Ji vadina save tikra latve. Besistebintiems jos tamsiu gymiu Aminata greitai atšauna, kad jos tėtis kilęs iš Burkina Faso – šalies Vakarų Afrikoje. Į Latviją jis atvyko studijuoti, universitete sutiko latvę merginą, įsimylėjo... Ir jiems gimė dukra.
Šioje vietoje istorija apie afrikietiškas šaknis ir baigiasi: „Tai jau mano tėvų gyvenimas, nemėgstu apie jį kalbėti.“ Užtat apie savąjį Aminata kalba mielai ir... dažnai.
„Po „Eurovizijos“ beveik nieko kito neveikiu, tik daliju interviu. Tik dabar pamažu imu nusiraminti, grąžinti savo gyvenimą į senąsias vėžes ir mąstyti, ką man daryti toliau“, – prisipažįsta gurkšnodama mineralinį vandenį vakarietiško Rygos baro terasoje.
Visuomet buvai didmiesčio mergaitė?
Pati tikriausia (šypteli). Nemėgstu kaimo, labai nenoriai išvažiuoju už Rygos ribų: sostinėje gimiau ir augau, visa mano veikla su ja susijusi. Be to, man svarbu gyventi šalia jūros. Nesu ekstravertė, bet būna dienų, kai namuose apima didžiulis nuobodulys – tada važiuoju į miestą ir tiesiog einu pasivaikščioti po senamiestį stebėdama žmones. Jie mane įkrauna savo energija.
Anksti pradėjai mokytis muzikos?
Į muzikos mokyklą įstojau devynerių. Pasirinkau fleitą, nes buvau mačiusi vieno orkestro koncertą – ir ten man labai patiko graži mergaitė, grojanti fleita. Po šešerių metų baigiau muzikos mokyklą, dar po trejų – muzikos kolegiją. Tapti dainininke svajojau turbūt nuo pat tos akimirkos, kai gimiau: vaikystėje nuolat prieš veidrodį dainuodavau su plaukų šepečiu. Man patiko Cher. „Do you believe in love after love“, – traukdavau nesuprasdama žodžių. Mėgau ir Michaelą Jacksoną, „Gipsy Kings“ – jų klausydavosi mano tėvai.
Profesionaliai dainuoti pradėjau mokytis būdama trylikos: iki tol nežinojau, kad dainuoti galima išmokti, – maniau, dainininkai tiesiog gimsta su šiuo talentu. Bet mokytoja Nadežda leido man suprasti, kad viskas yra įmanoma.
Man labai patiko tos privačios pamokos, visada būdavau joms pasiruošusi. Jos vykdavo tris kartus per savaitę, bet aš dainuodavau kasdien. Mama leido daryti, ką tik noriu: ji nesusijusi su muzika, mano šeimoje apskritai niekas nedainuoja, bet man buvo suteikta laisvė rinktis.
Tačiau dabar visgi esi ne kokios nors meniškos specialybės, o ekonomikos studentė?
Visa šeima manė, kad man reikia rimto išsilavinimo. Užaugau su giliai įskiepyta mintimi, kad privalau būti protinga ir turėti gerą profesiją. Taigi stoti į ekonomiką buvo mano pačios sprendimas – žinoma, mama jį palaikė.
Norėjau studijuoti privačiai, bet artimieji ragino stoti į nacionalinį Latvijos universitetą – jiems tai atrodė didesnis prestižas. Nesiskundžiu – patekau į puikų kursą, gerai sutariu su savo kurso draugais. Manau, vieną gražią dieną pažintis su jais man labai pravers. Be to, visuomet galėsiu sujungti dvi savo specialybes – ekonomiką ir muziką.
Tavo biografijoje gana daug įvairių televizijos projektų. Kaip į juos patekai?
Kai buvau penkiolikos, mokytoja nutarė padėti man išpopuliarėti ir pristatė kompozitoriui Raimondui Paului. Padainavau jam vieną dainą, jis linktelėjo – ir pakvietė pasirodyti savo televiziniame šou.
Man tai buvo neįkainojama patirtis – pirmas kartas ekrane, tokiame dideliame televizijos šou, ir dar su Latvijos žvaigždėmis! Po to jau nebenurimau: tapau pritariančiąja Latvijos dainininko Janio Stibelio vokaliste. Su juo dalyvavau įvairiuose dainų konkursuose, sykį viename konkurse Lietuvoje sutikau Moniką Linkytę – kai susitikome „Eurovizijoje“, ji priminė, kad jau esame pažįstamos.
