Kai Tauras buvo mažas ir sunkiai naktimis užmigdavo net sūpuojamas ant rankų, tėtis nusinešdavo jį į automobilį ir sukdavo ratus aplink rajoną tol, kol sūnus užsnūsdavo. „Mama tikino, kad tai buvo bene vienintelis būdas mane užmigdyti“, – nusijuokia.
Tauras gimė ne itin pasiturinčioje kirpėjos ir mechaniko šeimoje, todėl pasigirti lengvabūdiška vaikyste ir nuo žaislų lūžtančiomis lentynomis negalėjo. Tačiau būdamas vos penkerių turėjo kai ką tokio, apie ką kiti kiemo vaikai galėjo tik pasvajoti: specialiai jam tėčio garaže suvirintą kartą! Būtent su šia transporto priemone vaikinas tapo daugkartiniu Lietuvos ir Baltijos šalių sportinių kartų čempionu, o pernai debiutavo populiariausiose šalyje žiedinėse „Autoplius Fast Lap“ lenktynėse ir užėmė antrąją vietą, nors buvo jauniausias varžybų dalyvis.
Tauro tikslas – išriedėti į „Formulės 1“ trasas. Ar įmanoma paprastam klaipėdiečiui kilti šitaip aukštai?
Tauras apie tai nesvarsto: „Šiam siekiui paskyriau visą savo vaikystę, paauglystę, tam atiduodu ir visą dabartinį gyvenimą. Perėjau tiek daug, todėl dabar sustoti būtų kvaila. Gal labai savimyliškai nuskambės, bet tikiu, kad esu Lietuvos ateitis ir šiuo metu vienas geriausių vairuotojų šalyje. Automobilių sportas – mano kraujyje. Buvo momentas, kai galvojau, kad daugiau niekada gyvenime nebeteks sėstis prie vairo. Širdis tiesiog plyšo iš skausmo.“
Greitis, lenktynės, automobiliai – bene visų didelių ir mažų vyrų aistra. Bet toli gražu ne visi dar vaikystėje suvokia, kad tai – jų pašaukimas.
Tėtis ilgą laiką priklausė tuometinei Sovietų Sąjungos kartų rinktinei – buvo profesionalus vairuotojas, todėl automobilių sportas mūsų šeimoje nebuvo naujiena. Ir štai vos ūgtelėjusiam jis man padovanojo savo rankų darbo kartą. Turėjau nuosavą kartą! Treniravomės kone kasdien ir tai man buvo didžiausia pramoga.
Deja, bet mano mamai tas nelabai patiko (nusijuokia). Ir ji mane užrašė į sportinių šokių pamokas! Iš pradžių šokau darželyje, paskui pas savo pusseserę ir jos vyrą, kurie buvo profesionalūs sportinių šokių meistrai, kiek vėliau treniruotis pradėjau pas „Žuvėdros“ trenerę Skaistutę Idzelevičienę. Po šokių pamokų tėtis mane pasiimdavo ir lėkdavome važinėtis. Aš taip jo laukdavau!
Keista, bet gerai sekėsi abu dalykai. Turėjau susiradęs gerą šokių partnerę, su ja vykau į konkursus užsienyje, ne kartą laimėjau savo amžiaus sportinių šokių čempionatuose. Nuolat draskiausi tarp mokyklos, šokių repeticijų ir kartų treniruočių. Trylikos mane pastebėjo sportinių kartų komanda iš Danijos, siūlė tėvams dalinį finansavimą, tačiau mama tąkart pasakė griežtai: privalau baigti mokyklą ir negaliu apleisti šokių. Ji svajojo, kad savo gyvenimą siečiau būtent su jais...
Taip ir toliau gyvenau: mokiausi, šokau ir beprotiškai laukiau dienos, kada galėsiu skrieti trasa. Viskas pasikeitė sulaukus šešiolikos, kai grįžau iš šokių stovyklos Honkonge. Tėtis nebegalėjo manęs treniruoti, išlaikyti šeimos. Ir viskas dėl jo netinkamo gyvenimo būdo... Skaudu. Tėvai išsiskyrė, likau gyventi su mama, o iš kirpėjos atlyginimo ji negalėjo skirti pinigų keliems mano pomėgiams. Juk automobilių sportas – vienas brangiausių pasaulyje. Toliau šokau, o svajonė tapti lenktynininku, atrodė, žlugo amžiams.
Bet – trumpam?
Mamos nusivylimui šokiai man nebeteikė džiaugsmo. Kasdien galvodavau apie automobilius, lenktynes... Širdis tiesiog degė! O pinigų tam nebuvo. Ir man kilo idėja! Kadangi mokykla, kurioje mokiausi, buvo meninės pakraipos, įkūriau naminę dizaino studiją. Tiksliau, mama padėjo gauti verslo liudijimą ir aš pradėjau kurti automobilių dizainą, vizualizacijas, fotografavau ir filmavau automobilių sporto renginius.
