Pastaruosius dešimt metų L.Šarkinas kone kasdien skuba į darbą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos filiale Vaikų ligoninėje. Čia jis dirba Vaikų chirurgijos skyriuje, ir šį darbą derina su karjera muzikinėje scenoje.
O nuo rugsėjo greta darbo su vaikais ir muzikavimo L.Šarkino gyvenime atsirado dar viena veikla – rezidentūros studijos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos srityje. Taip, supratote teisingai: dabar L.Šarkinas siekia plastikos chirurgo diplomo.
L.Šarkinas rezidentu vėl tapo prieš pusmetį, šios studijos turėtų užsitęsti penkerius metus. Įvertinus L.Šarkino jau turimą mediko išsilavinimą, darbo patirtį bei gautas rekomendacijas, jam sudaryta individuali išlyginamųjų studijų programa.
Pavargau nuo valstybės nevertinamo gydytojo darbo, gėdingo atlyginimo.
Nusivylė požiūriu į medikus
Bendraudamas su 15min L.Šarkinas pasakoja rezidentu vėl tapęs tam, kad gyvenimas ilgainiui taptų gražesnis. Šiandien jis neslepia nusivylimo dėl valstybės požiūrio į medikus.
„Nemėgstu konkuruoti su kolegomis, nemėgstu kovoti ten, kur konkurencijos išvis neturėtų būti. Pavargau nuo valstybės nevertinamo gydytojo darbo, gėdingo atlyginimo (apie 800 eurų, atskaičius mokesčius). Ilgą laiką – studijų metu, rezidentūroje ir vėliau dirbant dešimtmetį – naiviai tikėjausi, kad situacija keisis. Tikėjausi, kad ministrai, valdančios partijos (nuo kurių priklauso šie sprendimai), taip pat kaip ir aš stengiasi ne dėl savęs, bet dėl aukštesnių tikslų: šalies žmonių gerovės. Tikėjausi, kad atsakingi neras sau vietos ir jausis kaip užpulti niežų, kol nesutvarkys sistemos“, – apgailestauja L.Šarkinas.
Nieko nesulaukęs jis nutarė veiksmų imtis pats: „Matydamas, kad tai tik beviltiškas laukimas ir kad aš vienas iš nedaugelio taip jaučiuosi ir trokštu pokyčių, nerasdamas palaikymo, nusprendžiau bandyti keisti savo gyvenimą. Plėsti kvalifikaciją. Įgyti galimybę dirbti su suaugusiaisiais, dirbti galbūt ir privačiame sektoriuje. Sunku pasakyti, kaip bus, bet jei nebandyčiau ko nors keisti, vėliau kaltinčiau save. Galvojau ir apie kitas sritis. Bet ši man pasirodė pati patraukliausia ir įdomiausia profesiniu požiūriu, kaip chirurgui.“
Viena yra būti rezidentu vos po universiteto, kita – daug metų pradirbus chirurgu. Ar reikėjo drąsos, ar buvo dvejonių priimant sprendimą?
„Dvejonių ir buvo, ir bus. Aš visada turiu galimybę viską mesti, bet tai gal dar vienas bandymas kurti savo gerovę. Su amžiumi supranti, kad kuo toliau, tuo išvis viskas sudėtingiau. Lengviausia buvo darželyje. Pažaidi, pavalgai, pietų miegas… Su amžiumi ir asmeniniu dvasiniu tobulėjimu, tave supantis pasaulis darosi vis sudėtingesnis. Realybės ir savo vaidmens suvokimas darosi vis ryškesnis“, – sako L.Šarkinas.
Yra ko mokytis
Lygindamas vaikų chirurgiją, kurią išmano puikiai, ir plastinę bei rekonstrukcinę chirurgiją, kurios mokosi, L.Šarkinas sako, kad turimos žinios praverčia, tačiau išmokti dar daug reikia.
„Šios sritys išties skirtingos. Plastinė rekonstrukcinė chirurgija – labai plati sritis, kaip, tiesa, ir vaikų chirurgija. Skiriasi patologija, kai kurie gydymo principai, dėl vaiko ir vyresnio žmogaus organizmo savybių. Bet, žinoma, chirurgijos pagrindai ir darbo su pacientais principai panašūs. Dažnai plastikos, rekonstrukcijos chirurgo paslaugų reikia ir vaikams. Žodžiu, tai ir susiję, ir skiriasi“, – paaiškina.
Pasakodamas apie plastinę chirurgiją L.Šarkinas sako kol kas tiksliai nežinantis, kuri sritis šioje specializacijoje jam atrodo patraukliausia.
Kai turėsiu kortas rankose, tada jas ir dėsiu ant stalo. Neatmetu jokių galimybių. Gal būsiu tiesiog milijonierius – sekso simbolis.
„Visada specialistai atranda labiau sau artimą sritį. Viską mokėti ir viską atlikti tobulai neįmanoma. Sritis labai plati. Medicinoje atskiri specialistai visada labiau domisi ar dirba tam tikrose, siauresnėse, srityse, kad pasiektų geresnių rezultatų. Savo pasirinkimo dar nežinau, ir kalbėti apie tai šiuo metu, suprantama, anksti“, – sako jis.
Kaip L.Šarkinui sekasi derinti darbą ligoninėje, studijas ir darbą su „Saulės kliošu“? „Laiko niekada nepakanka. Ši rezidentūra man – antras aukštasis, tai nėra valstybės finansuojama vieta, todėl man reikia uždirbti pinigų, už kuriuos galiu mokytis ir gyventi. Be galo daug padeda šeima. Muzika ir kolektyvo draugystė padeda neišprotėti, nors, lygindamas save su visuomene, matau, kad toks jau seniai esu“, – šypsosi.
O paklaustas apie planus baigus studijas atsako: „Mano planai – gyventi laimingai. Tokie buvo visada. Tikiuosi rasti sritį, kurioje galėčiau būti naudingas, gal ir vertinamas, jei būsiu vertas. Kai turėsiu kortas rankose, tada jas ir dėsiu ant stalo. Neatmetu jokių galimybių. Gal būsiu tiesiog milijonierius – sekso simbolis. Gal geidžiamas senelis. Gal kitai kadencijai eisiu į Seimą. O gal homeopatas, nes kuo toliau, tuo žmonių, norinčių būti mulkinamiems, daugėja.“
