Mėgstate puoštis?
Mėgstu, bet kaskart pagalvoju: kur aš čia eisiu, kad prašmatnias suknias pirkčiau?
Bet jūs dabar kiekvieną savaitę televizijoje: būtų kur rodyti tuos apdarus.
Negali kiekvienai laidai naujų pirkti – bankrutuotum (juokiasi). Kažką susidėlioju iš turimų. Gal ir projekto stilistai aprengtų, jeigu paprašyčiau. Bet neprašau, nes su balinėm suknelėm aš komisijoje sėdėti nenoriu.
Dabar mintyse kratau: esu mačiusi Laimą Lapkauskaitę su baline suknele ar ne? Gal tuose senuose „Sveikinimų koncertų“ įrašuose?..
Gal kai dainuodavau, ir būdavo tų juokingų suknelių... Beje, jos dar kažkur yra: vienos krepšiuose namuose, kitos – muzikos mokykloje. Kai kartais su vaikais statome pasakas, miuziklus, ištraukiame jas iš spintų. Kartais pamatau, kaip aš praeityje atrodžiau, gėda pasidaro... Tragedija! Bet tiesiog puošnumas tada buvo kitoks...
O aš kaskart pagalvoju, kad jūs niekaip neatitinkate provincijos muzikos mokytojos standartų. Kodėl jūs iki šiol Marijampolėje?
Žinote, jau seniai galėjau gyventi Vilniuje. Dar prieš pusę metų kokį butą nerealų buvau radusi! Bet Kybartuose, šalia Marijampolės, gyvena mama. Tėvelio jau nebeturiu, mama mane tik vieną turi, negaliu per toli nuo jos nuvažiuoti. Turbūt tokia jau mano prigimtis – gyventi dėl kitų. Ir apskritai kraustytis reikėjo anksčiau, kai man siūlė darbus Vilniuje. Bet gaila buvo palikti savo „Olialia“ chorą, mes tada klestėjome. Vis gaila, gaila buvo... O kai užsilieki, sunku išjudėti.
Kita priežastis: ilgiau pabuvusi Vilniuje, pavargstu. Grįžtu į tą savo kaimuką – pailsiu. Man ten – labai patogios gyvenimo sąlygos: savas kiemas, garažas, tarsi kokiame kotedže gyvenu. Už tokią buitį Vilniuje baisius pinigus mokėčiau. Ten jaučiuosi labai saugi. Žinote, grįžtu, atsigulu į savo lovukę ir galvoju: „Dievulėliau, kaip gerai...“ Man pačios geriausios atostogos, kurių neturiu, būtų, jeigu bent vieną dieną galėčiau nelipti iš lovos, žiūrėti visokius įdomius kanalus per televizorių ir slampinėti po namus apsivilkus chalatą. Beje, neseniai pasidariau namuose remontą, tai dabar džiaugiuosi: vienam kampe pasėdžiu, pasižiūriu. Kitam kampe pasėdžiu, pasigrožiu...
O Marijampolėje sava aš ir nesijaučiu, pasivaikščioti po ją nei vakarais, nei savaitgaliais neinu... Tik važiuodama automobiliu per centrą matau, kaip miestas gražėja, mainosi. Čia aš apskritai turiu vos kelias sau svarbias vietas: namai, kur miegu, mano mažytė klasė Muzikos mokykloje, kur dirbu. Kelios kavinės, kur galiu nueiti pavalgyti, kai nėra laiko gaminti namuose. Kartkartėmis aplankau bažnytėlę, nes laikau save praktikuojančia katalike. Dar Marijampolėje man svarbus tapo sporto klubas, nes čia dirba be galo geras treneris, kultūrizmo profesionalas Rinaldas Česnaitis. Bet aš pas jį sportuoju tikrai ne dėl grožio, labiau dėl sveikatos. Ir jam pasakiau: kiek norėsiu, kiek galėsiu, tiek jo nurodytus pratimus ir darysiu. Nes antsvorių jokių aš neturiu, tik kūną sutvirtinti norisi. Va, ten smagiai aš jaučiuosi: ateinu tokia sava kaimo bobukė...
 |
| Laima Lapkauskaitė |
Pramogų pasaulis mėgsta jaunus. O dainininkų vadybininkams šita taisyklė taip pat galioja? Įsivaizduoju, daugybė dalykų turėtų nervinti vien dėl to, kad kitos kartos žmogus esate.
Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad vadybininkais puikiai dirba ir vyresnio amžiaus žmonės. Ir Lietuvoje žymiausių atlikėjų vadybininkai nėra jaunuoliai: Martynas Tyla, broliai Bendžiai. Jie išmano savo darbo sritį, turi patirties.
Taip, galbūt jaunas atlikėjas su jaunu vadybininku greičiau randa bendrą kalbą, jų sumanymai gal labiau sutampa, nes abu turi mažai patirties ir mėgsta rizikuoti. Bet, patikėkite, patirtis ir atsargumas turi savų pliusų. Aišku, jeigu aš būsiu pasikabinusi tik ant tokių dainų kaip „Nuo saulės suskeldėjo lūpos...“ ar „Švelnus pūkeli, tu žinai...“, pati suprantu, kad nieko gero nebus. Bet nemanau, kad esu visiškai nukriošusi, nusenusi ir kad nesugebu padaryti to, ką galėtų jaunas vadybininkas.
