Žiūrovai galėjo mėgautis kultūra ne tik stebėdami Autorių namų scenoje verdantį veiksmą didžiuliuose ekranuose, bet ir užsukti į šio itin meniško namo vidų ir mėgstamo autoriaus pasirodymą ar kūrybos procesą pamatyti iš labai arti ar netgi jame dalyvauti.
Nusidriekė eilė
Nors abiejuose ekranuose visą vakarą buvo galima stebėti vaizdus iš dūzgiantį bičių avilį primenančio namo, o veiksmą trijuose jo aukštuose sekė daugybė kamerų, žiūrovai nepaisydami nedėkingų oro sąlygų buvo labai aktyvūs ir noriai stojo į eilę, kad galėtų užsukti į meniško namo vidų, kur veiksmas virė visas 8 valandas.
Į namo konstrukciją norėję žiūrovai turėjo praeiti per abi namo dalis ir visus aukštus. Mažesniajame „name“, kuris su didžiuoju „namu“ buvo sujungtas tiltu, buvo įrengtas nedidelis virtualios realybės filmų kino teatras, kur režisierius Donatas Ulvydas kvietė žiūrėti savo darbą „Aš Lietuva“, kelionę per atgijusių Algio Kriščiūno paveikslų istorijas „Žaisti gyvenimą“ (koncepcija – Viliaus Petrausko) ir 2023 m. renginio „LATGA Autorių namai“ akimirkas. Čia taip pat veikė interaktyvi biblioteka, kurioje buvo galima pamatyti „Vilnius Review“ parengtą šiuolaikinę lietuviškos poezijos antologiją videoformatu „Vilnius – literatūros erdvė“. Taip pat renginio lankytojai galėjo patys perskaityti prieš kamerą šioje antologijoje įsiamžinusių poetų eiles.
Žiūrovai noriai dalyvavo menininkės Solveigos Gutautės dirbtuvėse „Asmenybės skelbiniai“ ir kartu su ja gamino originalius marškinėlius su poetų eilėmis ar netgi pačių sugalvotomis sentencijomis. Populiarios buvo ir Ievos Babilaitės dirbtuvės „Atminties lobynai“, kuriose žiūrovai buvo kviečiami iš juodo ir balto popieriaus pasigaminti kaukes primenančius objektus, atspindinčius jų asmenybės juodąją ir baltą puses. Viršutiniame mažesniojo namo aukšte-terasoje žiūrovus pasitiko dramaturgas Aleksandras Špilevojus, kuris kvietė juos papasakoti savo „skendimo“ (meilėje, toksiškuose santykiuose, vienatvėje, abejonėse, darbuose, alkoholyje ar kitose priklausomybėse) istorijas.
Praėjus mažąjį ir didįjį „namus“ jungiantį tiltą, žiūrovai turėjo leistis laiptais žemyn. Antrame aukšte buvo galima pamatyti, kaip dailininkų grupė „Slaptoji piešėjų draugija“ piešia tik apatinius dėvinčius modelius. Šalia įsikūrė fotografės Vaivos Abromaitytės („Mandalaphoto“) fotostudija. Šiame aukšte dar veikė nedidelis kino teatras, kuriame buvo galima pamatyti „Lithuanian Shorts“ parengtas lietuviškų trumpo metro filmų programas. Čia buvo rodomi šie filmai: „Reisas“ (rež. Rimantas Oičenka), „Daug geresnis“ (rež. Skirmantė Jakaitė), „Uogos“ (rež. Vytautas Katkus) „Numeris vienas“ (rež. Milda Augustaitytė), „Kai aš buvau malalietka“ (rež. Severina Vaičiūnaitė) ir „Hablo dėsnis“ (rež. Arnas Balčiūnas).
Nuo džiazo iki elektroninės muzikos
Muzikinė renginio programa šiemet taip pat buvo itin įvairi. Į pirmame aukšte įsikūrusią mini sceną pirmasis žengė beatbox virtuozas Žygimantas Gudelis-GON, kuris parengė dvi programas: vieną su kanklininke Vaiva Dunaityte, kitą – su dzūkiškos kultūros ambasadoriumi Roku Kašėta. Pastarajam pradėjus dainuoti ir prasidėjo autorių šventės organizatoriams nuotaiką pagadinęs, tačiau žiūrovų neišbaidęs lietus. Vėliau scenoje jaukiai įsitaisė projektas „Apytiksliai trys“, jungiantis džiazo duetą „Cinamono“ su dainininke Laura Budreckytė ir kontrabosininku Vyčiu Nivinsku ir poetu Artūru Valioniu.
Paskui sekė ypatingai žiūrovus sužavėjęs Ukrainai dedikuotas muzikos autorių Igno Juzoko ir Ginto Gascevičiaus bei trupės „Ethno Contemporary Ballet“ (Ukraina) šokio spektaklis-performansas „4308“ (įstačius šį skaičių į kvadratinius langelius gautųsi legendinio Mariupolio gynėjų bataliono „A3OB“ simbolis). Žiūrovai liko sužavėti tiek lietuvių autorių muzika, tiek šokėjomis iš Ukrainos, kurios savo emocingą pasirodymą tęsė net ir vėl iš dangaus prapliupus smarkiam lietui.
Slėptis nuo lietaus žiūrovai skubėjo į antrąjį į aukštą, kur savo uždegantį pasirodymą surengė Monikaze, čia taip pat instaliaciją iš plastmasinių buteliukų ėmė kurti menininkė Agnė Kišonaitė.
Po to teatro scenai atstovavę aktoriai Elžbieta Latėnaitė, Marius Repšys ir Donata Kielaitė surengė nuotaikingą muzikos ir teatro performansą „Susiderinam“, o juos netrukus scenoje pakeitė rimtosios muzikos atstovai – kompozitorius Gediminas Gelgotas ir ansamblis „Niko“. Šio pasirodymo metu žiūrovai dar pamatė ir kontroversišką menininko Evaldo Janso performansą „Korporacijų šiukšlyne“. Jo metu ekranuose buvo rodomas menininko kurtas video, sulipdytas iš didžiųjų pasaulio kompanijų logotipų, o pats menininkas kurį laiką kabojo ore priešais vieną iš ekranų, o vėliau, padedamas kaskadininko Sauliaus Janavičiaus, nusileido ant žemės.
Vėliau itin šiltus ir jausmingus pasirodymus surengė Ieva Narkutė su grupe bei „lazy diamond‘s underground“ su šokėja Martyna Grinevske. Jų metu ant šalia esančio namo sienos buvo rodomos menininkų Gintaro Česonio ir Aurimo Švedo sukurtos projekcijos. Vėliau prasidėjo tikras šokių vakarėlis, kurį užkūrė jau po vidurnakčio į sceną užlipęs džiazo kolektyvas „Vilnius JJAZZ Ensemble“ su naujausia programa „Ravenjazz“, o užbaigė „Superkoloritas“, privertęs šokti net ir labiausiai po kultūros maratono pavargusius žiūrovus bei pačius renginio organizatorius.