Ar, būdama pritariantysis vokalas, slapta nesvajojai išeiti į scenos priekį ir dainuoti solo?
Aišku, kiekvienas apie tai svajoja!.. Bet šioje srityje esu kantri ir moku laukti. Iš Janio daug ko išmokau, su juo dirbdama supratau repeticijų svarbą. Kai matome dainininką ant scenos, viskas atrodo labai paprasta, o iš tiesų reikia labai daug dirbti, kol tą sceną pasieki.
Televizijos laidos ir koncertai netrukdė mokslams?
Ne, aš visada gerai mokiausi. Fizika ir chemija nepatiko, bet pažymius vis tiek turėjau gerus. Gal kartais mokytojai man nuolaidžiaudavo – juk žinojo, kad daug dainuoju... Įstojau į universitetą, o tuomet staiga apėmė depresija.
Man atrodė, kad visiškai netobulėju, esu užstrigusi viename taške, o gyvenimas veltui bėga pro šalį. Pasižiūriu į Justiną Bieberį – o Dieve, jam tik šešiolika, ir jis – pasaulinė žvaigždė. O man jau aštuoniolika, ir aš – tik pritariantysis vokalas Latvijoje... Gal jau metas liautis svaičioti apie neįmanomus dalykus, žvelgti realistiškai ir imtis normalaus darbo?..
Visiškai palūžusi nutariau mesti muziką ir nuėjau dirbti į kino teatrą – tikrinau bilietus, valiau sales, tualetus... Kino žiūrovai – labai netvarkinga publika, bet man buvo vis vien. Po dviejų savaičių mane išmetė – esą blogai dirbau. Nenuliūdau, nes tai buvo baisiausios dvi savaitės mano gyvenime, ir vėl grįžau į sceną dainuoti.
Žodžiu, nuo likimo nepabėgsi net į kiną!
Tas likimas man vis pakišdavo kokį siurprizą, kuriam negalėdavau atsispirti. Vieną nuobodų vakarą sulaukiau muzikanto Janio Kirsio skambučio: jis pasiteiravo, ar vis dar dainuoju ir ar mane domintų dalyvavimas „Chorų karuose“. Pamaniau – kodėl gi ne, nieko neveikiu, guliu ant sofos...
Didžiuliame televizijos projekte mūsų choras laimėjo trečiąją vietą, bet tai nesvarbu – tvirtai tikėjome, kad esame geriausi. Ten išmokau ne tik dainuoti, bet ir šokti – iki tol dainuodama tiesiog ramiai stovėdavau scenoje, o šis šou mane tarsi atvėrė.
Paskui dalyvavau konkurse „Ghetto Faktors“: susiviliojau pažadu, jog pirmosios vietos laimėtojas keliaus į Niujorką įrašyti savo dainos ir filmuoti vaizdo klipo. „Tai mano šansas“, – pamaniau, keturias savaites pristačiau po dainą ir patekau į finalą. Bet tada išgirdau apie kitą konkursą – „Jauna talantu fabrika“. Anksčiau buvau skeptiška tokių televizinių projektų atžvilgiu: maniau, ten eina tik žmonės, trūks plyš norintys išgarsėti, o ne geri dainininkai.
Ir tu šiek tiek teisi...
Bet paskui pamaniau – kas iš to, kad sėdžiu užsidariusi savo kambaryje ir svajoju tapti garsia dainininke? Šitaip vargu ar ja tapsiu. Nenoriu dainuoti tik savo virtuvėje ar duše – noriu dainuoti scenoje, noriu, kad žmonės manęs klausytųsi. Televizija vis dėlto pagreitina procesą, taigi turiu ten būti. „Ghetto Faktors“, beje, nelaimėjau – užėmiau antrąją vietą. Nugalėtoja nuvyko į Niujorką, bet klipo taip ir nenufilmavo. O aš laimėjau „Jauna talantu fabrika“.
Finale nugalėjau su savo kūrybos daina „I Can Breathe“: ji nebuvo labai profesionali, bet padarė įspūdį visiems – juk nedaug dalyvių dainavo savo kūrybą. Su ta pačia daina 2014-aisiais dalyvavau ir latvių „Eurovizijoje“.
Tąkart laimėti atrankos nepavyko, finale likai penkta. Bet tikriausiai labai nenusivylei, jei po metų vėl grįžai į „Euroviziją“?
