Jau šeštus metus du kartus per metus laikrodžių rodyklės sukamos ne tik Lietuvoje, bet ir dar 110 valstybių. Paskutinį spalio sekmadienį laikrodžių rodykles pasukę viena valanda atgal, žiemos laiku gyvensime penkis mėnesius. Vėliau, pavasarį (paskutinį kovo sekmadienį), laikrodžių rodykles pasuksime vieną valandą pirmyn. Atrodytų, puiku ir ko daugiau žmonėms reikia: visų pirma, šviesiai gyvename viena diena ilgiau. Antra, ekonomika (elektros energijos taupymo prasme) irgi gali pasigirti sutaupytai energija. Tačiau, pasirodo, dėl to rodyklių sukinėjimo ne taip viskas paprasta. Taip, laikrodžių rodyklės sukinėjimą puikiausiai ištveria. O žmonės?
Ir kas apskaičiuos efektyvumą?
Pasak Liberto Klimkos, žinomo mūsų šalyje laiko (ir laikrodžių) specialisto, dar 1907 metais anglas Viljamas Viletas straipsnyje „Dienos šviesos švaistymas“ pasiūlė taupyti energiją, naudojamą dirbtiniam apšvietimui, darbo dieną pradedant vasarą ir žiemą skirtingu metu. Ši idėja buvo praktiškai pritaikyta Pirmojo pasaulinio karo metu, kai šalims labai trūko energetinių resursų. Vokietijoje vasaros laikas galiojo nuo 1916 metų balandžio 30 dienos iki 1916 metų spalio 1-osios, Jungtinėje Karalystėje nuo 1916-ųjų gegužės 21 dienos iki 1916 metų spalio 1-osios. 1918 metų gegužę vasaros laikas buvo įvestas ir JAV, tačiau galiojo tik metus. Vėl vasaros laikas kariaujančiose šalyse buvo įvestas 1942 metais. Šiandien sezoninis laikas naudojamas visose Europos valstybėse, išskyrus Islandiją. Laikrodis persukamas viena valanda į priekį visose valstybėse vienu metu (1:00 UTC) paskutinį kovo sekmadienį ir atsukamas atgal paskutinį spalio sekmadienį. Vasaros laikas įvedamas ir JAV, Meksikoje, Kanadoje, Australijoje, kitose šalyse.
Paskutinį spalio sekmadienį laikrodžių rodykles pasukę viena valanda atgal, žiemos laiku gyvensime penkis mėnesius.
Manoma, kad laiko kaitaliojimas įgalina sutaupyti 3-8 proc. elektros energijos. Žinoma, nelygu, kuri šalis: ar gaminanti daug pramoninės produkcijos, ar žemės ūkio naudmenų. Beje, naujų technologijų ir modernių gamybinių procesų diegimas tą taupymo efektą nuolat mažina...
Lietuvoje sezoninis laikas pradėtas taikyti nuo 1981 metų. Tada buvome priversti gyventi Maskvos laiku, kuris nuo juostinio skiriasi dar viena valanda, pridėta Lenino dekretu. 1988 metais kartu su rašytoju Raimondu Kašausku, pasitelkus astronomą prof. hab.dr. Vytautą Straižį ir kelis Vilniaus mokytojus, imtasi visuomeninės akcijos prieš tokį atotrūkį nuo gamtos.
Nuo 2003 metų sausio 1 dieną Lietuvoje įvestas antrosios laiko juostos laikas, taikant vasaros laiką. Kaip ir daugumoje valstybių, jis įvedamas paskutinį kovo sekmadienį, trečią valandą nakties persukant laikrodžio rodykles valandą į priekį, o atšaukiamas spalio paskutinį sekmadienį, ketvirtą valandą nakties atsukant laikrodžio rodykles valandą atgal. Toks nutarimas buvo priimtas visos Europos mastu: atsižvelgus į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vasaros laiko susitarimų.
Paradoksalu, sako L.Klimka, bet išsamių mokslinių žmogaus adaptacijos tyrimų niekas… neatlieka! Esą pakanka ekonominio efekto. Deja, iki šiol neištirtos ir biologinio laikrodžio trikdymo ilgalaikės pasekmės sveikatai.