Kokio amžiaus jaučiatės?
Žinote, mano močiutė, kai jai buvo devyniasdešimt penkeri, sakė, kad jaučiasi tokia pat, kokia buvo šešiolikos ar septyniolikos metų. O man toks jausmas: kai suėjo trisdešimt penkeri, mano amžius ir sustojo. Nuo tada aš į daug ką kitaip pradėjau žiūrėti. Net į vyrus. Anksčiau idealizavau žmones, pasitikėjau visais... Paskui atsargesnė pasidariau.
Arba žinote, kada labiausiai gaila savęs pasidaro? Per šventes: kai pas drauges prie didelio stalo susėda daug žmonių, vaikų, anūkų... O mes dabar tik dviese su mama likusios.
Toks perversmas įvyko dėl skyrybų su vyru?
Ne, išsiskyriau dar gerokai prieš tai – dvidešimt aštuonerių. Mes gi labai jauni tuokėmės, neapsisprendę. Man apskritai norėjosi baltos suknelės, kad būtų daug svečių... Kaip į spektaklį kokį į tas vestuves žiūrėjau, kaip į atrakciją. O kad po vestuvių dar bus ir gyvenimas, negalvojau. Čia gal aš net labiau kalta buvau nei mano antroji pusė. Bet išsiskyrėme mes draugiškai. Jis paskui sukūrė kitą šeimą.
Vėliau daug kas mane „kabino“, bet jau kur kas atsargesnė buvau. Ir nebesusiklostė daugiau.
Jūs kaip kokio filmo herojė galėtumėte vakarais grįžti į tuščius namus ir gailėti savęs...
Aš gal kitų daugiau gailiu nei savęs. Nebent jeigu pradedu galvoti apie ateitį... Arba žinote, kada labiausiai gaila savęs pasidaro? Per šventes: kai pas drauges prie didelio stalo susėda daug žmonių, vaikų, anūkų... O mes dabar tik dviese su mama likusios. Teisingai sako: nebijok senatvės, bijok vienatvės.
O gal dar vieną dieną imsite ir sutiksite žavų inteligentą verslininką... gal net keliasdešimčia metų jaunesnį...
Čia kokį barakudiną man siūlote (juokiasi)? Ne ne... Ir dabar tokių būtų užtektinai... žinutės, skambučiai... Neatsakinėju, neatrašau. Būna, pasirodo mano interviu kokiame žurnale, ima visokie keistuoliai skambinėti į redakciją, prašyti mano numerio...
Duoti, jeigu po šito interviu kas nors ieškotų?
Tikrai ne. Protingi vyrai jau visi šeimose... arba žino geresnių būdų, kaip su manimi susipažinti.
O jei skambintų koks tėvelis ir klaustų, kiek sumokėti, kad iš jo vaiko padarytumėte žvaigždę?
Yra buvę tokių atvejų. Ką atsakau? Jeigu tas vaikas tikrai vertas, nereikia man mokėti. Nei Irūnos tėvai man mokėjo, nei kitų mergaičių, su kuriomis aš dirbau, kurios man buvo įdomios ir kurios tapo garsios. Jeigu žmogus darbštus ir talentingas, atlygis paskui ateina ir jam, ir vadybininkui. Bet daryti žvaigždę iš bet ko nei už pinigus, nei be jų nesiimčiau. Net nesugebėčiau!
Koks tas mūsų pramogų pasaulis jūsų akimis?
Atvirai kalbant, man jis jau truputį nusibodęs. Nes tikrumo – tikro meno, tikrų profesionalų – jame nedaug likę. Mane kartais net erzina, kad išaukštinami ne talentingi žmonės, o kažkokie klounai. Tos tuščios vienodos kalbos užkulisiuose... tas išpūstas populiarumas ir seksualumas... jeigu neturi tam tikrų duomenų, nelabai būsi kviečiamas koncertuoti į klubus, nes ten, pasirodo, vyrai ateina ne pasiklausyti, o pažiūrėti... Kartais rankos visai nusvyra ir norisi pasakyti „atia“ tam pramogų pasauliui. Gal tikrai mano metai nebe tie, kad jausčiausi jame sava?
 |
| Laima Lapkauskaitė |
Yra dabar pramogų pasaulyje bent vienas jaunas žmogus, iš kurio norėtumėte padaryti pirmo ryškumo žvaigždę?
Matau vieną merginą, kuri turi visa tai, ko reikia dabar: išorės standartus, vokalinius duomenis ir gabumų. Su ja būtų galima dirbti. Ji dabar yra šou versle, dainuoja vienoje muzikos grupėje, bet jai vis kažkodėl neleidžia atsiskleisti. Aišku, aš nepažįstu jos artimai, nežinau, ar ji turi žvaigždės charakterį.
O kas tai per dalykas?
Kai dirbi savęs negailėdamas. Jeigu pradėsi verkšlenti: „Pavargau... mane užkniso... neturiu laiko išsimiegoti... nusibodo fotosesijos“, daug nepasieksi. Turi eiti per ugnį ir vandenį, labai daug dirbti. Tiesą sakant, jeigu man lieptų rinktis: imti žmogų su labai dideliu talentu, bet tinginį, ar žmogų su vidutiniu talentu, bet darbštų, pasirinkčiau neabejodama. Patikėkite, pasieks tik darbštus. Juk tiek ir tiek aš tų talentingų esu mačiusi... O kur jie dabar? Turbūt tebesėdi ir tebelaukia, kol juos kas nors atras. Man reikia darbštaus žmogaus, pasitikinčio mano sprendimais ir mokančio išklausyti bei pasimokyti iš kritikos.
O pati kaip reaguojate, kai kritikuoja jus?
Normaliai. Jeigu mane jaunimas sukritikuoja: „Ką jūs čia atsilikusi nuo gyvenimo... Visai kitoks muzikos stilius dabar madingas.“ „Tikrai? O koks? Parodyk, duok paklausyti“, – nesigėdiju paklausti. Privalau gaudytis muzikos madose.
Už tą savo kietą kritiką jau pelnėte „Žvaigždžių duetų“ plieninės komisijos narės vardą...
Todėl, kad aš į šitą projektą žiūriu rimtai. Pati esu perėjusi tą egzaminą – du sezonus dalyvavome su Mariumi Jampolskiu ir Irūna Puzaraite. Puikiai žinau, kiek darbo reikia įdėti, kad rezultatas būtų geras. Maniškiai visada ruošėsi rimtai. Ir jeigu aš dabar sėdžiu komisijoje, irgi noriu dirbti rimtai. Nesu nei žvaigždė, nei aktorė, nei ant scenos žadu lipti, kad man apsimokėtų rodytis eteryje ar kad rūpėtų pasireklamuoti. Darau tai, nes gerbiu savo darbą. Bet kai matau, jog atlikėjai scenoje durnių mala, tada sėdėdama komisijoje pasijuntu kvailio vietoje. Oi, kad aš kartais galėčiau pasakyti tiesiai šviesiai, ką galvoju... Bet dažniausiai susilaikau. Nesinori dalyviams numušti nuotaikos ir ūpo. O kiti, žiūrėk, dar ir užsigauna dėl pastabų, pyksta, neišklauso nei kritikos, nei patarimų...
Oi, jaučiu, ne kartą yra patyrę jūsų sunkią ranką „Studentės“ ar Marius Jampolskis, su kuriuo Irūna prieš kelerius metus laimėjo „Duetus“ ir dabar turi daug pasirodymų.
Su Mariumi man labai patinka dirbti, nes jis visko nori, jis viskuo domisi, jis priima kiekvieną pastabą ir mokosi. Ir jis yra tikras profesionalas. Ir nežinau, ar dar kada sutiksiu tokį žmogų, su kuriuo būtų taip įdomu dirbti. Jis pasitiki manimi, kad ir ką sakyčiau: „užsirišk šitą kaklaraištį“ ar „geriau atlik šitą dainą“. Jis niekada prieš mane balso nekelia, kaprizų nerodo. Šalia jo būdama aš ir pati jaučiuosi galinga vadybininkė, specialistė, nes jis vertina mane, o aš vertinu ir didžiuojuosi, kad su juo galiu dirbti. O mergaitės? Jos kaip visos mergaitės kartais ir kaprizų parodo... jaunos dar... Bet jeigu jos su manimi labai kankinasi, tai jau nedaug mūsų sutarties liko (juokiasi). Visai nenustebčiau, jeigu susirastų kitą vadybininką. Juk jos šalia manęs nuo ketverių metukų – jau beveik dvidešimt metų! Natūralu, kad visi mes norime pokyčių. Juo labiau kad joms dabar reikia tik vadybininko, o ne mamos ir jo viename.
Kada tai supratote?
Prieš kokius trejus metus. Kai jos baigė vidurinę, turėjo ir mūsų santykiai keistis. Mergaitės turi savo tvirtą nuomonę įvairiais klausimais. Gal ne visada aš sutinku su ta nuomone, bet dabar dažniausiai net nesiginčiju.
Keista, o visi vis dar įsivaizduoja: kaip Laima pasakys, taip ir bus.
Žinote, jeigu dabar surinkčiau naują grupę, taip ir būtų – mano žodis svarbiausias. O su Irūna ir Ineta mūsų santykiai šiek tiek kitokie. Kaip aš sakau: liko nenutraukta bambagyslė. Mus sieja tokie šiek tiek motiniški jausmai, todėl kartais jas palepinu, kartais leidžiu padaryti tai, ką nori. Bet viskam yra pradžia ir pabaiga, aš su tuo jau susitaikiau. Todėl jeigu mūsų išsiskyrimas įvyks, jis man skausmingas jau nebebus.
 |
| Laima Lapkauskaitė |
