Šiandien Laura – vėl laikinuose namuose Japonijai priklausančioje saloje, skalaujamoje Kinijos jūros ir Ramiojo vandenyno. Vėl ruošia gurmaniškas vakarienes vyrui, Amerikos jūrų pėstininkui Albertui Latour (36), o puspenktų metų sūnų Aistį nuvedusi į darželį rašo interneto dienoraštį.
Lietuvoje žinoma stilistė prieš dešimtmetį dėl meilės išvažiavo gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, beveik šešerius metus Kalifornijos dailės institute dėstė mados istoriją, stilių, mados iliustraciją ir koncepcijos plėtrą. Vyrui gavus paskyrimą trejiems metams vykti į Okinavos salą, su darbu bei San Diegu atsisveikino ir Laura.
Japonija užsienietės nepasitiko išskėstomis rankomis. Norėdama save realizuoti, mada besižavinti Laura pradėjo rašyti interneto dienoraštį ir – esė žurnalui „Laima“.
„Viename iš savo rašinių žurnalui papliaukšėjau botagu per subtilumą ir sulaukiau leidyklos pasiūlymo rašyti knygą, – prisimena. – Iš pradžių turėjome minčių leisti praktišką leidinį, bet aš netikiu patarimų ir taisyklių veiksmingumu. Kai sakai, ką daryti, ko ne, žmogus pasijunta auklėjamas, mokomas ir iš karto pasišiaušia.
Aš mada tikiu kaip kūrybine veikla. Tai – saviraiška. Norime to ar ne, drabužiai vis tiek pasako, kas esame, kuo save laikome visuomenėje. Juk apie tą, kuri su kablukais ir makiažu vynioja šiukšlių nešti, manai, kad savimi nepasitiki, o tas, kuris į prabangią prezentaciją ateina nuspurusiais džinsais, galvoji, jog nori save parodyti, demonstruoja, kad jam viskas vienodai.“
Sutikusi rašyti knygą Laura pradėjo svarstyti, kas žmones madoje labiausiai klaidina. Ir iš instituto studentų, kuriems dėstė, ir iš klientų matė, kad visiems painiojasi mados ir asmeninis stilius.
„Vis dar yra manančių, kad sportiniai bateliai avimi tik prie treningų, o aukštakulniai dera tik prie vakarinės suknelės. Tačiau avalynę sukeitus vietomis gali išeiti kas nors įdomaus! Tam, kad suprastum, ar suknelė dera su sportbačiais, labai padeda mados stilių žinojimas. Kai žinai, kad yra bohemiškas, vyriškas, romantinis, klasikinis, militaristinis, seksualus, vintažinis, minimalistinis, ekstravagantiškas, sportinis stilius, supranti mados struktūrą. Knygoje išnarsčiau, iš kur tie stiliai atsirado, iš ko susideda, kaip juos naudoti, vartoti, interpretuoti.“
O kas toliau, kai perskaitai tavo knygą ir įsigilini į mados stilius?
Kuri savo stilių! Ši knyga – tiems, kurie nors kiek domisi mada ir nori apie ją žinoti daugiau. O svarbiausia – nori ją konstruktyviau suprasti. Kad negalvotų, jog juoda suknelė dera tik su stiletais, šiukštu, ne kitu apavu. Kad netikėtų, jog kas pusmetį reikia išvalyti spintą ir atlaisvinti vietos naujiems drabužiams. Aš sakau, kad daiktų apskritai negalima išmesti! Kaip suformuosi savo stilių, jei kas kelis mėnesius iškraustysi spintą?
Pagaliau, kam skatinti vartotojiškumą? Turiu drabužių, įsigytų prieš dešimtmetį, bet kai jais apsirengiu – ir šiandien girdžiu klausimą, kur pirkau. Nes mada – cikliška, ji atsikartoja. Norėdamas susikurti stilių, su daiktais turi užmegzti emocinį ryšį, prie jų priprasti. Kai prisiriši, mažiau pirksi, susikursi autentiškesnį įvaizdį.