Mokslininkas įsitikinęs: artimiausioje ateityje ES valstybėse vasaros ir žiemos laiko problema bus sprendžiama iš esmės, pasitelkus ir mokslinius tyrimus. Nes į klausimą, kas svarbiau: ar nedidelis ekonominis energijos taupymo efektas, ar psichologinis diskomfortas bei miego sutrikimai, kuriems ypač jautrūs vaikai, iki šiol neatsakyta.
O medikai prieš
Gydytoja Daiva Makaravičienė teigia, kad mūsų smegenys gamina miegui reikalingą medžiagą — melatoniną. Ir gamina jį, reaguodamos į tamsą ar šviesą. O laikrodžio rodyklių kaitaliojimas, pasak medikės, ir išmuša mus iš įprasto ritmo: organizmas dar miega (nes aplink tamsu), o mes jau turime keltis. Tai, aišku, dirgina visą mūsų centrinę nervų sistemą. O po to mes stebimės — iš kur tie stresai ar depresijos? Medikė pripažįsta, sveiki žmonės prie to laiko kaitaliojimo prisitaiko per 3-5 paras, o štai ligoniai…
Į klausimą, kas svarbiau: ar nedidelis ekonominis energijos taupymo efektas, ar psichologinis diskomfortas bei miego sutrikimai, kuriems ypač jautrūs vaikai, iki šiol neatsakyta.
Tik, pasak D.Makaravičienės, kas pasakys, kiek pas mus (ir ne tik) yra visiškai sveikų žmonių, ir kiek sergančių vienokiomis ar kitokiomis ligomis. Juk milijonas pensininkų — jau potencialūs ligoniai. Ir prasideda rudeniniai (ar pavasariniai) masiniai antplūdžiai į poliklinikas: daktare, man kraujospūdis pakilo, man ką tik buvo stenokardijos priepuolis ir t.t. O kur dar kvėpavimo takų ligų paūmėjimai ar virškinimo sistemos sutrikimai? Juk išbalansuotos smegenys veikia visas mūsų organizmo funkcijas.
Itin sunkiai prie laiko kaitaliojimo prisitaiko vaikai: juk jų organizmas dar silpnas.
Iš juostos į juostą
Taigi Lietuvoje tvarka dėl vasaros ir žiemos laiko nesikeičia nuo 2003 metų sausio 1-osios: nuo tada kasmet paskutinį spalio sekmadienį, trečią valandą nakties (4 valandą nakties pasukant laikrodžio rodyklę viena valanda atgal), įsivedame žiemos, o paskutinį kovo sekmadienį — vasaros laiką. Iki tol mūsų šalis buvo priskiriama antrajai laiko juostai ir jos ritmu gyvenome nuo 1991-ųjų. Tačiau po garsiosios 1998-ųjų laiko reformos, pavadintos „Andrikienės laiku“ (ir inicijuotos tuometinės Europos reikalų ministerijos) Lietuva buvo priskirta pirmajai laiko juostai. Nuo tada valstybinių įstaigų darbuotojai pirmadieniais-ketvirtadieniais pradėjo dirbti ne nuo 9 val. iki 18 val., o viena valanda paankstino ir darbo pradžią, ir pabaigą. Pasikeitė ir pietų laikas: poilsiui skirtas laikas prasidėjo ne nuo 13 valandos, o vidudienį.
Geografiškai didžioji Lietuvos dalis (apie 4/5 šalies teritorijos) yra antrojoje, arba Rytų Europos, laiko juostoje. Į pirmąją laiko juostą (Vidurio Europos) patenka tik vakarinė Lietuvos dalis. Riba tarp pirmos ir antros juostų driekiasi iš pietų į šiaurę tarp Jurbarko ir Tauragės, o šiauriau — tarp Kuršėnų ir Telšių.
Tad iš minėtos laiko juostos mes jau tikriausiai „nebeišlipsime“, o štai kaip bus dėl laikrodžių sukinėjimo — tik laikas ir parodys.
