Virginijos Kochanskytės ketvirtasis dienoraštis:
V.Kochanskytė: „Po šiandienos kelionės supratau, kad jei pati gyvenčiau tokioje tolybėje, tai ir skiepytis neičiau, ir namuose gimdyčiau“
Ketvirtadienis.
Kaip jau įpratome – ankstyvą rytą mus pažadino gaidžiai. Skubėjome susiruošti, nes keliavome į kalnus. UNICEF yra apsisprendusi padėti patiems skurdžiausiems, gyvenantiems atokiausiai nuo bet kokių centrų. Stato ten medicinos centrus, aprūpina juos reikalingiausiomis priemonėmis. Nes jei mirtį nešanti bacila ten įsisuka, tai mažai kas turi vilties išgyventi. Kokią valandą vinguriavome miesto gatvelėmis, kol pirmą kartą per šią savaitę pamatėme uostą ir jūrą. Džipai tratėdami liūties išplautu molio ir akmenų keliu įnirtingai kabinosi į kalnus, kol pagaliau išsiveržėme į sodriai žaliuojančią tropikų gamtą. Nežinau kaip būtų pavykę prasilenkti, jei priešpriešais būtume sutikę kitą mašiną.
Vairuotojams šis kelias, atrodo, buvo nesunkiai įveikiamas, o mums gerokai adrenalino į kraują pripumpavo. Aplinkui, kiek tik akys užmato, vien kalnai (jie užima 70 proc. Haičio teritorijos), kurių atšlaitėse glaudžiasi medinės trobelės, palmių, mango, avokado, bananų giraitės. Didžiuliais nešuliais apkrauti lėtai judėjo asiliukai ir mažučiai, liesi arkliai. O kaip čia praverstų mūsų tvirti, kresni, ištvermingi arkliai – žemaitukai... Tik neaišku, kaip jie ištvertų tą perkūnišką karštį...
Kai po kelių valandų kelionės pasiekėme medicinos centrą, tarpduryje mūsų jau lūkuriavo medicinos seselė. Labai maloni, gerų akių, rūpestinga. Kažkokiu švelniu vidiniu švytėjimu ji priminė pernai metais Tanzanijos kalnuose sutiktą medicinos seselę. Bendras junginys tarp jų yra tas, kad abi iš mažens svajojo darbuotis medicinoje. Tokiose aplinkybėse, kokiose jos triūsia, ištverti gali tik pasišventęs žmogus. Seselė aprodė savo darbo vietą, papasakojo apie problemas su kuriomis susiduria, o tada, jos lydimi, išskubėjome lankyti nelaimingos šeimos – mama neseniai palaidojo du vaikus, kurių vienas mirė nesulaukęs nė metukų, kito visai neseniai neteko gimdydama namuose. Priežastis – nebuvo pasiskiepijusi nei mama, nei paskiepyti jos vaikai.
Važiavome su mašinomis dar gerą kelio galą, o tada jau kalnų keliuku pėdavome dusinančiame karštyje. Kodėl gi nepasiskiepijus, kol dar neištiko skaudi nelaimė? Visų pirma, motinos neturi informacijos apie skiepų būtinumą – nežino, kad ne tik ji pati, bet ir jos vaikas gali būti apsaugotas nuo šešių mirtį nešančių ligų, taip paplitusių skurdžiose šalyse. Antra, – jei ir žinotų, tai atstumai iki medicinos centrų tokie dideli ir sunkiai įveikiami, o ir kam paliksi kitus vaikus... Po šiandienos kelionės supranti, kad jei pati gyventum tokioje tolybėje, tai ir skiepytis neitum, ir namuose gimdytum.
Kai pasiekėme moters namus, radom ją ką tik sugrįžusia su morkų glėbiu. Namelis mažutis, prisiglaudęs po mango medžiais. Moteris, sulaukusi pagalbos sau ir savo vaikams, nuoširdžiai dėkojo. Žmonės čia geranoriškesni nei mieste – atvirais veidais, maloniomis šypsenomis. Tokia graži gamta „neleidžia“ išsikeroti pykčiui... Mus lydėjusi UNICEF darbuotoja išvažiuodama pasakė, kad norėtų čia kaime gyventi, jei nebūtų toks neįmanomai tolimas kelias iki miesto...
Vėl baladojomės atgal. Sutikome vieną kitą motociklą, kuriais važiavo po tris vyrukus, – matyt grįžta iš darbų... Nuo vieno kalno atšlaitės atsivėrė stebuklingai graži Port au Prince panorama – ant daugybės kalnų pilkavo namai, tolumoje jūros įlanka, uostas. Ak, kokia grožybė ir koks gražus čia galėtų būti gyvenimas... Gal kada nors ir bus...