Jei man kas nors sakytų, kad viską reikia išmesti, negalėčiau – tai kelia stresą. Esu prisipirkusi daugybę vintažinių drabužių ir niekada nenešioju. Tačiau tai daiktai, turintys istoriją, o jų legenda mane veža iki sąmonės netekimo. Vieną palaidinę pirkau todėl, kad ji – septintajame dešimtmetyje buvusio ypač populiaraus karalienės Viktorijos stiliaus. Man net oda šiaušiasi, kai apie ją galvoju. Ar aš tą palaidinę vilkėsiu? Nesvarbu! Žmogus, kuris įsigilins į madą, daiktų istoriją, gal kitaip pažiūrės į kasdienį stilių, įvertins savo drabužių spintą ir truputį atsipalaiduos. Tai padės įvertinti garderobą, juk jis bet kuriuo atveju atspindi tave.
Jei kas sezoną neištuštini, ar reikia drabužinę atnaujinti?
Jei yra poreikis. Mados žmonės nori atsinaujinti. Žinau, kad tai malonu, bet negaliu griežtai sakyti, jog privaloma. Naujas drabužis ar aksesuaras gali įkvėpti kokiems nors stiliaus eksperimentams ar iš viso transformuoti tavo spintą. Taip man nutiko su citrinos geltonumo mamos rankine. Kurį laiką maniau, kad saugiausia rinktis neutralių spalvų rankinukus, bet kai mane mama aplankė San Diege ir išvažiuodama paliko tą ryškų aksesuarą, nuo jo prasidėjo dar viena mano stiliaus transformacija.
Vieniems pradėti pokyčius užtenka vieno daikto, kitiems jų reikia daug. Aš masiškai pirkti negaliu, turiu galvoti apie kiekvieną. Nusprendusi keistis mano draugė Džoja norėjo visko iš sykio. Kai mudvi išėjome jai formuoti naujo garderobo, net man buvo sunku.
Ką daryti, jei neturi įgimto stiliaus jausmo?
Jei galima išmokti astrofiziką, gaminti maistą – galima suprasti ir madą. Ir pradėjus bėgioti, jei anksčiau to nedarei, būna sunku. Picasso sakė, kad reikia išmokti taisykles kaip ekspertui, kad jas galėtum laužyti kaip menininkas. Taip, ir madoje yra bazinės taisyklės: audinių tekstūros, spalvų deriniai, kontrasto principai, proporcijos.
Šiek tiek žinodamas apie tai ir išmanydamas tendencijas jau turi gerą bazę kurti autentišką stilių. Estetiką, grožį kiekvienas atranda per skirtingus kanalus. Vieni eina tapyti, kiti tapo ant savęs – domisi mada. Tai panašu, tik mada visada sociali, tapyba – nebūtinai.
Tavo požiūris į madą – labai demokratiškas. Ar tam turėjo įtakos kelionė per pasaulį?
Turėjo... Kai prieš dešimt metų ištekėjusi išvykau gyventi į Kaliforniją ir pradėjau dirbti institute, buvau kategoriškai nusiteikusi ir dėstymo, ir stiliaus atžvilgiu. Maniau, kad svarbu taisyklės. Tačiau bendrauji su žmonėmis ir matai, kiek daug stilių yra vienoje Kalifornijoje: čia didieji miestai – labai skirtingi, o visos Amerikos aš net neapkeliavau! Tai pamačiusi supratau, kad negaliu taikyti tų pačių taisyklių, kad visos jos turi su „jeigu“ ir „bet“.
Reikia būti demokratiškai, nes tokia yra mada. Tarkim, sakoma, kad be juodos mažos suknelės – nė iš vietos. Tačiau man atrodo, kad ji gali būti ir didelė žalia – juk nuo Coco Chanel laikų daug kas pasikeitė! Ji kūrė universalų, praktišką drabužį dirbančiai moteriai. Tokia tuo metu atrodė juoda suknelė.
