Gran Kanarijos saloje Mazalų šeimyna atostogavo devynias dienas. Sako, kelionių jau buvo išsiilgę, – pastarąjįkart į kelionę Mazalai buvo leidęsi pernai žiemą, kada aplankė Lotynų Ameriką. Tąsyk namo į Vilnių Laura grįžo su Šarūno dovanotu sužadėtuvių žiedu.
O šįkart jų išvyka – ir vėl ypatinga: pirmoji su mažyle Deimile. Tiesa, Gran Kanarijoje šeimyna viešėjo ne tik tryse: ilsėjosi drauge su Š.Mazalo tėvais, jo sesers šeima.
„Tai savotiška mūsų tradicija – kasmet kartu su šeima susirenkame, išvykstame į kelionę. Viską rengia Šarūno šeimyna. Tai jau trečioji tokia mūsų kelionė. Viską suplanavo Šarūno tėvai – norėjo pabūti su mumis, savo anūkais“, – Žmonės.lt pasakoja Laura Mazalienė.
Kilus idėjai aplankyti Gran Kanariją, jauna mama nesudvejojo: visai nepabūgo, kad glėbyje – toks mažas vaikas.
„Vos gimus mažylei norėjome skristi į Turkiją. Net skubos tvarka buvome padarę jai pasą, tačiau tąsyk išvykti nepavyko – kelionė nusikėlė“, – pasakoja. Ir džiaugiasi, kad šioji įvyko.
Per tas devynias dienas Mazalų šeimyna išties pailsėjo. Net patys stebisi, kaip gimus vaikui pasikeitė jų įpročiai, poreikiai.
„Šarūnas ne iš tų, kuris mėgsta poilsines keliones. Išvykęs jis nori kuo daugiau pamatyti, o gulėjimas prie baseino ir deginimasis jam – ne poilsis. Visgi, matyt, vaiko gimimas šiek tiek pakoregavo ir jo gyvenimo ritmą: šios atostogos buvo kaip tik tai, ko mes ir norėjome, – visiškai jokio planavimo, tik atsipalaidavimas. Vėžimėlio stumdymas prie jūros atrodė kaip išpildyta svajonė... Anksčiau, kai keliaudavome dviese, būdavo visai kitaip: skaičiuodavome, kur kiek dienų praleisime, ką per jas turime spėti išvysti“, – šypsosi Laura.
Tačiau pamatė jie ne tik jūros pakrantę. Išsinuomojo automobilį, apžiūrėjo salą. „Šarūno sesers šeima taip pat keliavo su mažu vaiku, taigi didesnę išvyką surengėme tik vieną dieną. Tada apkeliavome salą. Kitomis dienomis stengėmės arba vaikščioti pėsčiomis, arba, pavyzdžiui, keltu kėlėmės į kitą miestelį. Galų gale, mums nė nesinorėjo keliauti daugiau – Gran Kanarija savo vaizdais nėra tokia turtinga kaip, pavyzdžiui, Tenerifė“, – svarsto L.Mazalienė.
Ar sudėtinga jai buvo keliauti su vaikeliu? „Žinoma, keliauti su vaiku yra sunkiau. Turi pasirūpinti ne tik savimi... Be to, mūsų vaikas labai pripratęs prie savo gyvenimo ritmo, ir man buvo baisu ją „išderinti“. Vieni vaikai prie pokyčių prisitaiko lengvai, tačiau Deimilė – kiek jautresnė. Nerimavau, tačiau be reikalo – viskas buvo tūkstantįkart ramiau nei įsivaizdavau“, – šypsosi mama.
Tik keliaujant atgal susidūrė su nemalonumais: „Skridome su persėdimais, teko laukti lėktuvo, taigi tada ji buvo labai nerami. Matyt, jai buvo per sunku... Tačiau skrendant į priekį viskas buvo labai gerai – ji plojo, linksmino keleivius... Turbūt keliaujant atgal jau žinojo, kas jos laukia.“
Laura bando padrąsinti kitas mamas: „Keliauti su vaiku tikrai nelengva, tačiau tai – požiūrio klausimas. Kai Deimilei buvo du ar trys mėnesiai, man atrodė, kad ir į miestą ar polikliniką su ja išvykti yra tiesiog kosmosas. Todėl pradžioje tikrai vengiau kur nors važiuoti, nes jaučiau įtampą, – nerimavau, ar susitvarkysiu, kas bus jei ji verks, ar visus reikiamus rūbelius paėmiau... Bet vėliau ateina metas, kai su vaiku taip susidraugauji, kad „persilauži“, – baimė dingsta. Visgi toks metas kiekvienai mamai ateina individualiai. Be to, manau, kad vaikai kur kas mažiau jaučia tuos aplinkos pokyčius. Tai tėvai turėtų mažiau stresuoti, o šito išmokti sunku. Manau, visad reikia galvoti apie geriausia.“
Kur Mazalai keliaus toliau? „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tačiau spėjome pagalvoti, kad galbūt norėtume grįžti į Pietų Ameriką, o gal į Centrinę. Su Šarūnu drauge perskaitėme knygą apie budizmo filosofiją, jogą. Abu neseniai ėmėme užsiimti joga. Tada kilo mintys traukti kur nors į Rytus – gal į Balio salą... Vyksta ieškojimai. Galimybė pamatyti pasaulį, jį pažinti žmogui daug duoda. Tai tobulėjimas“, – sako L.Mazalienė.
