Iš mažų rankelių dovanojamos gėlės, rankdarbiai ar apkabinimai šiais metais Laimai Tamulytei-Stončei įgavo naują reikšmę. Iki tol moteris tik pasvajodavo apie tokias akimirkas, nugirsdavo apie širdį suspaudžiančias vaikų dovanas, o šilčiausiais žodžiais Motinos dienos proga apiberdavo savo mamą.
Visgi šiemet ji pagaliau ir pati džiaugiasi šiais malonumais, tad ir tyras žodis „mama“ jai įgijo naują prasmę.
„Dabar galiu tas mintis susidėlioti kitaip, nes ir pati ja tapau. Atsiradau kitoje barikadų pusėje. Anksčiau sakydavo – kai būsi mama, suprasi. O aš visada galvodavau – kas ten ypatingo? Užtat dabar galiu pasakyti, kad pamačius mažąją pirmosiomis sekundėmis, atsirado suvokimas, kaip stipriai gali būti svarbus kitam.
Tikriausiai galėčiau tą patį pasakyti ir apie savo mamą. To jausmo neįmanoma nusakyti, nes jis be proto svaigina, yra malonus. Toks persipynęs rūpesčio, meilės, begalinio džiaugsmo, neišmatuojamo sielvarto, jei kažkas negerai. Kiekvienam mama yra svarbiausias žmogus gyvenime“, – apibūdina Laima.
Iš savo mamos ji perėmė daug neįkainojamų pamokų, o vieną pagrindinių, kaip pati komikė sako, nesiskųsti dėl nuovargio, kylančių sunkumų.
Ji ne kartą pastebėjo jaunas mamas, kurios nuolat transliuoja, kad jaučiasi pavargusios, nemiegojusios. Viso to L.Tamulytės-Stončės mama nerodė, bet rodė kai ką kitką – stiprybę.
„Visi vaikai jaučia, kai kažkas yra negerai. Ir kas svarbiausia, mama prie mūsų niekada neverkdavo. Net tais pačiais sunkiausiais momentais ji stengėsi neparodyti, kad jai skauda ar kad ji silpna.
Visą laiką ji stengėsi būti su šypsena ir sakyti, kad viskas gerai. Tai buvo toks neblėstantis optimizmas, kuris man liko įskiepytas nuo mažų dienų. Tas požiūris, kad viskas turi būti gerai, atėjo iš mamos“, – 15min sakė Laima.
Gyvenimiškos pamokos moteriai tapo savotiška dovana, tačiau į tas dovanas, kurios gaunamos Motinos dienos proga, L.Tamulytė-Stončė žiūri kiek skeptiškai. Ji pabrėžia, kad mamai skirti dėmesį reikia visus metus, o ne tik pasitaikius progai, ir nebūtina tuo puikuotis socialiniuose tinkluose. Juk tikroji meilė, šiluma slypi nuoširdume, įsitikinusi Laima.
„Sutapatinsiu su lapkričio 1-ąja, kai prisimename žmones, mūsų brangiuosius, kurie išėjo. Bet mes lankome ne vieną kartą metuose, todėl visada sakau, kad didžiausias dėmesys turi būti skiriamas visą gyvenimą, negerai prisiminti tik tą vieną dieną.
Labiausiai erzina, kai per tas didžiąsias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, Valentino dieną, viskas tampa susintetinta, daiktu iš parduotuvės. Nenorėčiau, kad Mamos diena taptų feisbuko ar instagramo storių rodymu. Tą dieną reikia mylėti, būti šalia, jei įmanoma, apkabinti, branginti kiekvieną minutę“, – apie motinos dieną kalba komikė.
Tik neseniai tapusi naujai iškepta mama, Laima sakosi kol kas pati nežinanti, kaip reikėtų minėti šią šventę. Kalbinta dar Motinos dienos išvakarėse, pašnekovė atskleidė bet kokiu atveju laiką praleisianti su vyru ir dukra, užsiminė apie jaukius šeimyninius pietus, pasivaikščiojimą.
„Nuvažiuoti kur toliau nebespėsime. O močiutes jau ir vieną, ir kitą aplankėme. Na, iš anksto užsidėjome pliusiukus. Liks tik vaizdo skambutis, kuris jau dabar yra tapęs įprasta kasdienybe“, – šypteli ji.
Šioje, kiek kitokioje kasdienybėje L.Tamulytė-Stončė jau išmoko savo pirmąsias mamos pareigas, todėl Motinos dieną pasitiko su spėjusiu padidėti žinių bagažu. Dabar ji kalba apie dalykus, kurie pačią anksčiau juokindavo, tačiau šįkart juokelius tenka pamiršti.
„Tie mėnesiai buvo labai skirtingi. Gąsdino nežinomybė, galvojimas, kad gal kažko nežinosiu. Bet viskas, kaip pastebėjau, moteriai ateina su prigimtimi. Automatiškai viską žinai.
Anksčiau klausiau, kaip galima atpažinti savo vaiko balsą miegant ir naktį prabusti. Man tai atrodė neįmanoma, bijojau, kad neatsikelsiu, kai ji verks. Bet dabar tik užtenka mažajai krustelėti ant šono ir mano akys akimirksniu pasidaro plačios. Žinau, kad ji pabudo“, – apie pastaruosius mėnesius su mažyle pasakoja L.Tamulytė-Stončė.
Nors kartais moteris jaučia nedidelį nuovargį, irzlumą, ne visada pavyksta išsimiegoti, tačiau visa tai nuginkluoja tyriausia vaiko šypsena. Dėl to žvelgdama į ateitį Laima jau įsivaizduoja, kaip paprasčiausi dukros žodžiai „tėtukai“ turės tiek daug meilės, kad bus sunku jiems paprieštarauti.
„Nereikės daugiau jokių žodžių, nes tos mėlynos akys į tave pasižiūri ir tu nieko negali padaryti. Atsiranda ir kantrybė, kurios galvojau, kad neturiu, buvau įsitikinusi, kad man reikia rezultato čia ir dabar. Bet ne, pasirodo, košę galima ir 20 kartų pasiūlyti, nuo grindų sėkmingai valyti, naujai virti, galvoti, kodėl nevalgo, ar atvirkščiai – pasidžiaugti, kad suvalgė tris šaukštus.
Ir tie džiaugsmai pasirodo lyg dienos menkniekis, bet mums tai tampa labai dideliu įvykiu. Sakydavau, kad susitikusios mamos kalba apie kakučius, tai mes jau ir šią stadiją praėjome. Iki to laiko, kol pats to neišgyveni, viskas atrodo kaip nesąmonė“, – juokiasi Laima.
Vis dėlto prieš daugiau nei pusę metų dukros susilaukusios moters pagrindiniai motinystės džiaugsmai dar laukia priešaky. Todėl svarbu ir tai, ko ji pati sau linki, ko sau trokšta kaip mama.
„Labai norėčiau būti suprantančia, duok Dieve, einančia koja kojon, kad su manimi vaikas turėtų apie ką pasikalbėti. Nenoriu būti niurzga. O ir norėčiau surasti balansą tarp lepinimo ir visiškos anarchijos.
Turėti taisykles, bet kad vaikas nebijotų prie manęs prieiti, pasisakyti. Norėčiau būti tas žmogus, kuris viską žino, kad nebūtų taip, jog kiti sužinos iš aplinkinių. Manau, kad kiekviena mama, kaip ir kiekvienas iš mūsų, norėtų, kad viskas būtų gerai“, – šypteli moteris.