Dabar vietoj jos gali būti bet koks rūbas, prie kurio lengva derinti akcentus ir taip jį transformuoti nuo ryto iki vakaro. Aš juodos suknelės tokia patogia nelaikau, ji gana formali. Sijonas ar kelnės ir palaidinė, marškiniai, vadinami separates, – daug praktiškiau. Mada keičiasi, normos – taip pat.
Šiuo metu gyveni tarp trijų šalių. Jose gyvenančių žmonių mados suvokimas, aprangos stilius labai skiriasi?
Vilnius mane veža, čia visada grįžtu su didžiausiu malonumu. Tačiau šį pavasarį gatvės stilius man pasirodė kiek vienodas: batai su platforma, išplėšti džinsai ir didelis paltas arba odinė striukė. Labai gražu, bet visos taip rengiasi! O norisi įvairovės. Jos trūksta, nes stinga žinių.
Normalu norėti atrodyti taip gražiai kaip draugė. Kai apsirengi kaip ji, pamatai, kad aplinkui daug panašiai atrodančių, jautiesi esanti tarp madingiausių. Kopijuoti nėra blogai, bet aklai to daryti neverta – geriau tik pasisemti įkvėpimo: tarkim, gal vietoje džinsų siauros kelnės dailiai atrodys.
Kaip rengiasi amerikiečiai? Kalifornijoje, San Diege, kur gyvenau, – visi atsipūtę: banglentininkai, žaliavalgiai vaikšto su nuplėštais šortais, įsispyrę į flip-flop’us ir parduotuvėse ieško ekologiškos medvilnės. Gyvenimas prie vandenyno diktuoja laisvę, ramybę, neįpareigojantį aprangos stilių. Los Andžele taip pat karšta, bet ten kriminalinė situacija sudėtinga, ir gaujos turi įtakos vietos madai.
Ten labai mėgstamas šeštojo dešimtmečio stilistiką atkartojantis vintažas: suraitytos garbanos, perrištos skarele, ir – tatuiruotės iki ausų, išsitempusių nuo didžiulių auskarų. Tie kontrastai – nerealūs. Na, ir Holivudo įtaka ten ryški: kuri nors žvaigždė apsirengia kokią nesąmonę – jau ir paprasta mergina kopijuoja, nepagalvodama, kad ta žvaigždė – taip pat žmogus ir nebūtinai turi stiliaus pojūtį...
San Fransiskas – tai menininkai, ekologinis sąmoningumas, raw maisto kultūra. Tai hipių lopšys, ryškūs, daugiasluoksniai ir šio miesto stilingiausių drabužiai.
O Japonija? Tiesa, kad ten garbinami žinomi prekių ženklai?
Tai – visiška tiesa. Ir Okinava prikišta pigių ir konservatyvių „Prada“, „Chanel“ kopijų. Taip pat gatvėse daug lėliško harajuku stiliaus: merginos vaikšto su perukais, mini cilindrais, pūstais sijonais, priklijuotomis blakstienomis. Jis atsirado dešimtajame dešimtmetyje kaip protestas prieš vakarietišką superseksualią madą, kuri brovėsi į Japoniją.
Tačiau ir šis stilius nėra nekaltas: mergaičių kojinės siekia aukščiau kelių, iš po trumpų sijonų lenda pasijoniai, eidamos jos laižo ledinukus ant pagaliuko... O mes manome, kad Japonija – tai sušiai, žalioji arbata, geišos, šventyklos, tobulybė, minimalizmas. Taip, kultūra – neatskiriama šalies įvaizdžio dalis, bet gyvename tarp žmonių. Matau, kad atsisakymas globalizuotis nesveikas pačiai Japonijai.
