Kitoniškai – trečiadienį, Latvijos pajūryje, be jokių renginių vedėjų ir tarp nuostabios menininkų draugų kompanijos – taip savo vestuves atšventė aktorė Greta Grinevičiūtė ir kino operatorius Vytautas Plukas.
Greta, išties smalsu – kodėl svečius į vestuves sukvietėt trečiadienį, Latvijos pajūry?
Vestuvių proga savo draugus norėjome suburti bent kokiai savaitei, tad ieškojome vietų, kur tai galėtume padaryti. Esame pamilę Latvijos pajūrį, jis labai gražus, laisvas. Praėjusią vasarą ten nuvykę, Nicos krašte atradome labai įdomią vietą, kuri mus iškart sužavėjo. Ten buvo tokia tarsi sodyba, užėję, paklausėme šeimininkės, ar kitą vasarą jie turi laisvų vietų. Nors sakė, kad liepa labai užimta, ji atsivertė knygą, ir kaip tik tomis dienomis, kai mes kvietėme į mūsų vestuves, buvo laisvos datos – nuo liepos 3 iki 6 dienos. Pajutome, kad būtent čia turi įvykti mūsų vestuvės, kad ir trečiadienį.
Nusikelkime į priešistorę... Kaip susijungė jūsų su Vytautu gyvenimo keliai?
Sudėtinga atsekti tą pažintį... Prieš aštuonerius metus Vytautas dirbo prie mano magistrinio darbo: padėjo operatoriui, kuris filmavo mano šokio filmą. Tačiau tada mes dar nebendravome. Vėliau, per „Kino pavasarį“, mus supažindino mano draugė, garso režisierė Iveta Macevičiūtė. Ji buvo labai nustebusi, kad mes vienas kito dar nepažįstam, nors esame iš tos pačios mokyklos.
Tuo metu nenorėjau jokių rimtų santykių, nors mes bendravome labai smagiai. Vytautas mane pakvietė į kelis pasimatymus, tačiau aš jį bandžiau supiršti su mano geriausia drauge Agniete Lisičkinaite. Taip gavosi, kad galiausiai jam pasakiau, kad noriu būti tik draugais ir jis nuo to karto man neberašė.
Kartą su draugais stovint prie baro, Vytautas praėjo pro šalį. Garsiai nusistebėjau, kad jis pasisveikino tik su drauge Agniete, o su manimi – ne. Nuo to laiko me vėl pradėjome bendrauti ir jau septyni metai, kaip esame kartu. (šypteli)
Esate iš vieno pasaulio, abu sukatės tame pačiame kūrėjų branduolyje. Tai labiau trukdo ar padeda vienas kitą suprasti?
Manau, labiau padeda. Žinoma, kartais būna sudėtinga, nes esame labai skirtingi. Vytautas daug ramesnis, o aš – aktyvesnė. Jam reikia laiko apsispręsti, o aš mėgstu veikti čia ir dabar. Per septynerius metus išmokome suprasti vienas kitą ir vis dar mokomės. Kartais padeda, o kartais būna sudėtinga, ypač jei dirbame kartu. Žinoma, viskas įmanoma, esame profesionalai, bet vis privengiam dirbti prie tų pačių projektų. Jaučiu, kad tai mums pakankamai sunku, todėl mėgaujamės gyvenimu kartu, dirbame atskirai.
Fotogalerija:
Kuris pirmąkart prabilote apie norą žengti santuokos link?
Labai įdomu, nes prieš pradėdama draugauti su Vytautu, niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau norėti tuoktis. Vestuvės man atrodė visiška nesąmonė. Gal po trejų metų draugystės, pradėjau galvoti – o kas toliau? Jaučiau, kad mus gera būti kartu, tinkame vienas kitam, o susidūrus su iššūkiais, juos kartu įveikiam. Pradėjome apie tai kalbėti, bet tada ir Vytautas sakė, kad „tuoktis – nesąmonė“. Nežinau, kas nutiko, bet po penkių metų Vytautas man pats ir pasipiršo. (šypteli) Per karantiną turėjau didelę nelaimę, man buvo lūžęs žandikaulis, o jis vis atvažiuodavo. Vytautas sakė, kad būtent tada jam tapo aišku, jog jis nori būti santuokoje su manimi.