Lauros Blaževičiūtės ketvirtasis dienoraštis:
L.Blaževičiūtė: „Kontrastas kraštovaizdžio grožio ir gyvenimo realybės – tiesiog pribaigė“
Ketvirtadienis.
Šiandien nesinorėjo fotografuoti vietos gyventojų. Tiesiog nekilo rankos. Kontrastas kraštovaizdžio grožio ir gyvenimo realybės tiesiog pribaigė.
Kalnų keliu, tiksliau tiktų žodis bekelė, kilome į kaimus džiunglėse. Buvo sunku neužsimiršti, kad nesame tiesiog turistai. Adrenalinas kelionės metu – 9 balai, panorama – 10 balų, avokadų ir mangų „giraitės“ – 10 su pliusu. Trasa idealiai tiktų kalnų dviračiams, uodų daugoka, bet švelnesni nei Lietuvoj... Atvykome.
Susitinkame savanorę lengvai žilstelėjusią medicinos seserį, kuri su kuprine ir nešiojamu šaldytuvu keliauja per kalnus vakcinuoti jaunų moterų ir mažylių. Sekame jai įkandin. Štai moteris, jau praradusi du mažylius... Dėmesį patraukia vaikai, skaitantys knygas ir vištos, perinčios lizduose medyje. O štai trimetis, kuris jau laukia ištiesęs ranką, kad jį paskiepytų. Toks begalinis nuovargis tvyro ore ir vietinių gyventojų veiduose. Jie nuo ryto iki vakaro kopia ir kopia – daugiausiai atsinešti vandens. Kaip susitarę kažkodėl visi kalbamės pašnibždomis.
Pasigirsta sunkus aimanavimas – netoli tako sėdi moteris su atvira žaizdota ir gangrenuojančia krūtine. Seselė sako, kad jai vėžys. Ir tada mane apėmė panika, nes mes niekuo negalim jai padėti. Atsisveikinę skubame į automobilius, kad spėtume grįžti iki liūties, mus vejasi jaunos moterys su maišais pilnais kokoso dydžio avokadų, „passion fruit“ vaisių ir šviežia imbiero šaknimi. Dėkodami priduria, kad jie patys užaugino ir tikrai tikrai viskas yra „organic“.... Tai buvo skaniausias mano kada valgytas avokadas.
Giedriaus Savicko penktasis dienoraštis:
G.Savickas: „Kartais čia sutinku tokių žmonių, kurie atrodo kaip iš Niujorko, o pasirodo, kad paprasti, kaip iš Giedraičių“
Ketvirtadienis.
Šiandien važiavom su džipais. Važiavom ten, kur net su džipais negali užvažiuoti, bet gerai kad važiavom su džipais. O kadangi čia jokių mašinų apart džipų nėra, tai aišku, kodėl važiavom su džipais.
Labai baisu buvo. Operatoriui, ne man. Nuvažiavom paskiepijom visą kalną. Mūsų direktorei įkando šuo. Tai teko ir ją paskiepyti.
Ir grįžom nuo kalno vėl su džipais. Buvo baisu.
Pagaliau sutikom lietuves. Tai tiek. Iš tikro labai jau pavargau. Per dideli kontrastai man.
Valgiau žuvį. Labai skanu. Gėriau sultis. Siūlė kavos. Negėriau. Nes šiaip negeriu kavos. Kiekvieną dieną nusiperku du mango. Atsisėdu prie rašomojo staliuko ir suvalgiau. Labai skanu.
Susirandu čia draugų. Mes su jais einam žaisti. O po to jie verkia.
Kartais čia sutinku tokių žmonių, kurie atrodo kaip iš Niujorko, o pasirodo, kad paprasti, kaip iš Giedraičių. Viskas nebeturiu laiko. Einu ruoštis rytojui.
Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar.
Jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurkite savo aukojimo puslapį http://aukok.unicef.lt.
Apie UNICEF
UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.
Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“
Misija Haityje – tai ketvirtasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.
Jo kulminacija įvyks spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambėsiančiame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“. Vakaro metu žiūrovai išvys ne tik įsimintinas akimirkas iš G. Savicko, V. Kochanskytės, L. Blaževičiūtės ir J. Majauskaitės viešnagės Haityje, bet ir stebės Lietuvos ir užsienio žvaigždžių pasirodymus.
