Larisai Kalpokaitei – 60 metų: apie spalvingą aktorystės kelią, vyro dovanas ir pasimatymus

Sausio 27-oji aktorei Larisai Kalpokaitei – ypatinga šventė, šią dieną ji mini garbingą sukaktį, Larisai – 60 metų. Visuomet gyvybinga, nuoširdi, visuomet linksmai nusiteikusi, visiems ir visada randanti laiko net ir pačiame įtempčiausiame darbų grafike.
Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys
Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys / „Busy Beet“ nuotr.

Larisa sukasi kaip bitė teatre ir televizijoje, o atsipalaiduoti nėra kada net gimtadienio dieną – tą patį vakarą muzikiniame klube „Legendos“ jos laukia specialiai jos gimtadieniui pastatyto spektaklio „Pasimatymas“ premjera.

Tačiau nors, kaip pati aktorė sako, pastaruoju metu ji gyvena nuo skambučio iki skambučio, nuo susitikimo iki susitikimo, Larisa rado laiko pokalbiui ir su 15min.

Interviu su ja kalbamės apie gimtadienio šventę, įsimintiniausius darbus ir bėgančius metus, kurie – tėra tik skaičiai. Nes juk viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi širdyje.

Vilniaus mažojo teatro nuotr./Larisa Kalpokaitė
Vilniaus mažojo teatro nuotr./Larisa Kalpokaitė

Šventė neeilinė, todėl turbūt ir paminėjimas neeilinis nusimato. Planuojate kaip nors švęsti, įamžinti gimtadienį?

Tiesą sakant, nieko neplanavau. Tačiau man paskambino režisierius Vytautas Dapšys ir pasiūlė suvaidinti spektaklyje „Pasimatymas“ mano gimtadienio dieną. Jis specialiai parinko medžiagą, pradėjome repetuoti – būtų jau kvaila atsisakyti.

O tuomet, kai jau buvome sutarę su „Legendomis“ (šiame muzikiniame klube sausio 27-ąją vyks spektaklio „Pasimatymas“ premjera, – red.), sulaukiau skambučio ir iš Mažojo teatro, kurio aktorė esu, sako, norėtume ką nors tavo gimtadienio proga padaryti.

Tai taip viskas ir susidėliojo – kadangi vieno ypatingo vaidmens neturiu, Mažajame teatre pristatysiu romansų programą, seniau ją dainavau, o dabar kiek atnaujinau. Žodžiu, galvojau, kad nieko nedarysiu, jokio ten gimtadienio, o dabar minėsiu kelis kartus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys

Tačiau kai progos gražios, juk reikia.

Kad čia ne progose reikalas. Man tai – galimybė atsistoti prieš žiūrovą ir padėkoti, kad po šiai dienai esu scenoje, padėkoti žiūrovui, kuris ateina į teatrą.

Ateina laikas, kai pradedi suprasti, kad jei Dievulis leido dar pabūti šioje profesijoje, jei dar leidžia tau joje gyvuoti, kurti, jei tau kažkas duota, tai, kaip sakau, būk tada mielas ir atiduok.

Aišku, tai ir galimybė susitikti su artimiausiais bičiuliais, scenos kolegomis. Nors šiaip esu bendraujantis žmogus. Ir nors dėl didelio užimtumo kartais nelabai randu laiko susitikti, tačiau stengiuosi nenutraukti ryšių su draugais, kolegomis, kuriuos gerbiu, kuriuos myliu.

D.Matvejev nuotr./„Maskarado“ aktoriai
D.Matvejev nuotr./„Maskarado“ aktoriai

Kalbame apie jubiliejaus paminėjimą scenoje, o ar nusimato koks asmeninis balius? Planuojate kokią atskirą šventę?

Scenoje ir bus tie baliai. Viename renginyje pasistengsiu visoms giminėms, visiems draugams padėkoti, kitame – visiems teatro žmonėms. Kai pagalvoji, kodėl nesuteikus malonumo sau ir kitiems, kodėl nesusitikus pabendrauti?

Dabartiniame mano darbų sūkuryje nėra lengva to laiko rast, tačiau visą gyvenimą stengiuosi gyventi kaip kareivis – nuo skambučio iki skambučio, nuo susitikimo iki susitikimo – o, kad man užtektų amžinai tų jėgų, to entuziazmo!

Vadinasi, iš esmės mėgstate gimtadienius? Nesate iš tų, kurie stengiasi pabėgti nuo dėmesio, išvykti, atsiriboti?

