– 45-eri. Kaip sutinkate šiuos metus ir ką jums reiškia šis skaičius?
– 45 yra gerai! Žmogaus branda. Tačiau nuo vaikystės stengiuosi nesureikšminti skaičių ir nepatekti į stereotipinio skaičiavimo rėmus. Dažnai vis dar pasijuntu tarsi paauglys, trokštantis snieglenčių, iššūkių ir adrenalino.
– Ar susimąstote, kaip per visą šį laiką pasikeitėte? Kaip kito vertybes mąstymas, požiūris į gyvenimą?
– Visus pasikeitimus lemia etapai. O jų turėjau labai daug ir labai įvairių. Nors sakoma, kad žmogus mažai tesikeičia ir prigimtines savybes išlaiko visą gyvenimą. Tačiau aš aiškiai prisimenu esminius pokyčius ar lūžius, esmines euforijas ir suklupimus. Ir viskuo džiaugiuosi, nes tik banguojantis vanduo pasako, kad tavo gyvenimas – ne pelkėje, o vandenyne.
– O kaip į gimtadienius žiūrėjote jaunystėje? Ar prisimenate įsimintiniausią?
– Pamenu, kad anksčiau man gimtadieniai būdavo labai reikšmingi, stengdavausi surengti didelius vakarėlius. O dabar kolekcionuoju keistus, asketiškus ir įsimintinus gimtadienius.
Kartą sutikau gimtadienį mažoje Karibų salelėje, kurioje gyveno tik indėnas senelis su savo žmona. O sala tokio mažumo, kad galima ją pakrante aplink apeiti vos per 3 minutes. Kai pasakiau tada seneliui, kad šiandien mano gimtadienis, jis man tepasakė – „ok“.
Tai buvo pats trumpiausias gimtadienio sveikinimas ever (juokiasi). O kai pasiteiravau jo amžiaus, senelis suraukė antakius ir kiek pagalvojęs atsakė taip konkrečiai, kad konkrečiau ir negali būti: „Man 60, 70 arba 80 metų. Ir daugiau apie skaičius nešnekam, nes laimė slypi ne metuose, o šioje akimirkoje. Tad sakyk, ar tu laimingas mano saloje dabar?“
Daugiau L.Adomaičio gyvenimo akimirkų – galerijoje:
– Ar būdamas jaunas pagalvodavote, ką veiksite po kokių 20 metų? Ar iš viso buvo kilusi mintis, kad apie jus žinos visa Lietuva, o tuo metu jūs džiaugsitės gražia šeima?
– Atvirai sakau, kad niekada negalvoju taip toli. Dažniausiai stengiuosi šios dienos puslapį užpildyti pozityviai, išsamiai, prasmingai. Ir, žinoma, gyvenu svajonėmis, kurios tampa planais, misijomis ar siekiais.
– Truputį prisiminkime nostalgiškus laikus. Savo karjerą pradėjote grupėje „L+“. Ar dažnai užplūsta prisiminimai, paklausote senų įrašų?
– Šis etapas nepamirštamas ir man labai artimas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos suvokiu, kiek daug vandens nutekėjo, matau, kur upė mane nunešė. Tačiau visada dėkoju „L+“ etapui už pradžią, už startą, už mano muzikinės asmenybės formavimąsi. Žinoma, šypsausi per ūsą, nes kelis visai neblogus gabalus tada įrašėme. Myliu savo žmones, su kuriais žengiau šiuos žingsnius.
– Atrodo, kad praėję metai atlikėjams buvo bene sunkiausi. Ar galėtumėte teigti, jog jie įsimins kaip sunkiausi karjeroje?
– Nenoriu pasirodyti įžūlus, bet šio etapo negatyvios pusės nepajutau. O gal tiesiog jos nesureikšminu. Juk visi suprantame, kad ne tik mūsų sektorius, bet labai daug sričių patiria šiuos išbandymus. Visą šį karantino etapą vėl prisijaukinau įrašų studiją, pradėjau giliai pasinerti į muzikos programavimą. Tik prisipažinsiu, jog labai labai pasiilgau koncertinės veiklos.
– O kokiomis gyvenimo dovanomis šiandien labiausiai džiaugiatės? Turbūt dovana galėtumėte laikyti žmoną, dukrą, ir, žinoma, į pasaulį ateinantį dar vieną mažylį?
– Vienareikšmiškai – tai pačios didžiausios dovanos. Dėkoju Dievui už gyvenimą, už mamytę, tėvelį, brolį, už talentus ir už mylimą bei mylinčią šeimą. Tai yra gyvenimo pagrindas, kurio dėka sėkmingai einu pirmyn, stengdamasis dėl savo artimiausių žmonių. Antrojo vaikelio atėjimas į šį pasaulį labai svarbus ir reikšmingas. Daugiau kažko norėti nedrįstu. Viskas, ko reikia, jau yra.
– Šalia turite ir labai žavią dukrytę, kuriai net sukūrėte dainą „Vandenynai“. Ką apskritai jumyse pakeitė tėvystė? Kas joje jums labiausiai patinka?
– Tėvystė – tai toks gardus patiekalas, kad skanauji jo kiekvieną dieną. Ir nors būna akimirkų, kad, atrodo, jau persivalgai, netrukus jis vėl toks skanus, kad į nieką nekeistum. Aš esu šeimos žmogus. Man labai patinka visos mano profesijos, o ypatingai ši – tėvystė. Pirmagimė Saulė uždegė manyje dar nepažintų jausmų. Kai šiandien Saulė paklausia – tai kas tie vandenynai, tėti? Aš atsakau, kad vandenynai – tai mano širdis, jos gelmėse tu – mano Saulė.
– Ar visos jūsų dainos kyla iš asmeninių išgyvenimų?
– Dažniausiai taip. Tik perleidęs tam tikrus dalykus per save galiu juos įprasminti muzikoje. Aš esu metaforų gerbėjas, todėl dažnai mano parašyti žodžiai truputį atitrūkę nuo grindinio. Metaforos padeda atkelti jausmų pasaulį nuo realybės ir buities.
– Ko sau pačiam palinkėtumėte 45-ojo gimtadienio proga?
– Pačiam sau linkėti nelengva, tačiau labai noriu ir toliau būti jautrus, matyti kito džiaugsmą ar liūdesį, pastebėti, padėti, mėgautis gyvenimu, mylėti, atleisti ir visada gerbti kitą žmogų. Tik tai ir padeda išlikti žmogumi.
