Nuo pat kūdikystės negirdinti mergina drąsiai žengia ant parketo, o lengvas jos plevenimas šokių aikštelėje žiūrovus priverčia užmiršti muziką. Abipusė tyla ir visiškas susikalbėjimas...
Pagelbėti bendraujant su Laura mielai sutinka girdinti ir puikiai gestų kalbą išmananti daugiau nei septyneriais metasi jaunesnė jos sesuo Aušra. Tačiau draudimo vadybą studijuojanti devyniolikmetė juokdamasi prašo: „Tik nevadinkite manęs vertėja. Kažkodėl kalbant apie mus žodis „sesė“ dažnai nublanksta prieš „vertėją“...“
Aušra sako net nežinanti, ką – gestus ar kalbėti, – išmoko pirmiau. Su negirdinčiais tėvais ir vyresniąja seserimi užaugusią, kalbėti lietuviškai ją išmokė kurį laiką šeimos namuose gyvenęs girdintis pusbrolis. „Vis dėlto, manau, pirmiau išmokau gestus – kitaip turbūt negalėjo būti.“ Laura linksi: ji puikiai atsimena, koks žodis sesers gestų žodyne buvo pirmas, – „lempa“.
Lauros ir Aušros tėvai gimė girdintys, tačiau abu klausą prarado dar kūdikystėje: mama – po patirtos avarijos, tėtis – susirgęs skarlatina. Laura įtaria, kad ji taip pat galėjo gimti girdėdama, o klausą galbūt atėmė plaučių uždegimas, kuriuo susirgo vos šešių mėnesių, ir stiprūs vaistai, kuriais buvo gydoma. Tačiau dėl to, kad negirdi, mergina niekada nesisielojo, sako savęs net neįsivaizdavusi girdinčiųjų pasaulyje. Ji niekada rimtai nesvarstė galimybės operuotis ir pabandyti gyventi su klausos implantu: „O kam? Toks yra mano likimas. Esu kurčia, esu kitokia, ir tiek. Įsidėdama implantą pažeminčiau save, tai – tas pat, kas bandyti juodaodį paversti baltaodžiu. Be to, su implantu vis tiek negirdėčiau šimtu procentų, tačiau reikėtų mokytis kalbėti, bandyti suvokti garsą, atstumus – visa tai pernelyg sudėtinga.“
Praėjusį šeštadienį projekte „Kviečiu šokti“ su partneriu Vadimu Šuško likote per vidurį – rezultatai nudžiugino?
Kai vos atėję į projektą iškritome, patyriau šoką. Bet pažiūrėjusi įrašą supratau, kokių klaidų darau, mačiau ir prastą savo laikyseną, ir nepasitikėjimą savimi bei didelę baimę. Turėjau šiek tiek laiko viską apgalvoti, pakovoti su savimi, todėl eidama šokti vilties šokio jaučiausi kur kas ramiau, visiškai pasitikėjau partneriu. Dabar vedama Vadimo jaučiuosi saugi ir rami. Man pasisekė, kad turiu tokį partnerį – sunku įsivaizduoti, jog galima jausti didesnį palaikymą.
Įsidėdama implantą pažeminčiau save, tai – tas pat, kas bandyti juodaodį paversti baltaodžiu.
Kaip susikalbate su Vadimu?
Labai dažnai žmonės, sutikę kurčiąjį, suglumsta, pasijunta nejaukiai, nes nežino, kaip jį pakalbinti. O Vadimas nuo pat pradžių ėmė labai drąsiai bendrauti, šnekėti, tiesa, tąkart jam padėjo mano sesuo Aušra. Iš pradžių mums reikėjo vertėjo, nes nežinojau, kaip jis taria žodžius, negalėjau skaityti iš jo lūpų. Paskui bendravome žodžius užrašydami popieriuje ar kompiuterio ekrane, o dabar dažnai susikalbame ir be jų – užtenka lūpų, mimikų, kai kurių gestų.
Džiaugiuosi, kad apskritai dabar į kurčiuosius žiūrima kur kas drąsiau, pasitaiko net tokių, kurie kurtumą priima kaip savaime suprantamą. Džiugu, kad daug kas palaiko ir mano dalyvavimą šokių projekte, supranta, kad kurtieji – taip pat žmonės, kurie gali padaryti labai daug, kartais net daugiau už girdinčiuosius. Juk, gerai pagalvojus, klausa tėra smulkmena. Turiu rankas, kojas, galiu judėti, tad kodėl negaliu šokti? Kodėl mane reikia vadinti neįgalia ir versti užsidaryti tarp keturių sienų? Žinau, kai kuriems pikta, kad kurčias žmogus dalyvauja, anot jų, sveikųjų projekte, bet, patikėkite: man kurtumas – jokia liga. Kodėl kurtiems žmonėms negalime atverti durų ir leisti įsilieti į visuomenę?