Nesu. Bet tuos žmones suprantu. Nežinau jų kiekvieno priežasčių, tačiau suprantu tokio kelio pasirinkimą. Gal čia finansinės galimybės lemia, gal jie tuos pinigus mieliau išleidžia įspūdžiams, kelionėms, poilsiui.

Man pačiai su poilsiu riesta – per savąjį gimtadienį dažniausiai būnu užimta, neturiu galimybės išvykti tomis dienomis, nes dažniausiai kaip tik tuomet būna pats teatro, televizijos sezono įkarštis, darbai darbus veja. O aš juk negaliu pavesti režisierių, prodiuserių ir sakyti – žinote, noriu pasiimti atostogas.

Bet man patinka matyti žmones. Pačių gimtadienių nesureikšminu, tačiau man jie patinka, nes yra proga susitikti, pasimatyti.

Būdama jaunesnė švęsdavau kiekvieną gražesnę sukaktį, susikviesdavau visus į svečius, pati gamindavau, stalą dengdavau. Kartais net ir ne po vieną balių būdavo – mūsų butas nedidelis, tai ne visi vienu kartu tilpdavo. Atsimenu, kaip minėjau 30, 40, 50 metų. Ir tie 50 atrodo buvo taip neseniai...

Tačiau tokie pasiruošimai atima daug laiko, jėgų.

O kalbant apie dovanas – ką įsimintino per visus tuos metus yra tekę gauti?

Mažasis teatras labai gražiai pasveikino mano 50-mečio proga. Tuomet vyrai iš „Trijų seserų“ spektaklio (Rimo Tumino 2005 metų pastatyme Larisa vaidino Choro dalyvę ir Anfisą, – red.) išsirikiavo su uniformomis, su žydrai geltona vėliava žygiavo su rožėmis, ant kelių klupėjo. Buvo labai miela, ir labai juokinga.

Kadangi aš pati pokštininkė ir mėgstu pokštaut, tai manęs pokštais niekas ir nestebindavo, šiaip visokių smagybių prisigalvodavom.

Pernai per gimtadienį sukviečiau bičiulius į sodybą, prie židinio. Dar anksčiau Juozas Gaižauskas man buvo padovanojęs visokių smagių dalykų – esu gavusi ir tokio vyno, kaip sakau, rašalo, butelį. Klausiu jo, ką man dabar daryt su juo? Tai tuomet visus svečius juokais su juo pasitikom, liepėm visiems po stikliuką išgert, bet taip ir neįveikėm. Esu nuo to paties Juozo skalbimo miltelių gavusi, vis jis ko prigalvoja (Juokiasi.).

Beje, tiek gimtadienio, tiek Naujųjų metų, Teatro dienos proga mane kasmet pasveikina proto negalią turintys vaikai, atsiunčia pačių pieštų piešinių, turiu jų daug prikaupusi.

Nors man tos dovanos nėra svarbu – daug labiau vertinu laiką kartu, mėgstu apsikabint, pasibučiuot, prisimint gražias dienas. Kai pagalvoji, tai tas jaunystės draugų ratas vis mažėja. Vasarą iškeliavo Valentinas Tudorakė, Mažojo teatro vedėjas… skaudu. Todėl vertinu akimirkas su brangiais žmonėmis ir esu pasiryžusi atlaikyti tuos du vakarus, atiduoti savęs tiek, kiek galiu.

Kalbant apie tuos susitikimus, pasimatymus. Spektaklyje „Pasimatymas“ vaidinsite drauge su vyru, taip pat aktoriumi Jonu Braškiu. Pavadinimas simbolinis, o judu dabar, po daugybės bendro gyvenimo metų, ar dar vaikštote į pasimatymus?

Oi, apsaugok Viešpatie! (kikena). Juokauju, žinoma, tačiau kokie čia pasimatymai, kai nuolat šonais triniesi?

Nors, galiu pasigirti – vieną tų romantinių dalykų vyras iki šiol visuomet daro. Kartu gyvename nuo 1983-iųjų, o jis man ir tada, ir iki šiol visuomet be progos atneša gėlių. Štai, dar prieš kelias dienas namuose radęs pavartė tokią keraminę, katino formos vazelę, sako, oo, reiks kovo mėnesį žibuoklių čia pamerkti. Esu palepinta – gėlių jis visada atneša, o moteriai juk tokie dalykai svarbu (šypsosi.).