Dariau viską, kad tik užsidirbčiau pinigų ir būčiau kuo arčiau automobilių sporto, nors vis dar ne pačioje trasoje... Visai neblogai sekėsi, o darbui tereikėjo kompiuterio ir paprasčiausios kameros – ją nusipirkau eBay tinklalapyje. Netrukus mane pastebėjo lenktynininkas Benediktas Vanagas ir pakvietė į Vilnių prisijungti prie savo viešųjų ryšių komandos. Pamaniau, kodėl gi ne? Vis vienu žingsniu arčiau svajonės... Tada man buvo septyniolika.
Bet tu dar buvai moksleivis! Mama turbūt prieštaravo?
Laiminga nebuvo (nusišypso). Iš Klaipėdos išvykau tik baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, tačiau studijas greitai mečiau. Pas Benediktą Vanagą dirbau iš idėjos, gyvenau iš įvairių kitų papildomų darbų. Po kurio laiko palikau jo komandą, o iš sutaupytų pinigų – 6 tūkstančių litų – nusipirkau pirmąjį automobilį, jis su manimi ir dabar.
Kitaip tariant, metalo laužo krūvą (nusijuokia). Aplink buvo daug gerų žmonių, kurie mane palaikė, manimi tikėjo. Draugas automobilį priglaudė savo garaže, o stogas kiauras, prilyja... Dieną ir naktį ten praleisdavau, nakvodavau, galiausiai su bičiuliais tą metalo laužą perdarėme ir automobilio išvaizda nė iš tolo nepriminė senosios. Įrankių daug neturėjome, bet buvome taip užsidegę!
Po truputį paramos daugėjo, kažkas padovanojo padangas, varžtus ir aš rengiausi finišuoti lenktynėse. Nepavyko... O tiek pinigų buvo sukišta! Pati paprasčiausia padanga kainuoja 200 eurų, o jų per sezoną reikia bent keturių komplektų. Ir čia tik padangų kaina, o kur dar važiuoklė, variklis... Vien norint dalyvauti sezono lenktynėse reikia vidutiniškai 20 tūkstančių eurų. Siekis – laimėti? Kaina kyla. Trasoje automobilis dėvisi dešimt kartų greičiau negu kelyje.
Nepikta, kad kiti tavo amžiaus vaikinai dėl nieko nesuka galvos, švaisto tėvų pinigus į kairę ir dešinę, o tu privalai taupyti, ieškoti rėmėjų, daug dirbti, kad pritrauktum sėkmę?
Šeima paremti finansiškai negali, bet gal tai ir verčia mąstyti kitaip, nestovėti vietoje? Dabar nedrįstu spėlioti, bet jeigu tų pinigų būtų buvę į valias, gal nebūčiau taip stengęsis įrodyti, kad lenktynės nėra tik turtingų dėdžių sportas. Aišku, taip atrodyti gali, nes viešumoje tik ir girdi, kaip žinomų ir turtingų verslininkų atžalos raižo trasas prabangiais sportiniais automobiliais. Bet tiesa tokia: susimoki – ir tu jau lenktynių dalyvis. Pinigai daug ką gali... O ar turčių vaikai geri vairuotojai, čia jau kitas klausimas (nusišypso). Nors save jie laiko gerais lenktynininkais.
Nesiskundžiu, kad turiu nuolat mąstyti apie finansinės paramos gavimą, savanorių pagalbą. Štai pernai susisiekiau su Antanu Guoga. Žinojau, kad jis didelis filantropas, todėl sukau galvą, kaip jį įtikinti, kad aš ne dar vienas, prašantis paramos. Sukūriau apie save video ir nusiunčiau jam elektroniniu paštu.
Praėjo vos kelios minutės ir su manimi susisiekė Antano sekretorė: „Labai įdomus laiškas, Antanas su jumis nori susitikti. Rytoj.“ Net pasimečiau, nesitikėjau, kad taip greitai! Pernakt apgalvojau mūsų pokalbį, jaudinausi. Aš juk ėjau ne pinigų prašyti, o pagalbos suburti komandai, kuri padėtų man išvykti į „Formulės 1“ varžybas... Per pokalbį įsiminė Antano žodžiai: „Ieškok ne žuvies, o meškerės.“ Iš pat pradžių reikia galvoti ne apie tikslą, o kaip tą tikslą pasiekti. Aš tą ir darau.
Dalyvauti „Formulės 1“ varžybose pavyksta mažai kam. Vienetams pasiseka taip, kaip Lewisui Hamiltonui, Fernando Alonso ar Michaeliui Schumacheriui. Alternatyvų yra?
