Jordanija neretai vadinama viena nuobodžiausių Viduriniųjų Rytų šalimi, apie tai dar prieš keliaudami buvo skaitę ir Mazalai. Tačiau visuomenės sukurti stereotipai nuo kelionės plano neatbaidė – į egzotiškąją šalį jie išskrido pačiu pirmu reisu.
„Nors buvome visko prisiskaitę, jokio išankstinio nusistatymo stengėmės neturėti. Daugiau žinojome apie Iraną, apie Saudo Arabiją – panašaus kultūrų skirtumo tikėjomės ir Jordanijoje. Tačiau ši šalis daug liberalesnė, gyventojai čia daug nuolankiau žiūri į vakariečius, islamas čia matomas, tačiau jis daug „švelnesnis“.
Kita vertus, šalis jiems, kaip patys sako, „pasirodė šiek tiek be veido“ – lyg ir norinti orientuotis į Vakarus, tačiau išliekanti islamo šalimi.
„Per kelias dienas matomi vaizdai čia ima atrodyti monotoniškai – visur toks pats peizažas, tokie pat kalnai, tokios pat spalvos, visur skurdas. Esame keliavę po Pietų Ameriką – ten kalnus keičia lygumos, akmenis – žalumos, o čia... nors ir labai gražu, truputį nuobodoka. Juokavome, kad jei nebūtų UNESCO atradę Petros, vietiniams čia būtų liūdnoka, vien dėl to čia gausu turistų“, – 15min pasakojo Laura.
O Petra – archeologinė vietovė, garsėjanti dar 200 metais iš akmens išskaptuotomis statulomis, pastatais – lietuvius ypač sužavėjo. Esą vien dėl apsilankymo čia vertėjo sukarti beveik 3 tūkst. kilometrų. „Ten – kažkas nuostabaus“, – susižavėjimo vienu iš pasaulio stebuklų neslėpė Laura.
Pasak jos, sunku ir suvokti, kad visą šį miestą beveik prieš 2 tūkst. metų sukūrė žmogus. „Tai mano ketvirtas pasaulio stebuklas – jau esu aplankiusi Romos Koliziejų, Kristaus statulą Brazilijoje, Maču Pikču Peru – ir jis tikrai vienas įspūdingiausių! Petra tikrai nenuvylė, ji paliko tokį „tikrumo“ jausmą viduje – ten galima vaikščioti ir kelias dienas, apima kažkokia labai gera emocija“, – 15min pasakojo ji.
Mazalai su bičiuliais po Jordaniją keliavo nuomotu automobiliu, todėl galėjo pagal savo norus planuotis kelionės maršrutą – keliavo penkias dienas, kurių kiekvieną nuvažiuodavo apie 200–300 kilometrų.
Jie aplankė ir netoliese Petros esančią seniausią pasaulyje kapavietę, kur dabar įrengtas baras, nuvyko į Akabą išsimaudė Raudonojoje, o vėliau ir Negyvojoje jūroje, pasilepino natūralaus purvo voniomis.
„Išsiteplioti tuo purvu buvo didelė atrakcija – čia visi vieni kitus ištepa, paplūdimiuose net yra veidrodžiai, vieni kitus fotografuoja, juokiasi... Labai smagu“, – prisiminė ji.
Įspūdį paliko ir dykuma, kurioje išbandė vietinę atrakciją – ryžosi naktį praleisti palapinėje, kur galėjo pasijusti kaip tikri beduinai, atsisakę ir išmaniųjų technologijų, ir apriboję maisto bei vandens atsargas. „Patirtis buvo labai smagi. Miegojome palapinėje, aplink švilpavo vėjai, vaikščiojo kupranugariai. Apskritai labai gera kartais atitrūkti nuo interneto, tuomet, rodos, net labiau įsijautėme į visą aplinką, daugiau dėmesio galėjome skirti žmonėms šalia“, – prisiminė Laura.
Pasak jos, vietiniai net pasakojo, kad čia beduinai įkūrė visą miestelį – sutikę čia gyvenantį Mehometą išgirdo istoriją, kaip jo senelis kadaise čia atsikraustė iš Saudo Arabijos ir susilaukė 15 vaikų. Vėliau tie vaikai susilaukė atžalų, o šie savo palikuonių, – taip esą palaipsniui susikūrė visas miestelis, kuriame šiandien gyvena vien pusbroliai ir pusseserės.
