„Gimtadienio jau nešvenčiu trejus metus, tačiau man tai ne bėda – gaunu šūsnį sveikinimų iš kolegų teatre, iš draugų, gerbėjų ir, svarbiausia, šeimos. Tikriausiai ir šiemet su vyru ramiai pavakarieniausime ir eisime miegot“, – tokiais gimtadienio dienos planais dar išvakarėse su portalu Žmonės.lt dalijosi Larisa Kalpokaitė.
„O ir šiaip, švęsti nėra kada – reikia ruoštis spektakliams Vilniuje ir Kaune, laidos filmavimams, studentų egzaminams ir taip toliau“, – kaip visada teigiamai ir energingai nusiteikusi Žmonės.lt vardija Larisa.
– Veiklų turite išties nemažai, tačiau joms reikia ir nuolatinio varikliuko. Pasidalinkite, kas yra jūsų energijos šaltinis?
– Jei atvirai, kartais pati savimi stebiuosi. Turint galvoje ir tai, kad lapkričio pabaigoje prasirgau koronavirusu, kuris daugeliui tas jėgas atima. O pas mane, regis, resursai nemažėja (šypsosi). Sakyčiau, kad mano energijos šaltinis ir yra mano darbas. Per visą gyvenimą buvau daugiau dalyvė, nei žiūrovė. Tikriausiai tas įpratimas visur dalyvauti, o ne tik būti, manyje nuolatos ir suka tą energijos varikliuką. Manau, kad man paprasčiausiai labai pasisekė, kad mano darbas yra mano mylima veikla. Toks tas mano gyvenimo būdas – sunku nieko neveikti.
– Sako, sėkmingi ir veiklūs žmonės keliasi su saule. O kaip jūsų atveju – esate labiau vyturys ar pelėda?
– Nuo mažens esu vyturys. Prisimenu, kai keldavausi su saule ir jau šeštą ryto skaitydavau knygas. Laikui bėgant tapau šiokia tokia pelėda dėl darbo specifikos. Kartais nueinu miegoti kokią 12 val., tačiau stengiuosi vis tiek keltis anksčiau 7-8 val. Jei kelčiausi vėliau, neužtektų laiko dienos darbams atlikti (šypsosi).
– Nors didžioji jūsų gyvenimo meilė – vaidyba, kokia dar veikla jums artima širdžiai?
– Aš su didžiule meile gaminu maistą! Matyt, todėl, kad man patinka sočiai pavalgyti (juokiasi). Man yra svarbu, ką dedu į burną – turi būti skanu ir sveika. Iki kokių 45-erių metų valgiau bet ką, tačiau vėliau prasidėjus sveikatos problemos, kurios kartais atsiliepia ir dabar, teko keisti mitybą.
Dar man labai patinka žydinčios gėlės. Bet gal būtų nesąžininga sakyti, kad tai mano hobis. Nebent mano sodyboje buvo patys nuostabiausi, labiausiai išpuoselėti rūtų darželiai! Gražūs jie, bet tik tiek, kiek man reikia.
Tad tikriausiai vis tiek sugrįžtam prie scenos ir vaidybos – jaučiu, kad čia tikrai atsiduodu visa širdimi...
– O kaip dažniausiai atrodo jūsų poilsis?
– Jei esu labai „nusikalus“ – žiūriu filmus. Kuo idiotiškesni, tuo geriau. Svarbu, kad nereikėtų nieko galvoti. Jei esu mažiau pavargusi, be galo mėgstu skaityti, tačiau poilsio valandomis mano literatūra neturi būti susijusi su teatru.
Taip pat visai nesenai atradau vaikščiojimo miške gėrį – tai man atstoja ir sportą, ir meditaciją. Bandžiau lankyti sporto salę, bet dabar neberizikuoju būnant erdvėje su daug žmonių. Labai gerai pabūti ir vienatvėje bevaikštant.
– Šiuo metu vedate laidą „Amžius – ne riba“, kurioje sutinkate išties aktyvių ir talentingų senjorų. Galbūt iš jų atrandate ko pasimokyti?
– Kai mano gyvenimas sukosi vien teatre, neturėjau progos sutikti tiek daug skirtingų profesijų žmonių. Dabar man jie yra tikras atradimas! Kur daugiau aš galėjau sutikti alpinistą, kuriam virš 70-imt, o jis ruošiasi kopti į viršūnę? Kur sutiksi senjorę gimnastę, kuri užsiima šuoliais į vandenį nuo lentos? Arba vyresnes moteris, žaidžiančias futbolą? Esu be galo dėkinga likimui, kad galiu vesti šią laidą ir sutikti visus šiuos žmonės. Jų įvairovė man suteikia labai daug džiaugsmo.
O ir pasimokyti iš jų tikrai yra ko. Pirmiausiai, nuoširdžiai patikėjau, kad amžius manęs neriboja ir galiu išmokti bet ko. Taip pat iš jų pasisėmiau žinių – daugiausia praktinių. Pavyzdžiui, dabar beveik kasdien darau pratimus, kurių mane išmokė vienas senjoras. Pradėjau labiau rūpintis savimi ir savo savijauta.
– Kitais metais su vyru Jonu Braškiu švęsite santuokos 40-metį. Kokiu pagrindu pagrįsti šie ilgaamžiai santykiai ir meilė vienas kitam?
– Man atrodo, kad yra labai kvaila dalinti santuokos paslaptis ar patarimus. Kiekvienas atvejis labai individualus, o tuo pačiu ir labai panašus. Gal tiksliau problemos pas visas poras panašios, tik išeitys skirtingos.
Kalbant apie mūsų santuoką, joje yra daug veiksnių. Visų pirma, tai atsitiktinumas sutikus tinkamą žmogų. Dažnai sako, kad labai svarbu tolerancija, pagarba... Tai gražūs ir teisingi žodžiai, tačiau manau, kad žmonės turi būti vienas kitam skirti ir dažniausiai jie susitinka per laimingą atsitiktinumą. Mums taip ir nutiko.
Susitikome ir susituokėme ne tokie ir jauni, man buvo 25-eri, o Jonui – 32-eji. Buvome subrendę ir abu norėjome kurti šeimą. Žmonės dabar daug metų gyvena kartu ir nesituokia, o mes vos padraugavom ir iškart ženijomės. Aišku, laikai kiti buvo, bet atsakomybė susituokus vėlgi kita.
Turbūt svarbu ir artimas pavyzdys. Jono tėvai kartu išgyveno 50 metų, lygiai tiek pat santuokoje išgyveno ir mano tėveliai. Tai tikriausiai irgi gražus atsitiktinumas... Tiek tos paslapties.
– Larisa, apie ką šiuo metu svajojate labiausiai?
– Šiuo metu mano norai ir svajonės paprasti – svarbiausia, kad visi būtų sveiki ir greičiau išnyktų šis virusas. Taip pat norėčiau, kad kalbos apie karinius konfliktus šalies pašonėje atslūgtų ir įtampos būtų kuo mažiau. Kai esi sveikas ir nėra ko nervintis – visa kita lengvai padaroma ir įgyvendinama (šypsosi).
