Šeštadienis buvo itin skaudus – mirė ilgametis „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas ir muzikologė, etnografė, televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė.
Loreta Sungailienė kartu su Stanislovu laidą „Duokim garo“ vedė du dešimtmečius. Portalui Žmonės.lt Loreta pasakojo, kad žinia apie S.Kavaliausko mirtį ją pasiekė iš folkloro bičiulių.
„Pirmoji pranešė žinute Vilniaus universiteto ansamblio Ratilio vadovė Milda Ričkutė, o paskui ir mūsų laidos redaktorė patvirtino. Žinutės sekė viena po kitos, nes pirmiausiai pranešė apie Stanislovą, o po to – ir apie Zitą“, – portalui Žmonės.lt sakė L.Sungailienė.
Stanislovą ji prisimins visų pirma kaip užsispyrusį žemaitį ir žmogų, kuris viską darė nuoširdžiai, atsakingai, iki galo, pilna koja.
„Jis – tikras etninės kultūros šviesulys. Žmogus, kuris nešė, pakėlė kultūrą, tuo gyveno, kuris visada apie save būrė įvairaus amžiaus žmones, mokėjo dirbti su visais, juos pamokyti, paskatinti. Įskaitant ir mane – man buvo 23-eji metai, kai pradėjome kartu dirbti kaip laidos vedėjai, kaip tandemas. Iki tol susitikdavome festivalyje „Skamba skamba kankliai“, kuriam šiemet 50 metų. Išeina ir Stanislovas, ir, galima sakyti, Zitelę kartu išsiveda.
Tame festivalyje mes susitikome kaip renginių vedėjai ir čia turėjome daug patirties. Vedant laidą, jis visada padėdavo, pasidalindavo patarimais ir žiniomis, palaikydavo labai laiku ir vietoje. Nepaprastai stebino ir jo atmintis, atrodė, viską žmogus aprėpė“, – portalui Žmonės.lt atviravo Loreta.
Anot jos, matyt, dėl to žemaitiško būdo daug kam yra staigmena, kad jis išėjo. Kaip ji atskleidė, nemažai metų S.Kavaliauskas kovojo su onkologine liga ir tik patys artimiausi žmonės, bendradarbiai, bičiuliai tai žinojo, plačiai nebuvo pasklidusi.
„Jam teko daug ką iškęsti. Švyturys, šviesulys, maža tokių žmonių, norisi, kad jo pavyzdžiu sektų daugelis mūsų kultūros žmonių ir vadovautųsi tokiomis vertybėmis, kokiomis vadovavosi ir Stanislovas“, – tikino L.Sungailienė portalui Žmonės.lt.
Loreta ir Stanislovas buvo ne tik kolegos, bet ir bičiuliai. „Jis pasakydavo ir paskatinantį žodį, ir tokį optimistišką požiūrį turėjo, visada galėjai jam paskambinti, pasitarti ir kolegiškai, ir žmogiškai. Kitą kartą, sakau, net ir mano anapilin iškeliavusį tėvą galėjo atstoti. Žmogus buvo tikrai nuoširdus ir artimas.“
Paskutinį kartą su juo bendravo prieš keletą savaičių, ligoninėje. Loreta tarsi nujautė, kad tai – atsisveikinimas.
„Visa komanda jį aplankėme, keliolika minučių vienas kitam laikėme už rankų ir žiūrėjome viens kitam į akis be žodžių. Kartais taip būdavo, kad vienas kitą iš pusės žodžio suprasdavome, net prieš laidas per daug nerepetuodavome ir nesiruošdavome, jautėme vienas kitą.
O dar prieš tai – folklorinėje šventėje. Buvo labai viltingas susitikimas, Stanislovas buvo geros nuotaikos, pasakojo apie keliones, nes su žmona Birute jie iš tikrųjų gyveno gyvenimą, ji jam labai padėjo, kad būtų lengviau išgyventi tą ligą, kad gyvenimas būtų kuo šviesesnis. Dalijosi įspūdžiais, vylėsi, tikėjosi, kad viskas bus gerai.
Po kelių mėnesių jau susitikome ligoninėje ir, toks įspūdis, kad ir buvo atsisveikinimas.
Visi matėme, kas ir kaip yra. Nors ir visi meldėmės ir tikėjome. Jis irgi to paties kiekvienam iš mūsų būtų linkėjęs“, – portalui Žmonės.lt kalbėjo Loreta Sungailienė.
Atsisveikinimas su S.Kavaliausku vyks gegužės 29-ąją Vilniaus laidojimo rūmų (Olandų g. 22, Vilnius) 1-ojoje salėje nuo 16 iki 21 val.
Šv. Mišios S.Kavaliauskui atminti bus aukojamos gegužės 30-ąją 8 val. ryte Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje.
12 val. iš Vilniaus laidojimo rūmų bus išnešama urna, amžinojo poilsio S.Kavaliauskas atguls Kairėnų kapinėse.