Tiesą sakant, nusivyliau... Tais metais Latvija į „Euroviziją“ išsiuntė grupę, kurios niekas nesitikėjo matyti tarp nugalėtojų, – negražu taip sakyti, bet jie buvo beviltiški. Taigi nejaučiau jokio įkvėpimo vėl dalyvauti atrankoje, maniau – šis konkursas nerimtas, o ir aš nesu pasiruošusi, neturiu tinkamos dainos, niekas už mane nebalsuos...
Vėl ėmiau svarstyti: o gal viską mesti, ieškoti kito darbo?.. Bet draugai spaudė iš visų pusių: „Dalyvauk, tu privalai, tau šįkart pasiseks!“ Ir nusileidau. Įdomiausia, kad ketinau siūlyti visai kitą dainą – „Land of Nibiru“, tačiau ji dar nebuvo iki galo paruošta, o „Love Injected“ jau buvo, taigi ją ir pasirinkau. Tik dėl to... Neturėjau jokios strategijos, jokio plano. Patekusi į pusfinalį pamaniau – vau, turbūt man pasisekė. Patekusi į finalą vėl pagalvojau – man tiesiog sekasi. O tada laimėjau...
Ir supratai, kad dėl to kalta ne tik sėkmė?
Supratau, kad man reikia daug dirbti. Baigiau įrašyti albumą „Inner Voice“, surengiau pirmąjį solinį koncertą. Pamenu, likus kelioms minutėms iki pradžios ateinu į klubą – ir matau, kad žmonių beveik visai nėra. Dieve, galvoju, kaip baisu, gal man ten išvis neiti, niekas neatėjo manęs pasiklausyti, kokia gėda!.. Bet užlipau ant scenos, ir žmonės staiga pasipylė vidun – netrukus jau buvo pilnutėlė salė. Tą akimirką pasijutau labai laiminga.
Daugeliui žiūrovų buvo labai netikėta scenoje išvysti Latvijai atstovaujančią dailią tamsiaodę. Kaip manai, kiek atlikėjai svarbi jos išvaizda?
Manau, ji labai svarbi. Nors ne, balsas svarbiau... Bet išvaizda palieka įspūdį. Kasdienybėje aš esu labai paprasta mergina, beveik nenaudoju kosmetikos, man patinka būti natūraliai. Mėgstu džinsus ir šortus, dievinu sportbačius, bet jei reikia, galiu avėti ir aukštakulnius penkiolikos centimetrų pakulne.
Augdama Rygoje, nuo pat vaikystės jaučiausi kitokia nei visi, tačiau tai nebuvo tragedija – man patinka būti kitokiai. Žinoma, vaikai rodydavo pirštais ir rėkaudavo man už nugaros: „Žiūrėkite, ji juoda!“ Bet vaikystėje juk kiekvienas, būtų juodas ar baltas, yra girdėjęs patyčių.
Ilga raudona suknelė, su kuria pasirodei „Eurovizijos“ scenoje, buvo tikrai puikus pasirinkimas. Kas ją sukūrė?
Latvių dizainerė Liga Banga. Atrankos finale vilkėjau paprastą raudoną suknelę, visi nusprendė, kad ta spalva man tinka, ir tarptautiniam konkursui buvo pasiūta mano prašmatnioji suknelė – sutinku, ji tikrai nuostabi.
Pasirodyme nutarėme nieko nekeisti – aš norėjau dainuoti viena, be jokių šokėjų ir atrakcijų. Prieš konkursą teko labai daug repetuoti, daina man nusibodo iki gyvo kaulo, atlikdavau ją kone automatiškai... Bet tada nufilmavome vaizdo klipą – ir jis man suteikė naujų emocijų, tad „Eurovizijoje“ jaučiausi vėl įsimylėjusi savo dainą.
Kokią vietą tikėjaisi užimti?
Nesvarsčiau apie vietas – norėjau tik mėgautis procesu. Susidraugavau su lietuviais, australais, austrais: nė vienas nevaidino esąs didelė žvaigždė, visi buvo mieli ir draugiški, nebandė vienas kitam perkąsti gerklės. Apie spėliones ir lažybas, kas laimės, išgirdau tik po konkurso – iki tol nebuvo kada tuo domėtis.
Labai norėjau patekti į finalą, bet nedrįsau to tikėtis: dainininkai juk atvažiuoja su garsių kompozitorių dainomis, o čia – aš su savo kūrybos dainele... Kai pusfinalyje išgirdau tariant „Latvija“, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Jaučiau didžiulį spaudimą – juk iki tol Latvijai „Eurovizijoje“ nesisekė septynerius metus iš eilės. Tautiečių nuomone, aš tiesiog privalėjau patekti į finalą. Jei būčiau nepatekusi, namo būtų buvę geriau negrįžti (juokiasi).