Kai būnu tarp girdinčiųjų, vienintelė problema – kaip susikalbėti. Bet jūs, girdintieji, su lygiai tokia pačia bėda susiduriate, kai nemokėdami kalbos atsiduriate tarp užsieniečių. Girdintieji ir kurtieji kalba skirtingomis kalbomis, tokia štai ir esmė – ne daugiau. Gestų kalba yra mano gimtoji, o lietuvių – užsienio. Beje, gestų kalbos taip pat skirtingos: vienokia kalba lietuviai, kitokia – britai ar amerikiečiai, dar turime ir tarptautinę gestų kalbą, kuria susikalba skirtingų tautų kurtieji. O štai su azijiečiais susikalbėti apskritai atrodo neįmanoma, man jų gestai – tamsus miškas (juokiasi).
Beje, jei labai reikia, galiu susikalbėti ir žodžiais. Tačiau šneku tik labai trumpais sakiniais, be to, ne visada kalbu vienodai aiškiai, kartais imu painioti raides: „g“ su „k“, „e“ su „a“. Pati savęs negirdžiu, todėl ir raidės pradeda painiotis ar, būna, imu kalbėti pernelyg garsiai (juokiasi).
O kada nors jauteisi esanti kitokia nei kiti?
Nuo vaikystės tą suprantu. Jaučiausi keistai, kai iš kurčiųjų bendrabučio persikėlėme gyventi ten, kur absoliučiai visi buvo girdintieji. Klausiau tėvų, kodėl kieme vaikai bendrauja kitaip, kodėl nesusikalbame. Kai pradėjau lankyti kurčiųjų darželį, vėl viskas stojo į vietas. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu bendrauti su tokiais pat vaikais kaip aš. Vėliau lankiau kurčiųjų mokyklą, ten taip pat buvau sava tarp savų.
Būna, kas nors pasako: „Vargšiuke, tu negirdi paukščių čiulbėjimo, muzikos – kiek daug prarandi!“ Bet juk visa tai – tokia smulkmena. Daug ką galiu daryti ir negirdėdama, daug ką moku. Ir šis sąrašas yra kur kas ilgesnis nei tas, kuriame surašyčiau, ko negaliu ir nemoku. Galiu šokti, nes muziką įsivaizduoju savaip. Muzika – ne vien garsas, man tai – jausmai, emocijos, išgyvenimai.
Papasakok, kaip negirdinčios merginos svajone tampa grojimas pianinu arba šokis – tai, kam, rodos, būtina ne tik girdėti, bet ir turėti kone idealią klausą.
Nuo vaikystės stebėdavau dainininkus, muzikantus ir svarstydavau: „O kodėl aš negaliu?“ Pamenu, nuolat bėgdavau pas kaimynę, kuri lankė muzikos mokyklą ir namuose grojo pianinu. Žiūrėdavau, kaip ji groja, o vieną dieną paprašiau, kad ir mane pamokytų. Išmokau tik pradmenis ir gailiuosi, kad jau viską pamiršau. Ką reiškia groti, kai negirdi? Užtenka jausti. Pirštais puikiai jausdavau vibraciją, suprasdavau, kas yra žemos ir aukštos natos, – muzika ta pati, tik jausmas ir supratimas apie ją kitoks.
Nuo pat mažumės mėgstu baletą. Svajojau būti balerina, bet dėl kurtumo nedrįsau ir nesistengiau ja tapti. Žiūrėdama baletą iki šiol save įsivaizduoju balerinos vietoje – šokėjų emocijos tokios ryškios, kad nesunku suprasti, ką jos šoka. Šeštus metus lankau šokių studiją „Tyla“, bet jokiu būdu manęs negalima vadinti profesionale.
Kai pasiūlė dalyvauti projekte „Kviečiu šokti“, maniau, esu kviečiama kaip laidos svečias. Kai supratau, kad reikės dalyvauti su girdinčiu partneriu, išsigandau, kad nesugebėsiu, norėjau net atsisakyti, bet jau buvo per vėlu. Dabar stengiuosi žodį „neįmanoma“ išbraukti, o ir Vadimas vis kartoja: „Tu gali...“ Žodžio „negaliu“ nebėra (juokiasi).