Nors jaunavedžių portrete įprasta matyti jaunikį ir nuotaką, šalia jūsų visą laiką didžiuodamasi pratupėjo augintinė. Supažindink, kas ji?
Vestuvėse nebuvo vaikų, bet buvo daug šunų (šypteli). Visi draugai, kurie turi šunis, galėjo juos atsivežti su savimi į Latviją. Šalia mūsų buvo augintinė, Berno zenenhundo veislės Pūgą, kurią įsigijome prieš beveik trejus metus, per karantiną. Mums buvo labai svarbu, kad Pūga būtų šalia, nes ji mums kaip šeimos narys. Ji visą laiką lojo, tai buvo neįprasta – kai tik žmonės plodavo, ji kartu su jais lodavo. Nors Pūga rami, matyt, jai buvo daug emocijų.
Vestuvių šventė, o gal tiksliau visas festivalis truko tris dienas. Kaip viską pavyko suplanuoti?
Pirmą dieną humanišką ceremoniją surengė mūsų geriausi draugai: mano – Agnietė, ir Vytauto – Domas. Paprašėm, kad jie mus sutuoktų ir jie tai padarė labai gražiai. Pirmą dieną dalyvavo 85 žmonės, o kitas dvi dienas liko 60 svečių. Pirmą dieną šventinę programą padovanojo draugai – Dominykas Vaitiekūnas, Agnė Matulevičiūtė, Rūta Petronytė ir kiti.
Antrą dieną mano draugė pravedė molio dirbtuvės, kita draugė būrė taro kortomis... Viskas vyko labai laisvai, nebuvo jokios programos. Sodyba labai arti pajūrio, šalia draustinis, tad ten labai gražu. Tai buvo tarsi bendros draugų atostogos, neįpareigojančios, leidžiančios būti kartu. Mūsų menininkų kompanijai būtų sunku rasti renginių vedėją, kuris tiktų. Kadangi patys yra meniški žmonės, jie sukūrė mums ypatingą šventę, už ką esame labai dėkingi.
Medų kopinėsite pamiltoje Latvijoje, ar turite numatę kitą kryptį?
Nusprendė išvykti į Šri Lanką . Atsisakėme visų darbų, turbūt pirmą kartą gyvenime nedirbsime visą mėnesį. Tai mums neįtikėtina, bet esame dėl to labai laimingi!
Minėjai, kad su Vytautu esate labai skirtingi. Per septynerius metus jau atradote būdą, kaip priimti vienas kito skirtumus?
Labai sudėtingas klausimas. To reikia mokytis visą gyvenimą. Šiai dienai mums veikia laukimas – palaukti, nepriimti skubotų sprendimų ir prieš kažką pasakant, duoti sau laiko pagalvoti. O jei ta erzinanti mintis nepraeina, viduje spaudžia, tada atrasti būdą, kaip tinkamai iškomunikuoti, kad neskaudinti nei kito, nei savęs. Žinoma, tikrai ne visada išeina laikytis šio plano, būna, kad ir mes pasikarščiuojam. Visgi džiaugiamės, kad kuo toliau, tuo labiau mums sekasi.
Greta, kaip manai, kas dviejų mylimųjų santykiuose yra svarbiausia?
Manau, kad yra labai svarbu nepamesti savęs. Nepaisant to, kaip stipriai myli žmogų, visada išlikti savimi ir girdėti savo poreikius. Pirmiausia reikia rūpintis savimi, o tada labai natūraliai pradedi dar labiau rūpintis, vertinti ir mylėti kitą.