Gaila, bet iš tiesų gimiau automobilių sportui nepalankioje šalyje. Lietuvoje ši sporto šaka, galima sakyti, mirusi. Noriu atstovauti kuriai nors gamyklos komandai, tokios komandos savo vairuotojus labai gerai finansuoja. Lenktynininkai – brangiai mokami, jų atlyginimai fantastiški. Žinoma, prieš tai turi įrodyti, ko esi vertas.
Prestižinės yra ne tik „Formulės 1“, bet ir „Le Mano“ lenktynės, kuriose dažniausiai dalyvauja kiek vyresni vairuotojai. Tačiau kad iki jų prisikastum, irgi yra ką veikti... Norint sėkmingai veikti, geriausia išvažiuoti treniruotis į Vokietiją, Angliją arba kur nors į Azijos žemyną – Lietuvoje nėra gerų trenerių ir tinkamų trasų treniruotis. Kažkada mane mokė tėtis... Į Aziją vykti pigiausia.
Pernai gavau kvietimą dalyvauti „Asia Cup“ lenktynėse – būtų puikus startas, kuris padėtų kilti aukščiau. Pusę reikiamos sumos kompensuotų mane kvietusi komanda, o likusią – 120 tūkstančių – dolerių privalau turėti pats. Suma kaip ir nedidelė, bet asmeniškai man ji – milžiniška.
Lenktynės – pavojingas sportas. Automobiliai trasose apsiverčia, trenkiasi vienas į kitą, užsidega...
Sakoma, kad – vienas pavojingiausių. Stiprus smūgis, ir tu jau miręs, nors automobilių saugumas kasmet didėja. Nutinka visko, bet man pavojumi čia nekvepia (šypsosi). Pavojinga tada, kai vairuodamas jauti adrenaliną. Aš važiuoju ramus, susikaupęs, o adrenalinas blaško mintis, neleidžia susikaupti ir milisekundės greičiu trukdo priimti tinkamą sprendimą, kuris gali būti lemiamas. Jauti adrenaliną? Vadinasi, automobilių sportas ne tau. Pamenu, būdamas aštuonerių kartinge išskriejau iš trasos į šalia esantį mišką. Mama nualpo, publika nutilo, tėtis pribėgo prie manęs, o aš lyg niekur nieko išlipau iš karto ir nusivaliau purvą nuo pečių (juokiasi).
Be garažo reikalų, turi ir kitos veiklos – dirbi pardavimų vadybininku, o televizijoje netrukus turėsi savo rubriką apie automobilių sportą.
Įsidarbinau įmonėje, kurioje prekiaujama serviso įranga, chemija. Būna, klientai atpažįsta, ir pardavimai geresni (juokiasi). Man ir pačiam naudinga visa tai žinoti, ateityje turiu minčių atsidaryti sportinių automobilių rengimo servisą. Ir, teisingai, labai greitai televizijos laidoje „Adrenalinas“ turėsiu savo vedamą skiltį.
Pasakosiu apie automobilių sportą. Besidominčių išties nemažai, nuolat sulaukiu klausimų, laiškų, kad įkvepiu ne tik domėtis lenktynėmis, bet ir jose dalyvauti. Smagu. Nepamirštu ir dar mokykloje pradėto automobilių dizaino kūrimo. Jeigu būna įdomus projektas, sutinku apsiimti.
Tai, kad garaže praleidi dieną ir naktį, jau supratau. O kur jaunam vyrui tiesiog privalomos linksmybės, merginos, tai, kuo gyvena daugelis tavo amžiaus žmonių?
Viską, ką uždirbu, atiduodu gyvenamosios vietos nuomai ir automobiliui. Tačiau dabar gyvenu labai linksmai, visai kaip seriale „Draugai“. Šešiese užmiestyje nuomojamės senovinį namą, kuris devyniasdešimtųjų pradžioje turbūt buvo laikomas prabangos simboliu (nusijuokia). Ne veltui juokais namus praminėme grafyste.
Merginą irgi turiu. Džiaugiuosi, kad ji kantri ir gerbia mano pasirinkimą, tikslus. Vakarėliai... Dėl siekių daug ko reikia atsisakyti. Alkoholio beveik nevartoju, tik per šventes, o likus keliems mėnesiams iki starto apskritai atsiriboju nuo linksmybių. Prieš kiekvieną etapą kasdien bėgu po 18 kilometrų, kad ugdyčiau ištvermę.
Sėdėti pusvalandį automobilyje, kuriame yra 40–70 laipsnių karščio, ir vystyti nežmonišką greitį – sunku. Prie to nepratęs žmogus prarastų koordinaciją ar net sąmonę. Tam reikia pasiruošti fiziškai ir psichologiškai. Pagal tokį režimą dabar kaip tik ir gyvenu, gegužę laukia pirmosios šių metų lenktynės.