Kai būnu tarp girdinčiųjų, vienintelė problema – kaip susikalbėti. Bet jūs, girdintieji, su lygiai tokia pačia bėda susiduriate, kai nemokėdami kalbos atsiduriate tarp užsieniečių.
Maniau, kad šio žodžio tavo žodyne apskritai nebuvo: juk buvai profesionali plaukikė ir netgi dalyvavai kurčiųjų olimpiadoje, šią vasarą nuvažiavai į tarptautinį grožio konkursą „Miss Deaf International“ Las Vegase ir užėmei trečiąją vietą, prieš tai buvo televizijos projektas „2 minutės šlovės“, o dabar – „Kviečiu šokti“. Baile tavęs tikrai nepavadinsi...
Jaučiuosi taip, lyg manyje gyventų angeliukas ir velniukas, kurie nuolat kovoja, kieno viršus: „Galiu – negaliu. Įmanoma – neįmanoma.“ Beje, plaukimo iki šiol labai pasiilgstu, tik, įtariu, vietoj aštuonių ar devynių kilometrų, kuriuos nuplaukdavau per treniruotes, dabar įveikčiau vos šimtą metrų (juokiasi).
Kam važiavau į grožio konkursą? Įkalbėjo draugai, bet paskui išaiškėjo, kad tai nėra taip lėkšta, kaip gali atrodyti. Konkursas buvo naudingas ne tik man, bet ir kurčiųjų bendruomenei – žmonės atkreipė į mus dėmesį. Konkursas, dabar – šokių projektas... Rodos, vienu metu man atsivėrė visos durys. Anksčiau rakinau jas, bet vis neradau tinkamo rakto.
Niekada nenorėjai išvažiuoti iš Lietuvos – kitur kurtiesiems gyvenimo sąlygos galbūt paprastesnės?
Jei važiuočiau – tik į Ameriką: ten nėra skirtumo tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų. Net oro uoste ieškant bagažo man neprireikė lapelių ir tušinuko. Visi gestais moka parodyti bent abėcėlę, o tai – nemažai. Amerika – šalis, kur kurtiesiems atsiveria daugybė galimybių: jie gali dirbti teisme, tapti gerais chirurgais, siekti profesoriaus laipsnio... Tikiuosi, kada nors taip bus ir Lietuvoje, bet kol kas čia, deja, apie kurčiuosius likęs sovietinis supratimas: „Jie negali.“ O ir patys kurtieji dažnai numoja ranka: „Juk tai – ne man.“ Norėjau tapti aktore, bet stoti į Muzikos akademiją taip ir nedrįsau – pamaniau, kaip per stojamuosius egzaminus reikės dainuoti ar deklamuoti eilėraščius. O dabar gailiuosi, kad nepabandžiau, bet kas žino – gal dar ne vėlu (šypsosi)?
Beje, viena kurčia mergina įstojo studijuoti filosofijos ir mums visiems tapo puikiu pavyzdžiu, kad viskas įmanoma.
O galbūt iš Lietuvos nepaleidžia meilė ir šilti jausmai?
Nenoriu kalbėti šia tema. Galiu pasakoti apie save, savo pasiekimus, bet meilės reikalų gal nelieskime? Visoms temoms esu atvira, bet ši nėra tokia smagi, kad norėtųsi visiems išsipasakoti.
Tada pasvarstykime teoriškai: žmogus, su kuriuo norėtum praleisti visą gyvenimą, turėtų būti kurčias, o gal nepasakytum „ne“ ir girdinčiajam?
Žinau, yra mišrių porų, kurios puikiai sutaria, augina vaikus. Tačiau girdintysis, siedamas gyvenimą su kurčiuoju, turi nuolat daryti viską, kad šalia esantis kurčias žmogus gerai jaustųsi girdinčiųjų pasaulyje, šalia girdinčių draugų, artimųjų.
Kartais žmonėms pasiseka, bet aš pati nesu draugavusi su girdinčiuoju, todėl ir pasakyti, kas būtų, jei būtų, sunkoka. Tiesą sakant, net nežinau, ar norėčiau gyventi su girdinčiuoju, kita vertus, lygiai taip pat negali žinoti, kada ir ką pasakys širdis...