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys

O kaip per gimtadienį vyras pasveikina? Turi gal kokių savų tradicijų?

Tokių tradicijų gal ir nėra, nors jis pastaruoju metu man vis kokius kvepalus padovanoja. Ir gerus išrenka – pats tariasi, konsultuojasi su pardavėjomis, paaiškina, kokiai moteriai.

Gavau čia neseniai tokį 1921-ųjų metų kvapą, tokį, koks man labai patinka – rytietiškas, karstelėjęs, turi tas mano vyras skonį (juokiasi.).

O kai kalba pakrypsta apie amžių, kaip jūs priimate savo metus? Kuriam moterų tipažui priklausote – ar toms, kurios tikina, kad čia tik skaičius, kad kiekvieni metai tik puošia, prideda išminties ir brandos, o gal priešingai – vengiate juos akcentuoti, mieliau nutylite, kai kas paklausia?

Labai puikiai save prisimenu tuos metus, kai man buvo 30. Tada mąsčiau – kai sueis 60 metų, būsiu poilsio nusipelniusi senutė.

Tačiau dabar, kai stuktelėjo tie 60, viskas apsivertė – imu galvoti, kad jei tik sveikata leis, dar ilgai ilgai galėčiau būti scenoje. Svarbiausia – jausti discipliną, planuoti laiką.

Nors apskritai to skaičiaus nesureikšminu. Stengiuosi tik neatsilikti nuo jaunųjų scenos partnerių – štai, „Domino“ spektaklyje „Melagės“ aštuoniese, drauge su daugiau nei perpus jaunesnėmis kolegėmis turiu vaidinti, jog esame draugės. O jos priverčia pasitempti!

Jaunimas apskritai turbūt daugelį priverčia pasitempti. O jūs ir pati – visuomet jaunatviška, pilna pozityvios energijos, drąsi, šiuolaikiška. Turbūt negalima nepastebėti, kaip per paskutinius metus iš naujo pražydote, kaip pakeitėte įvaizdį, šukuoseną, sulieknėjot, išgražėjot.

Turiu garsiai pasakyti, kam esu dėkinga už tai. Neslėpdama ir viešai norėčiau pabrėžti, kad dėl to kalta Ineta Stasiulytė – tai ji mane paragino, kad susiimčiau, kad kreipčiausi į gydytojus, kad išsiaiškinčiau, kas su manim vyksta, kodėl tas mano organizmas taip reaguoja, kodėl aš tokia išsipūtusi.

Paaiškėjo, kad medžiagų apykaita su amžiumi buvo tolygi nuliui. Todėl tikrai esu dėkinga Inetai, taip pat ir televizijai – jie mane pastūmėjo, taip atsidūriau medikų, kosmetologų, stilistų rankose.

„Domino“ teatro nuotr./Ineta Stasiulytė, Larisa Kalpokaitė
„Domino“ teatro nuotr./Ineta Stasiulytė, Larisa Kalpokaitė

Gal ir vėlai savo sveikata, išvaizda susirūpinau, bet ilgus metus buvau iš tų žmonių, kurie mažiausiai apie save galvodavo, man visada atrodydavo, kad svarbiausia yra darbas. Ir tik vėliau supratau, kad darbas darbui, o gyvenime yra ir kitų svarbių dalykų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Larisos Kalpokaitės pokyčiai: svorio numetusi ir šukuoseną pakeitusi aktorė neatsigina komplimentų

Kokią įtaką tas pakeistas požiūris turėjo jūsų savijautai?

Jei tiesiai šviesiai, man pasaulis dabar kasdien atrodo vis gražesnis. Labai gerai išsimiegu, pabundu ryte pailsėjusi, pasiruošiu darbui ir dėkoju Dievuliui, kad nauja diena išaušo. Man net prastas oras dabar neatrodo prastas, net jei lyja – žiūriu į tą lietų ir galvoju, oo, kaip gerai, kad lyja. Svarbiausia yra vidinis nusiteikimas.

Ėmiau vertinti kiekvieną dieną ir jei anksčiau lėkdavau lėkdavau, jei tos dienos slinko nuo datos iki datos – nuo premjeros iki premjeros, nuo spektaklio iki spektaklio – dabar gaudau tėkmę, maudausi joje ir tai man teikia didžiulį malonumą.