Man svetimas japonų socialinis mentalitetas, lytinė nelygybė: moterys ten – vaikų gimdytojos, vyrų prižiūrėtojos, globėjos, guodėjos, maisto gamintojos. Siutina tenykščiai vyrai, kurie man į veidą paleidžia duris, nors einu su krepšiais, vedina vaiku. Ten niekas durų nepalaikys, nes esu moteris, ir dar – vakarietė.
Besikeičiantis gyvenimas turi įtakos tavo stiliui?
Jis keičiasi nuolatos. Ir pavargstu, ir susipainioju, kartais galvoju, ko į tą spintą prisikroviau... Man drabužiai – tai formos ir spalvos. Gal spinta atrodo stilistiškai netvarkinga, bet ko gali norėti, kai mano tokia profesija?
Žiauriai mėgstu vintažinį stilių. Kasdien patinka truputį nutriušęs, berniokiškas. Kartais smagu sumaišyti sportinį su klasikiniu. Japonijoje patiko lolitiškas, lėliškas. Apsirengiau ir taip susižavėjau! Sakiau, kad noriu taip vilkėti kasdien.
Koks mano stilius? Vieno nekintančio neturiu. Tačiau stiliaus neturėjimas – irgi stilius. Aš turiu rengimosi braižą. Apie savo stilių labiau patinka galvoti kaip apie vaidmenis filmuose, kurių žvaigždė – aš pati.
Būna dienų, kai neturiu nuotaikos, nepasitikiu savimi, kai sau atrodau negraži, nesava, nesugebu apsirengti. Neplaku dėl to savęs – juk kiekvienai tokių nepasitikėjimo debesėlių užplaukia. Tada lendu į džinsus, sportbačius ir vyro megztinį. Tai toks detoksikuojantis derinys, nuo kurio išsivalo galva. Įsilieju į pilką masę ir ilsiuosi. Nes nuolatinis galvojimas apie stilių, apie tai, ką rengtis, – vargina. Juk ir kasdien skaniai valgydamas kartais užsimanai paprastų ryžių!
Tavo vyras – uniformos žmogus. Ką jis galvoja apie dėl mados išprotėjusią žmoną?
Man patinka keitimasis, judesys ir madoje, ir gyvenime, Albertui – stabilumas. Gal todėl, kad vyro darbas nuolatos draskomas pokyčių, stabilumas jam svarbus bent kai kuriose gyvenimo srityse. Kai susituokėme, jis nenorėjo nei skaniai valgyti, nei įdomiai rengtis – nerūpėjo jokie eksperimentai.
Sakydavo, kad jam gerai, kaip yra. Kai eidavome šopintis, vilkdavosi iš paskos. Dabar žiūriu, kad parduotuvėse ir Albertas drabužių renkasi! Klausiu, gal ką praleidau, – negi patinka pirkti? Sako, kažkuriuo momentu pradėjo patiki.
Jis jau nori gražiai rengtis, žino, kuo skiriasi loafer’ai nuo čelsių, kardiganas nuo motošvarko. Jau žino mados stilių pavadinimus – kai kartu rengėme knygą, išmoko ir gali pasakyti, ko jam reikėtų šiam sezonui. Albertas sako, kad mada suteikia pasitikėjimo. Lyg jo jam trūktų... Man tai – ir malonu, ir keista, nors transformacija įvyko pamažu, per dešimt mūsų bendro gyvenimo metų.
Albertas – daugumos knygos fotografijų autorius. Tai jo hobis?
Ne! Vyras kuklinasi: visada sako, kad nuotraukos gražios, nes turi gerą fotoaparatą. Juokiuosi, kad tuomet aš gerai gaminu, nes turiu kokybišką samtį. Fotografuoti jam įdomu, patinka fotoaparatai, studijuoja juos. Iš pradžių dar aiškinau, kaip fotografuoti, kas turėtų tilpti į kadrą, o paskui suteikiau laisvę. Dabar draugai juokais prašo papasakoti, kaip jūrų pėstininkas tapo mados fotografu.
