuvos tikėjosi.
„Aš tikiuosi, kad tokie žmonės yra verti didžiausios užuojautos, jie užstrigę kažkur, o ne toje tikrovėje, į kurią mes dėjom pastangas. Atsakymas, kodėl reikėjo kovoti yra mūsų seneliai Sibiro lageriuose palaidoti, atsakymas yra tai, kad iš mūsų prie lentų tyčiodavosi, kad mes esame vertybiniai žmonės, kad mes nerūkom, nesikeikiam, neskriaudžiam jaunesnių, o einame į bažnyčias, kad mes kalbame maldas, kad mes esame sąžiningi, gerai mokomės – už visa tai mes kentėjome mokykloje prie lentų besimokydami“, – kalbėjo kunigas.
R.Doveika pasakojo, jog iš jo paties tyčiodavosi mokykloje, o iš tėvelio – darbovietėje. „Juk visi tyčiodavosi iš tikinčių vaikų, o mes per naktį švęsdavome Kūčias, o juk dabar nerasi nė vieno žmogaus, kuris sovietmečių nešventė Kūčių, nes tai pati gražiausia šventė. Aš pamenu mano tėtis Kūčių dieną visada gaudavo naktines pamainas, nes jie žinojo, kad esame tikinti šeima ir valgome Kūčių vakarienę. Ją tekdavo valgyti tik po vidurnakčio, kai tėtis iš naktinės pamainos grįždavo“, – prisiminimais dalijosi Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios rektorius.
 |
| Sauliaus Žiūros nuotr./Ričardas Doveika. |
Bažnyčios atstovas teigė, jog mūsų tautai reikia laiko ir kantrybės, kad Lietuva būtų puiki vieta gyventi. „Mes galbūt esame nepakankamai pagarbūs vienas kitam, galbūt mes išnaudojame vieni kitus, engiame vienas kitą, nepasitikim, apkalbam, reketuojam... Nemažai tų skaudulių, pavyzdžiui, išvažiuojantys žmonės. Vieni išvažiuoja pabandyti savo šeimoms kažkokį gėrį sukurti, kuiti važiuoja tautiečių reketuoti. Tai ne nepriklausomybės problema, tai yra mūsų nededamų pastangų keisti savivoką ir savimonę rezultatas. Mokytis laisvės pamokų, mokytis nepriklausomybės pamokų ir būti oria asmenybe tenka visą visą gyvenimą.“
Kunigas tikino neįsivaizduojąs savo gyvenimo priespaudoje, nors tą patirtį labai vertina. „Aš didžiuojuosi, kad esu nepriklausomybės vaikas. Aš esu dėkingas, nes visa tai mačiau, tai buvo mano paauglystė ir vaikystė, man tada buvo kažkur 16 metų. Pamenu sėdėdavom kambarėlyje ir laukdavom pažadėtojo sovietinio rojaus, tad aš esu dėkingas gyvenimui, kad aš galiu pats asmeniškai kurti savo laisvę, kurti savo aplinkoje taikos visuomenę, o dabar kai esu kunigas, galiu žmonėse palaikyti gėrio siekimą“, – Žmonės.lt sakė R.Doveika ir pridūrė, kad laisvė yra prigimtinis dalykas.
Ričardas Doveika siūlė lietuviams būti kantriais, atlaidžiais ir atsiraitojus rankoves dirbti vardan savo gyvenimo kokybės. „Dar tik dvidešimtkeli metai. Žydų tauta keliavo keturiasdešimt metų, kol pateko į pažadėtąją žemę. Manau ir mūsų tautai reikės dar daug svarbių sprendimų priimti, ir žaizdų išsigydyti, ir nuoskaudas savyje peržengti, kad mes pamatytumėme, jog vienas be kito neturime ateities. Tik vienas su kitu mes turime ateitį“, – tautiečius būti vieningais ragino kunigas R.Doveika.
