Iliuzionistas Mantas Wizardas aistra scenai dega nuo pat vaikystės. Jis žinojo, kad pasirodymų žmonėms rengimas – jo pašaukimas, todėl baigęs mokyklą Mantas nusprendė pasirinkti tokias studijas, kurios jį praturtintų kaip asmenybę.
„Iliuzijos menu domiuosi nuo 7 metų, pirmą kartą į sceną išėjau 12 metų. Magų mokyklos nėra, jau tūkstančius metų mokytojas randa patikimą mokinį ir jam perduoda savo žinias. Mano mokytojas buvo Arvydas Stonys.
Aš visada norėjau dirbti scenoje ir žinojau, kad tai yra mano pašaukimas. Tačiau šalia norėjau ko nors mokytis, plėsti akiratį ir lavinti intelektą. Kai stojau, man nelabai rūpėjo stoti į specialybę „o ką tu veiksi baigęs“. Aš nuolat girdėjau aplinkinių abejones, kad iš magijos nepragyvensiu. Man tai nerūpėjo, aš visada jaučiau, kad jei žmogus turi savo pašaukimą, jei myli tai, ką daro, ir tai daro atsakingai, anksčiau ar vėliau jam pasiseks. Nemanau, kad yra neperspektyvių specialybių, juk yra ir santechnikų, kurie daug uždirba ir labai laimingai gyvena“, – kalbėjo jis.
Ir pasirodo, kad jo kišenėje – du universiteto diplomai – filosofo ir psichologo. Tuo, Mantas sako, labai didžiuojasi.
„Kai stojau, norėjau įdomios specialybės. Labai norėjau psichologijos, bet kadangi aš esu humanitarinio profilio, pasirinkau filosofiją Vilniaus universitete. Tai buvo be galo įdomios studijos.
Man labai nepatinka klausimas, kaip mano tėvai reaguoja į tai, kad dirbu iliuzionistu. Tai aš juokais visada atsakau, kad tėvai sakė, kad pastudijuočiau kokią normalią specialybę, tad aš įstojau į filosofiją, o jie tada sakė: „Tai gal tu geriau būk artistas“.
Tai buvo tikrai labai gera investicija į save, todėl gavęs diplomą nusprendžiau siekti savo svajonės ir pabaigti psichologiją. Nors studijos buvo sausesnės nei filosofija, bet man labai patiko, visos žinios buvo geresnė investicija už bet kokį nusipirktą triuką ar gražų kostiumą. Juolab visas žinias galima panaudoti darbe, kuris nėra tik parodyti triukus ir išeiti. Darbas prasideda nuo skambinimo klientui iki išsirenkant žmogų iš publikos, kuris padėtų man atlikti triuką. Taigi, mano nuomone, investicija į intelektą yra pati geriausia“, – pasakojo Mantas Wizard.
Laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė mokėsi ekonomikos ir kostiumų dizaino.
„Studijavau ekonomiką Vilniaus universitete ir kostiumų dizainą Vilniaus kolegijoje. Iš tikrųjų, tikėjausi įstoti į Dailės akademiją, buvau beveik tikra, kad įstosiu, todėl stojimų sąraše parašiau tik akademijoje kostiumų dizainą ir ekonomiką. Išėjo taip, kad į akademiją neįstojau, bet įstojau į ekonomiką“, – 15min pasakojo Gintarė.
Nors kolegijoje diplomo ji dar negavo, tačiau sako, kad norėtų vėliau grįžti ir tęsti mokslus: „O kostiumų dizaino kolegijoje nebaigiau, nes trūko laiko. Studijavau neakivaizdžiai, dėstytojai norėjo, kad vaikščiočiau į paskaitas, aš nespėdavau ir dėl to pradėjo blogėti mano pažymiai. Tai aš labai supykau ir nusprendžiau nebelankyti. Tačiau grįžti ten ir nelabai noriu, gyvenimas taip pasisuko, kad yra kaip yra. Tačiau visada visiems sakau, kad būtina kažką pabaigti, nes tada save gali kitaip pozicionuoti.“
Dizaineris Robertas Kalinkinas universitete studijavo biomechaniką. Tačiau visą gyvenimą sukantis meno pasaulyje ir, aplinkybėms privertus pasiūti rankinuką, jis atrado naują savo aistrą.