Galutinis koncertas buvo įtemptas, bet jaučiausi keistai rami – jau patekau į finalą, pateisinau latvių viltis, taigi nebesvarbu, kas bus toliau. Atsipalaidavau ir mėgavausi šou, jaučiausi tarsi apimta euforijos: viskas aukščiausio lygio, garsas, šviesos – atlikta profesionaliai iki smulkmenų. Man nereikėjo dėl nieko jaudintis, tik užlipti ant scenos ir padainuoti. Taip ir padariau.
Užsiminei apie euforiją – o juk kai kurie žiūrovai, tave pamatę, iškart ėmė lyginti su švedų atlikėja Loreen, nugalėjusia „Eurovizijoje“ 2012-aisiais.
Ne, nemanau, kad mes kuo nors panašios (šypteli). Dažniau girdžiu, kad esu panaši į britę FKA twigs.
Ne kartą girdėjau tave vadinant Latvijos Rihanna...
O Dieve, tik ne ji (juokiasi)!
Kaip jauteisi, kai pradėta skaičiuoti balsus ir Latvija skambėjo kiekvienos šalies dešimtukuose?
Absoliučiai laiminga. Pagal bendrus rezultatus esu šešta, o pagal komisijų vertinimus – netgi antra. Man tai beprotiškai geras rezultatas. Toji daina apskritai tik trečia, kurią esu gyvenime sukūrusi. Sukūriau ją savo mažame kambarėlyje, sėdėdama prie pianino, ir še tau...
Kaip tautiečiai tave pasitiko?
Puikiai. Į oro uostą susirinko galybė žmonių su gėlėmis: jaučiausi kaip tikra nugalėtoja, nacionalinė herojė!.. Paskui turėjau labai daug interviu. Bet iš esmės niekas nepasikeitė: supratau, kad toji euforija nesitęs amžinai, aš turiu toliau kurti dainas ir koncertuoti. Anksčiau neturėjau gerų vadybininkų, bandžiau bendradarbiauti su žmonėmis, nelabai išmanančiais to darbo.
O po „Eurovizijos“ atsirado puiki vadybos komanda. Tikiuosi, ir pinigų pamažu atsiras, nes kol kas, deja, nesijaučiu tapusi turtingesnė (juokiasi). Džiaugiuosi, kad mane visi labai palaiko – vadybininkai, draugai, artimieji...
Mylimas vaikinas?..
Tai jau mano asmeninis gyvenimas (šypteli). Paprastai apie tai garsiai nepasakoju... Bet labai daug apie tai pasakoju savo dainose. Visos dainos yra apie mano pačios santykius, taigi aš – kaip atvira knyga. Iš tiesų daugiausia mano kūrybos gimsta iš tragedijų: tada labiausiai norisi išsikalbėti, o daina – puikiausias būdas jausmams išreikšti. Bet laiminga meilė irgi įkvepia: „Love Injected“ yra labai pozityvi, nors ir su dramatišku prieskoniu. Ji man labai daug reiškia.
Kokio tipo vaikinai tau pačiai patinka?
Net nežinau, ar turiu tą tipą. Man patinka vyriški vaikinai, stiprios asmenybės, kai žmogus žino, ko nori, ir to siekia, o ne sėdi ant sofos ir tik daug kalba. Be abejo, patinka sportiški, atletiški. Pati labai mėgstu bėgioti, todėl būtų gerai, kad vaikinas įstengtų bėgti kartu su manimi, o ne alsuodamas slinkti iš paskos...
Iš tiesų man labiausiai patiktų, jei jis bėgtų priekyje. Santykiuose aš renkuosi būti ne pirmuoju, o antruoju asmeniu, trapia moteriška moterimi, kuria rūpintųsi ir kurią mylėtų.
Ką veiksi šią šiltą vasarą, kuri tik prasidėjo?
Turiu nemažai suplanuotų koncertų: vienas iš jų vyks ir Lietuvoje, „Galapagų“ festivalyje. Po „Eurovizijos“ pagaliau pradedu atsipūsti, taigi dabar reikės prisėsti ir susikurti strategiją, kaip užkariauti pasaulį. Tik bijau garsiai išsakyti savo svajones, nes jos tada neišsipildo.