Filmo „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ nuotr./Larisa Kalpokaitė ir Arvydas Dapšys
Filmo „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ nuotr./Larisa Kalpokaitė ir Arvydas Dapšys

Larisa, jūs visuomet skleidžiate pozityvią energiją, optimizmą. O iš kur pati tos vidinės laimės, paprasto ir tikro džiaugsmo bei teigiamo požiūrio į gyvenimą semiatės?

Net nežinau, čia jau turbūt prigimtis, jokių specialių ritualų neturiu. Miegas, šaltas dušas, skanus maistas – čia jau visiems panašiai turbūt.

Negaliu sakyti, kad visuomet šypsausi, būna ir man blogai, taip pat išgyvenu sunkius, skaudžius periodus. Kelerius paskutinius metus ir pati neįsivaizduoju, kaip ištvėriau. Buvo ir artimųjų mirčių, teko kelis artimus gimines palaidoti, buvo tikrai sunku.

Tačiau visa tai ištvėriau ir gyvenu toliau. Nuryji karčią piliulę ir judi toliau. Juokingiausia čia – neseniai internete perskaičiau, kad mano kraujo grupę turi tik apie 15 procentų žmonių, ji gana reta, todėl dabar galiu sakyti, kad esu išskirtinė (juokiasi.).

Kokie jums buvo pastarieji metai? Kokie atmintyje išliko 2017-ieji?

Man tai buvo geri metai, didelių pokyčių metai – tiek fizinių, tiek vidinių. Jais turbūt reikėjo suprasti, kad nesu amžina, kad reikia savimi pasirūpinti. Supratau, kad buitis nėra tokia ir svarbi, o tokia, kokia ji yra – to ir užtenka.

Supratau, kad man nereikia didelių namų, mąstau, kad jei iki šiol tokių nesusikūriau, vadinasi, jų veikiausiai man ir nereikėjo.

Niekada neturėjau ir svajonių vaidmenų, tačiau man scenoje buvo svarbi kiekviena akimirka. Todėl ir dabar į sceną žiūriu kaip į galimybę – juk niekada negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj. Pamąstau kartais – gal greit neužteks jėgų, gal nebegalėsiu, todėl kiek jų turiu, tiek noriu atiduoti.

O laikas labai greitai bėga. Taip greit, kad viskas eina ir praeina – reikia mokėti susistabdyti akimirkas. Ką jau kalbėti, kad jaučiuosi taip, lyg dar ne viską padariau, dar ne viską atidaviau, todėl kol jėgos leidžia, tol stengiuosi atiduoti save žiūrovams.

Užsiminėte apie svajonių vaidmenis. Kurie jums pačiai brangiausi, svarbiausi, reikšmingiausi?

Nors daug didelių vaidmenų teatre neturėjau, bendrai jų buvo nemažai, o ir tų išskirtinių ne vienas. Kai dabar atsigręžiu atgal, galvoju – visai daug čia ta Kalpokaitė nuveikus!

Turėjau svajonę suvaidinti roko operoje ir suvaidinau net du kartus – Eimunto Nekrošiaus „Meilė ir mirtis Veronoje“ vaidinau Auklę (1996 metais) ir Džiuljetos mamą (2013 metų pastatyme), už vaidmenį buvau nominuota „Auksiniam kryžiui“.

Du pagrindinius vaidmenis suvaidinau spektaklyje „Trys aukštos moterys“ – vaidinau ir vidutinio amžiaus, ir vyriausią moterį.

Be to, suvaidinau Williamo Shakespeare’o spektaklyje Audra“ (rež. Etienne Glaser), ten įkūnijau Arijelį, kurį vaidino ne 5-erių berniukas, o mano amžiaus moteris. Arijelio vaidmuo man labai Brangus ir drįstu sakyti, kad jis man pavyko. Tuomet dar kartą buvau nominuota „Auksiniam kryžiui“.

Dabar „Domino“ teatre turiu penkis spektaklius, iš kurių du vaidinu su jaunomis merginomis. Kai pasirodė „Žavių ir protingų“ premjera, man buvo 58-eri, o jauniausioms aktorėms – 25–26 metai. Pagal pjesę, jos visos draugės, todėl man reikėjo labai pasitempti, kad galėčiau ta amžiaus skirtumą sulyginti.

Apskritai esu dėkinga „Domino“ teatrui, kad kiekvieną sezoną gaunu naują vaidmenį, man tai labai svarbu. Ne paslaptis, kad ilgą laiką vaidmenų apskritai neturėjau, todėl kiekvienas jų man labai brangus.