„Šiaip vietiniai gyvena labai skurdžiai, labai įdomu pamatyti tą kontrastą ir suvokti, kaip mes gerai gyvename Lietuvoje. Tuomet net nesinori sakyti nė vieno blogo žodžio nei dėl oro, nei dėl dar kokių nors dalykų – viskas pas mus labai labai gerai ir labai labai gražu“, – tikino Laura.
Lietuviai tuo įsitikino net lankydamiesi sostinėje Amane. Ir nors šis miestas šalyje laikomas moderniausiu, vis dėlto neretai suskausta širdį matant sunkaus gyvenimo realybę – varganai įsikūrusius vietinius. „Tikėjomės, kad Jordanija labiau išsivysčiusi, tačiau kai nuvykome į Amaną, pagalvojome – o, siaube! – panašus vaizdas kaip Sirijoje, tik čia dar niekas neišsprogdinta, neišdraskyta, tačiau labai skurdu. Atrodo, lyg kas būtų atsukęs laiką kokių 70 metų atgal“, – pasakojo ji.
Šalies sostinė lietuvius nustebino ir kukliu lankytinų objektų sąrašu. Čia neva ne tiek ką ir tėra pamatyti – net vietiniai, paklausti apie įdomesnes vietas, gūžčioja pečiais – jų čia tiesiog nėra, arba jei ir yra – europiečių akies vaizdai nežavi.
„Vienoje kavinėje paklausėme, gal mums gali ką nors rekomenduoti aplankyti. Jie mums pasiūlė parką, kurį patys vadina Paryžiaus skveru. Norėjome kokio nors žalio ploto, todėl patikrinome per „Google Maps“ – na, matėm, kad žalia, pagalvojome, kodėl ne? Tačiau veikiausiai esame išpaikinti Vakarų civilizacijos – atėję pamatėme keli suoliukus žaliame plote, supratome, kad skirtingai suvokiame grožį“, – sakė Laura.
Pasak jos, visos kelionės metu neapleido klausimas – „jei Jordanijos karalius yra išsilavinęs žmogus, kodėl ta šalis ekonomiškai tokia atsilikusi?“ „Kyla labai daug egzistencinių klausimų“, – šyptelėjo ji.
Mazalai aplankė ir tarp kalnų susiformavusią upę. Norėjo išbandyti žygį ja, tačiau teko nusivilti, kadangi trasa jų viešnagės metu buvo uždaryta.
„Pradžioje upė yra labai negiliai, vos semia kojas, ir einant tolyn tik gilėja – vietomis vandens lygis pakyla virš galvos. Įdomu tai, kad einama prieš srovę, čia iš akmenų susiformavusios čiuožyklos, yra daug virvių, padaryta speciali trasa. Šarūnas čia labai norėjo, tačiau nors prieš porą dienų matėme, kaip ten ėjo žmonės, kai atvykome, trasa buvo uždaryta. Labai gaila, čia tikrai norėtųsi sugrįžti“, – kalbėjo pašnekovė.
Lietuvių per daug nesužavėjo ir Jordanijos virtuvė – tikėjęsi gausybės šviežių vaisių, uogų, daržovių, čia jie jų nerado. Populiariausi patiekalai čia – humusas, falafeliai, šių jie atsivalgė su kaupu. Nors teko išbandyti ir mėsiškus valgius, pavyzdžiui, tradicinę kepto ėriuko kulšį su ryžiais, tarsi blynu apklotą specialia duonele. Taip pat – sriuboje plaukiojančius koldūnus, kurie, kaip vėliau sužinojo, čia laikomi tradiciniu sirų valgiu.
„Jie mėgsta troškinius ir jie visai skanūs. Mums taip pat patiko tradicinis mėtų gėrimas su citrina – tai toks sutrintas kokteilis, labai gaivinantis“, – sakė Laura.
Mazalai kelionę vadina išties įdomia, tačiau sako nepajutę to, ko tikėjosi – trūko Rytų šalims būdingos egzotikos. Tačiau jie jau planuoja naują maršrutą – su tais pačiais bičiuliais svarsto aplankyti Iraną. Ir, kaip patys juokiasi, viliasi, kad tai įvyks greičiau nei po penkerių metų.
Mazalų kelionės po Jordaniją akimirkos:
