– Girdėjau, kad jūsų eglutė visuomet būna ypatinga. Iš kur ją gaunate?
– Mums ją kasmet atveža ir padovanoja Alytaus r. Simno specialiosios mokyklos mokytojas Arūnas Narauskas. Ta mokykla skirta vaikams, turintiems proto negalią. Kiekvienais metais jis su vaikais padaro tokią eglutę, pasidaro sau, vaikams ir man.
– Kaip jūs su Arūnu susipažinote ir kiek jau laiko tokia tradicija tęsiasi?
– Aš jį pažįstu gal 10 metų, gal kažkiek ir mažiau. Mes su vyru tuos specialiųjų poreikių vaikus globojame. Simne jie turi savo teatrą ir tam teatrui vadovauja Arūnas. Kiekvienais metais teatro dieną jie paruošia spektaklį. Kasmet jie ir kostiumus siuva, ir pagamina dekoracijas – tiksliau, ten praktiškai viską padaro Arūnas, tie vaikučiai ten nedaug prisideda.
Bet užtat jie išmoksta tekstą, jiems labai patinka vaidinti. Per metus jie tą spektaklį paruošia – jiems reikia daugiau laiko, kad išmoktų. Susirenka žiūrovai, kiti vaikai iš Simno mokyklos, mokytojai, Simno bendruomenė, mokyklos direktorius, meras, taigi, ateina daug žmonių ir žiūri spektaklį.
O mes su Arūnu susipažinome, kai mus visus pakvietė LNK į projektą „Pirmas kartas su žvaigžde“. Mes, nežinodami vienas kito, nes tai buvo projekto sąlyga, vykome į Egiptą. Ten gyvenome visą savaitę, mus filmavo. Ten daug tokių porų dalyvavo – tarkim, koks nors aktorius, dainininkas, o kitas šiaip turintis kitą profesiją.
Taip mes su Arūnu susibendravome, jis papasakojo apie savo vaikučius ir mes pradėjome važinėti su vyru pas juos. Mums sakė, kad vaikams bus labai didelis džiaugsmas, jeigu mus, aktorius, pamatys. Taigi, dabar mes kiekvienais metais važiuojame pas juos, jie mums atsiunčia laiškus, dėkoja, toks labai įdomus bendravimas.
Tas Arūnas jiems dėsto rankų darbus, jis juos moko skaityti, skaičiuoti, siekia integruoti į visuomenę, užsiima pynimu, pina figūrėles, krepšelius.
– Kaip į jus reaguoja tos mokyklos vaikai?
– Jie labai reaguoja. Įdomus dalykas – anksčiau vaikai daugiau lankė sportinius būrelius, o kai mes su vyru pradėjome važinėti, praktiškai visi vaikai pradėjo prašytis į būrelį, nes jiems tai pasidarė didelė šventė, pradėjo ateiti bendruomenės nariai, valdžia. Mes pirmi pradėjome vežti jiems saldainius ir tortą. Kiekvienais metais.
– O buvo tokių vaikų, kurie jau taip ir spėjo užaugti po jūsų sparnu?
– Taip, yra vaikų, kurie jau baigė tą mokyklą ir jie išėjo, gyvena savo gyvenimą. O yra tokių, kurie ir suaugę lanko. Jie priklauso Vilties draugijai. Yra mamų, kurių vaikai lanko tą mokyklą ir jos pačios kažkada ją lankė. Čia iš tikrųjų vaikams yra didelė šventė ir didelis džiaugsmas. Dabar tie vaikai net rašo laiškus kiekvienais metais: „Ačiū, labai patiko tortas, dabar mūsų jau 23.“
– Grįžtant prie tų pačių eglučių – kuo jos yra išskirtinės? Iš ko jo daromos?
– Arūnas man papasakojo šių eglučių darymo istoriją. Visų pirma jis tokią eglę pamatė Rygoje – ji buvo didžiulė, su metaliniu karkasu, kaip dabar būna Katedros aikštėj. Tai tokią eglutę, kaip Katedros aikštėje, aš turėjau jau daug metų, tik mažesnę.
Ją gaminant iš pradžių padaromas karkasas, o pati eglutė padaroma iš kartono ir ant jo yra klijuojamos šakelės – nuo apačios į viršų. Po to jos puošiamos, klijuojami maži norvegiški žaisliukai. Pati Simno mokykla bendrauja su Norvegija, nes ten irgi yra vaikučių su proto negalia, todėl jiems iš ten atsiunčia tokių žaisliukų. Taip pat ant tos eglutės pakabinama girlianda. Taigi, ta eglutė labai ilgai stovi, būna gaila ją išmesti.
Po švenčių mes nuimame tuos žaisliukus, o kai kitais metais Arūnas mums vėl atveža eglutę, jis vėl juos priklijuoja. O savo namuose jis pasidaro eglutę beveik iki lubų, 2 metrų, mokykloje – mažesnę, dar padaro ir savo draugams. Taigi, taip išsaugomos eglutės, jos nekertamos. Tik jas kas antrą-trečią dieną reikia papurkšti vandeniu, kad spygliukai nedžiūtų. Aišku, eglutė gražiau laikosi su pušų šakelėm, bet tarp pušų šakelių dar įdedamos eglutės šakelės, kad ji būtų panašesnė į eglę, o ne į pušį. Bet šiaip atrodo fantastiškai.
– Jūsų kalėdinė tradicija – grįžti pas šiuos vaikus, pamatyti spektaklį. Kokių kalėdinių papročių dar laikotės?
– Kiekvienais metais kepame, kaip aukštaičiai vadina, auseles. Auselės – tai tokie kepami pyragėliai, kurių tešla bemielė. Auselės kepamos aliejuje, jose būtinai yra miško arba džiovintų grybų, svogūniukų. Mes juos visada kepame, jie būna pagrindinio Kūčių stalo puošmena.
Taip pat visada Kūčioms darome žuvį, raudoną mišrainę su raugintais kopūstais. Visada po Kūčių atsikeliame, pavalgome pusryčius, po to jau ką nors pietaujame, jeigu nėra spektaklių. Šiemet vyrui spektaklis per Kalėdas, tai jam tokiu atveju tenka popiet išvažiuoti į Kauną. Gruodžio 26-ąją, antrąją Kalėdų dieną, tradiciškai einame į svečius.
– Kalbant apie jūsų Kūčių stalą – kas prie jo prisėda? Kas yra jūsų artimiausi žmonės?
– Mes daugelį metų, kol tėvukai buvo gyvi, Kūčias švęsdavome kaime. Po to ten švęsdavome ir Kalėdas, o kitą dieną Kalėdos būdavo švenčiamos pas mane ir atvažiuodavo mano tėvai. Dabar susirenkame mes su vyru, sūnus, būna, kad pakviečiame mano seseris, jų vaikus, mano artimuosius. Susirenka apie 8–10 žmonių. Toks nedidelis, šeimyninis ratas.
O dovanos pas mus ateina Kalėdų rytą. Kai visus suguldau, tada prasideda dovanėlių pakavimas. Kūčioms mūsų šeimoje visi kūčiavoja prie stalo – dažniausia turime pasiruošę šieno, kurį patiesiame po staltiese, traukiame šiaudus, kad ilgiau gyventume. Taip pat stengiamės, kad patiekalų visada būtų tam tikras kiekis – 12, dažniausia išeidavo daugiau. Dabar jau išmokau jų daryti mažiau, kadangi mūsų ir prie Kūčių stalo susėda mažiau – būname trise. Aš, vyras ir sūnus. Jis jau suaugęs vyras, gyvena atskirai, bet Kūčios yra šventas reikalas, tai ateina pas mus pakūčiavoti.
– Su kuo jums asocijuojasi Kalėdos vaikystėje? Ką atsimenate?
– Atsimenu auseles su grybais, mandarinus, kadangi aš miestietė. Daug sniego, o dabar jo nėra. Rogutes. Tokį šaltuką. Taip pat – eglutę namie, pas kaimynus. Saldainius – dabar, kada nori, saldainius gali valgyti, o tada mūsų sveikatą saugodavo, nešerdavo taip saldainiais. Per Naujus metus, per Kalėdas mes jūs gaudavome.
Mandarinai turbūt yra pirmas švenčių kvapas. Gvazdikėlių ir mandarinų kvapas (juokiasi).
– Kokią įsimintiniausią dovaną esate gavusi vaikystėje?
– Gaudavome tokius maišelius su saldainiais ir mandarinais. Per porą dienų iš jų likdavo tik popieriukai. Kadangi buvome trys seserys, mūsų stengdavosi nenuskriausti ir kiekvienai padovanoti vienodą kiekį. Bet įsimintiniausia mano dovana buvo, matyt, tokia prisukama einanti meška ir klounas. Už jo pasukdavai ir jis pats pradėdavo suktis – šitą aš atsimenu.
Kad būtų dovanoję labai brangias lėles, tai nepamenu. Tada nebuvo tiek pinigų (juokiasi). Na, bet lėlių mes turėdavome viena iš kitos, mums tetos atsiųsdavo dovanų. Kai mūsų buvo trys mergaitės, žaislai buvo praktiškai bendri, atitekdavo vienai nuo kitos.
– Kalbant apie šias Kalėdas – kokia dovana labiausiai džiugina?
– Aš labiausiai norėčiau, kad viskas būtų gerai mano sūnui – kad jam gyvenime viskas būtų gerai, darbe. Aišku, negali apeiti sunkumų ir kliūčių, turi jos būti kelyje, bet norėčiau, kad jam viską pasisektų apeiti, nugalėti garbingai, nesuklupti – nei moraliai, nei fiziškai. Tai man turbūt būtų didžiausia dovana.