„Domino“ teatro nuotr./Larisa Kalpokaitė, Justė Zinkevičiūtė
„Domino“ teatro nuotr./Larisa Kalpokaitė, Justė Zinkevičiūtė
TV3 nuotr./Larisa Kalpokaitė
TV3 nuotr./Larisa Kalpokaitė

Psichologiškai svarus buvo vaidmuo pas Sigitą Račkį, spektaklyje „Trys seserys“. Tuomet vaidinau Šiaulių teatre, o išvykti į kitą miestą, važinėti dirbti kitur reikėjo ryžto. Po to Šiauliuose ir romansų vakarus rengdavau.

Turbūt ne ką mažiau svarbu išskirti ir televiziją. Sėkmė seriale „Nekviesta meilė“ jums veikiausiai buvo didelis šuolis į priekį.

Taip, jame vaidinau baronienę ir man šis vaidmuo buvo be galo svarbus. Galiu net sakyti, kad juo pasiekiau savo piko viršūnę – tuomet kaip reikiant šoktelėjo mano populiarumas.

Istoriniame seriale „Laisvės kaina. Partizanai“ suvaidinau žydų tautybės moterį, kuri žuvo gete. Man šis vaidmuo buvo labai reikšmingas, o kartu ir labai sunkus savo išgyvenimais. Pasinėriau į tokį pasaulį, prisiliečiau prie to laiko įvykių, kad ir vos kampučiu ir man taip baisu pasidarė...

O kur dar kinas su ir pagrindinis vaidmuo pas Kristijoną Vildžiūną filme „Nuomos sutartis“ (2002 metai). Tuomet filmas apvažiavo 40 kino festivalių, dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje. Ši juosta buvo vienintelė, kuri buvo atrinkta iš visos Rytų Europos, vienintelis tais metais pastatytas filmas Lietuvoje.

Tuomet dalyvavau Venecijos kino festivalyje ir man tai buvo didžiulis įvykis gyvenime. Vėliau su tuo filmu teko aplankyti ir Pietų Italiją, Rygą, Maskvą – kur tik galėjau nuvažiuoti, ten nuvažiavau.

Tautvydo Tarasevičiaus nuotr./Toma Vaškevičiūtė ir Larisa Kalpokaitė
Tautvydo Tarasevičiaus nuotr./Toma Vaškevičiūtė ir Larisa Kalpokaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Arūnas Storpirštis ir Larisa Kalpokaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Arūnas Storpirštis ir Larisa Kalpokaitė

Ar kada pagalvojote, kuo būtumėte, jei nebūtumėte aktore? Kaip manote, kokia kryptimi būtų pasisukęs jūsų likimas?

Mano laimei, niekada apie jokią kitą profesiją negalvojau. Nuo gimimo buvau artistiška – net ir pati nežinau, ko aš veržiausi į tą sceną, bet aš nebijojau. Jau net vaikų darželyje – labai gerai atsimenu, kaip mergaitės sarmatydavosi sakyti eilėraštuką, dainuoti, šokti, o man tai buvo didelis malonumas.

Visada tiksliai žinojau, kad noriu būti aktore, noriu būti scenoje. Nors vienu metu gyvenime buvau kiek nuo tos svajonės nuklydusi į operą – svajojau tapti operos dainininke. Įstojau į akademiją ir tik vėliau į aktorinį.

Nors mano mylimas darbas visuomet sutapo su mano hobiu. Kai pagalvoju, aš net kitų hobių neturiu. Na, gerai, moku megzti, siūti, gėles prižiūrėti moku, dar man pavyksta skaniai valgyti padaryti, tačiau ar tai mano svajonių darbai? Ne.

Tiesa, turėjau svajonę išmokti vairuoti, išmokau, dar vieną – išmokti žirgais jodinėti, nors tos dar neišpildžiau, gal į pensiją išėjus imsiuosi (juokiasi.).

O šiaip niekada minties imtis kažko nekilo. Ir laimei – jei aktoriui kiltų mintis, ar jis pasirinko teisingą profesiją, tai gal jam išvis nereikėjo jos rinktis. Aktorystė – sunkus ir alinantis darbas, o dar tiek mažai duodantis...

O šiaip kartais pamąstau, kaip būtų, jei tektų dirbti biure, nuo iki tam tikros valandos. Žinoma, nieko su manimi neatsitiktų, tačiau kartais juokiuosi, kad turbūt numirčiau iš nuobodulio.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis