„Dabar jokių švenčių, balių ir festivalių. Su vyru pagalvojome, ką norėtume pasigaminti skanaus ir tiek. Pabūsime trise kartu su Emilija ir taip jaukiai paminėsime šią progą“, – dieną prieš gimtadienį portalui Žmonės.lt sakė Laima Tamulytė-Stončė, kuri, beje, apie savo gimimo dieną buvo visai pamiršusi.
– Kaip suprantu, visas laikas ir dėmesys šiuo metu – mažylei?
– Tikrai taip – dabar mes mėgaujamės kiekviena nauja patirtimi. Be galo džiaugiamės, kad pasikeitė mūsų gyvenimo tempas ir požiūris. Dabar pats gražiausias laikas su dukrele, jis toks įtraukiantis, kad net pamiršti savo šventę!
Tačiau ko tikrai nepamiršau, tai artėjančio Emilijos pirmojo gimtadienio. Nors gimtadienis spalio 29 dieną, šventę planuoju jau dabar. Pūsime balionus, kabinsime meškinus, pirksime didelį tortą! Suprantu, kad gimtadienis vaiko atmintyje neišliks, tačiau pasistengsime, kad nuotraukos būtų gražios ir Emilytė pamatytų, kaip stipriai ją mylėjo tėvai.
Tiesa, galbūt per Emilijos gimtadienį pavyks pamatyti ir savo draugus, kurių jau nemačiau visus šiuos metus. Jei viskas bus gerai, labai norėčiau su jais susitikti ir tuo pačiu supažindinti su mūsų mažyle.
– O kokie buvo pastarieji metai?
– Daugelis bėgo, bėgo ir sustoję pajuto paniką, o mes su vyru sustoję pajutome ramybę. Čia turbūt mums pagelbėjo Dievulis. Pirmą kartą tas neapsakomas ramybės ir laimės jausmas atėjo, kai sužinojome, kad turėsime galimybę tapti tėvais, o antrą kartą tai pajutome, kai už viskam sustojus žmonių akyse rodėsi panika, visi buvo pikti, o mes su vyru namie tyliai pasidžiaugėme. Mums, darboholikams, negalėjimas dirbti tuo metu suveikė atvirkščiai – džiaugėmės, kad galime nurimti, sustoti ir atsiduoti tėvystei.
– Ar spėjote sugrįžti pas žiūrovus, surengti vieną kitą pasirodymą?
– Kai nori, viską suspėji! Tiesa, su šeimos pagalba (šypsosi). Kai vasarą turėdavome renginius, palikdavome Emilytę pažiūrėti tėvams ar broliui, seseriai, o rudenį – jie mums padeda su vasarą prikauptomis gėrybėmis, kurių mes nespėjome pasodinti, užauginti. Taip pat turime ir nuostabią auklytę, tad kai keliaujame į darbus mažylę paliekame jai.
O vasarą darbo buvo nemažai – visi buvo išsiilgę koncertų, daug kas minėjo atidėtas šventes. Tačiau kartu su Gediminu spaudėm stabdį ir vietoje išėjimo į darbą kiekvieną dieną, dirbdavome tik kelias dienas per savaitę. Supratome, kad vaiko augimo, pirmųjų kartų, žingsnių ar žodžių – antrą kartą neišgyvensime.
– Jūsų vyras artimas muzikai, tad neretai jums padeda scenoje. O kaip su dukrytės auginimu – ar jo pagalba čia taip pat ryški?
– Labai džiaugiuosi, kad šalia turiu tokį žmogų, su kuriuo galiu ne tik dirbti, bet ir auginti vaiką. Ir nors tik sužinojęs, kad laukiuosi, vyras sakė, jog nedrįs mažo kūdikio paimti į rankas, pakeisti sauskelnes, dukrai gimus viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Pas mus šeimoje išryškėjo ir tai, kad neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Mano vyras daro viską, net ir išplauna grindis, kai išeiname pasivaikščioti, kad tik sugrįžus iš lauko Emilija galėtų ropoti ant blizgančių grindų (šypsosi). Jis ne tik su ja, bet ir su manimi elgiasi kaip su princesėmis. Esu be galo dėkinga ir laiminga, kad jį turime šalia.
– O kokia yra Emilija? Galbūt visa į tėvelius – judri ir visada su šypsena ar kiek ramesnė?
– Tai yra tokio gyvumo vaikas, kad aš kartais nesuprantu, iš kur vaikui gali užtekti tiek energijos. Tačiau kai tuo stebiuosi, žmonės sako, kad neturėčiau – ji visa į mamą ir tėtį. Ji yra be galo smalsi, viskuo domisi, ragauja, spaudžia, bėga ir ko tik dar nedaro. O mums nuo to tik smagiau. Sako, jei vaikas smalsus – reikia jam viską rodyti, pasakoti. Kas žino, gal auginame vunderkindę (juokiasi).
Na, o kalbant apie išorinius panašumus... Čia jau neturiu kur dėtis ir turiu pripažinti, kad Emilija – grynas tėtis. O būdas lėkti, bėgti tikriausiai mano. Bent jau tiek!
– Kaip motinystė pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Visą laiką galvojau, kad stebuklai nutinka tik kitiems žmonėms. Man visada būdavo smagu skaityti ar per televiziją žiūrėti sėkmės istorijas, visada pasidžiaugdavau už tuos žmones, bet galvodavau, kad man tokia laimė ir didžiausios svajonės išsipildymas nutikti negalėtų.
Tačiau, kai sužinojau, kad į pasaulį atkeliauja dukra, supratau, kad stebuklai tikrai vyksta ir dažniausiai tada, kai to visai nesitiki. Net ir dabar, kai vakarais žiūrime į miegančią dukrą, su vyru vis dar negalime patikėti, kad tai mūsų vaikas, kad auginame žmogų. Visiems norėčiau palinkėti to netikėto stebuklo gyvenime.
– Šiuo metu viskas sukasi aplink mažąją namų gyventoją, tačiau atsigręžus į save... Ko šiuo metu norėtumėte labiausiai?
– Labai norėčiau kažkur pakeliauti ir pažvejoti. Šiemet teko meškerę užmesti tik kelis kartus, o mes su vyru esame lengvi žvejybos maniakai. Mums tai yra pabėgimas ir atotrūkis nuo šurmulio, geriausia meditacija. Tikrai nepasiilgau jokių parduotuvių, lakstymo po jas, paprasčiausiai meškerės rankoje ir ramybės aplinkui.