„Po mokyklos įstojau į VGTU – biomechaniką. Tai – protezavimas ir protezų gamyba. Man iki šiol tai yra įdomu, bet mokslas buvo sausokas ir meno beveik nebuvo, o aš vis dėlto meniška asmenybė pasirodžiau esąs, tai teko nutraukti studijas po pirmųjų metų. Nuo pirmo kurso pradžios dirbau su kinu, daile, scenografija, tai man mokslai buvo nuobodūs, palyginus su pasauliu, kuriame aš sukiojausi. Kadangi turėjau daug darbo pasiūlymų, greitai augau karjeros laiptais, nusprendžiau, kad galiu nesimokyti ir dirbti.
Man visada patiko visokie rankdarbiai, man patiko išbandyti vis kažką naujo. Su siuvimo mašina elgtis dar nemokėjau, tai rankomis pasiuvęs rankinuką galiausiai įsigijau ir mašiną. Kadangi scenoje vis buvo kostiumų, suknelių trūkumas, tekdavo patiems gamintis ar duoti stiliaus patarimų. Tai taip po truputį aš ir pradėjau siūti.\“, – pasakojo Robertas.
Dainininkė, drabužių linijos „Nunu“ kūrėja Simona Nainė studijavo lietuvių kalbos filologiją.
„Vilniaus edukologijos universitete baigiau lietuvių kalbos filologiją. Aš nuo 10 klasės žinojau, kad ją studijuosiu, nes man labai patiko lietuvių kalba ir skaityti knygas. Jokio darbo, susijusio su studijomis nedirbau, tik praktiką atlikau.
Visai netyčia prieš kelerius metus pabandžiau siūti ir man labai patiko. Pamačiau gražius audinius ir nusprendžiau, kad reikia išmokti pačiai pasiūti, todėl paprašiau draugės, ir nuo to viskas prasidėjo. Pirmas mano darbas buvo juoda tunika“, – sakė ji.
Tačiau savo žinias šioje srityje ji dar norėtų pagilinti: „Norėčiau studijuoti ką nors, susijusio su drabužiais, jų konstravimu, siuvimu. Manau, niekada ne vėlu mokytis, tai gal kada nors vėliau.“
Žinių vedėja Agnė Zacharevičienė studijavo dietologiją bei rinkodarą, taip pat kartais būdavo reklamos fotomodelis, kas galiausiai ją atvedė ir prie žinių vedėjos kėdės.
„Aš pirmiausia studijavau dietologiją Vilniaus kolegijoje. Atlikau praktiką ligoninėje, bet man nepatiko kraujas, aš per daug jautriai reaguodavau į žmonių istorijas, visą jų skausmą parsinešdavau namo. Be to, norėjau aukštojo išsilavinimo. Todėl dar įstojau į ISM ir mokiausi rinkodarą, nes mokydamasi visą laiką dirbau restoranų versle, tad šioje srityje norėjau pagilinti savo žinias“, – sakė ji.
Žinių vedėjos karjera į jos gyvenimą atėjo visai netikėtai: „Laisvalaikiu dirbau fotomodeliu reklamose. Kartą mane pasikvietė vienas prodiuseris pabandyti vesti laidą. Pamenu, kad nesijaučiau savo vietoje, buvo keista, kad mane pakvietė, neturėjau jokių vilčių, žiūrėjau kaip į pokštą. Tai štai, toks ir pokštas – jau 9 metai televizijoje. Dažnai sakau: Dievo keliai nežinomi, ypač televizijoje. Čia tu vieną dieną reikalingas, kitą – jau nebe. Tai labai vertinu savo žinias, juk nežinai, kada gali prireikti diplomo.“
Aktorius, laidų vedėjas Mantas Stonkus, pasirodo, ir mokėsi aktoriaus profesijos subtilybių, tačiau tą sugalvojo likus vos keliems mėnesiams iki stojamųjų.
„Studijavau savo profesiją Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Nusprendžiau, kad noriu būti aktorius, po šimtadienio, dvyliktoje klasėje, nes nereikėjo laikyti daug egzaminų, teatro akademijoje svarbiausia buvo stojamieji egzaminai.
Turbūt buvimas scenoje buvo užprogramuotas, mėgau dėmesį nuo pat jaunystės. Todėl tiesiog pagalvojau, kad visai norėčiau būti aktoriumi, nuvažiavau ir įstojau. Nors stojamieji buvo be galo sunkūs. Mano laidos stojamųjų konkursas buvo bene didžiausias – 400 stojančiųjų, o priimti tik 14.
Labai norėčiau dar kokią kalbą išmokti. Ypač italų ar ispanų. Nežinau, kodėl, bet mane labai traukia pati kultūra ir tos šalys. Greičiausiai italų norėčiau labiau, ji tokia romantiškesnė ir teatrališkesnė gal netgi.“
