Lavija, atrodai švytinti, pilna gyvenimo džiaugsmo ir palaimos. Panašu, jokia depresija po gimdymo negresia?
Kol nesi mama, kitas supranti tik teoriškai. Kai atsiranda vaikelis, suvoki, apie ką jos kalbėjo. Būti mama nėra lengva. Nei laukti vaikelio, nei gimdyti jį, nei auginti. Mano motinystės sąvokoje telpa visa jausmų amplitudė. Nuo euforijos iki baimės ir didžiulės atsakomybės. Viena draugė juokiasi: „Kas sugalvojo posakį – motinystės atostogos? Na, kokios čia atostogos. Tik vyras galėjo tokį posakį suformuluoti?!“ Ji iš dalies teisi, bet man buvimas su savo sūnumi yra atostogos. Tiesa, tos aktyvios – ne gulėjimas paplūdimyje, o, tarkim, kopimas į kalnus (juokiasi). Kad ir koks tobulas vaikas, vis tiek neišvengsi nuovargio dėl kasdienių rūpesčių.
Beveik metus apie tave nieko negirdėjome...
Natūraliai atitrūkau nuo visko. Vienu metu maniau, kad kai Nojui sukaks pusė metų – galėsiu vėl dirbti, bet kai tas pusmetis sukako, supratau, kad dar anksti, dar noriu sulaukti pirmųjų metų, skirti jam visą savo dėmesį, pasimėgauti tuo, kaip jis auga.
Nesu fatalistė, bet man patinka gyvenime išlaikyti spontaniškumą. Juk, būna, šeimos taip ilgai planuoja vaikus, kad paskui vyras su žmona vienas į kitą žiūrėti nebegali.
Gal žadi išvis nebedirbti? Gal tavo pašaukimas – būti mama?
Būti vien tik mama – greičiausiai ne. Artėjant pirmajam sūnaus gimtadieniui, kuris jau po poros mėnesių, jaučiu, galėčiau galvoti apie grįžimą į darbo rinką (juokiasi).
Yra du skirtingi dalykai – visą gyvenimą auginti vaikus, rūpintis namais, šeima ir auginti savo vaiką pirmuosius jo gyvenimo metus. Tie pirmieji metai man – šventi. Mėnesiai bėga, o aš nespėjau nei pavargti, nei užsisėdėti, nei man atsibodo. Girdėjau, mamos, vos pagimdžiusios, bėga atgal darban. Kiekvienam savo, tačiau man tai sunku suvokti. Stogas važiuoja? Bet neįsivaizduoju, kaip gali stogas važiuoti, kai esi su savo vaiku? Arba tas vaikas – ne laiku, arba motinystės jausmas kažkur pasimetęs.
Tau neatrodo, kad šiuolaikinėje visuomenėje motinystės instinktas darosi vis silpnesnis ir silpnesnis?
Mes juk dabar nekalbame apie būtinybę grįžti į darbą, kai krizė, kai vyras nedirba, kai reikia maitinti vaikus? Kalbu apie tai, kad nesuprantu, kai motinos, paauginusios savo kūdikius vos du tris mėnesius, sako: „Pavargau, nusibodo, man reikia laisvės...“ Ir išmaino buvimą su savo vaiku į kiaurą dieną buvimo biure. Aišku, vaikai – labai skirtingi. Vieni linksmi ir geri, kaip maniškis, kiti auga su skaudančiais pilvais, neramiai miega ar kelia kitokių rūpesčių tėvams. Man tikriausiai lengva kalbėti, kai su Nojumi nesudėtinga, gal todėl esu tokia kategoriška... Tačiau mano aplinkoje visos mamos augina savo vaikus.
Daugybė moterų planuoja gyvenimą, karjerą, buitį, vaikus – taip pat? Esi iš tokių?
Niekuomet nebuvau karjeristė. Gal kad mano darbo specifika tokia. Dirbi laidos vedėja ir dirbi. Juk nepasidarysi laidos vedėja direktore? Arba vyriausiąja laidos vedėja. Nojų pagimdžiau 31–ų. Pagal senuosius laikus, oi, kokia sena! Pagal naująsias, iš Vakarų atėjusias tradicijas – dar visai jauniklė. Nojus atėjo labai geru laiku, tokiu, kokiu reikėjo. Nesu fatalistė, bet man patinka gyvenime išlaikyti spontaniškumą. Juk, būna, šeimos taip ilgai planuoja vaikus, kad paskui vyras su žmona vienas į kitą žiūrėti nebegali.
Pamenu, kai keldavausi vesti laidos „Labas rytas“, kartais klausdavau savęs: kam man to reikia? Kai keletą kartų per naktį prabunda Nojus, tokių klausimų nebekyla.
Tuo metu dirbai „Lietuvos ryto televizijos“ laidoje „Išjunk siurblį“. Ar buvo neramu pasakyti, kad laukiesi?
Gana ilgai laikiau paslaptį, nenorėjau viešumo. Darbe žinią sutiko gražiai, visi labai džiaugėsi. Žinoma, buvo truputį neramu, juk visko būta su besilaukiančiomis laidų vedėjomis – atleido, nepratęsė sutarties... Mane, atvirkščiai, ragino dirbti tiek, kiek galėsiu.
Paprastai, kai moterys laukiasi kūdikio, pačios sau ne visada puikios atrodo...
Visiškai nesigąsdinau dėl išvaizdos. Tai tik stereotipai – stora, negraži. Draugės sako: „Lyg nebūtum gimdžiusi.“ Aš juokauju: „Kodėl jums atrodo, kad po vaikelio turiu vos tilpti pro duris?“
Na, šiandien niekas nebevaikšto languotomis nėščiųjų suknelėmis, puoštomis baltomis apykaklaitėmis...
Tokių drabužių nebeprisimenu, bet mama iš tų suknelių juokdavosi. Išvis tai buvo labai gražus laikas, kai laukiau Nojaus. Sutapo su Kalėdų šventėmis, tik geriausi prisiminimai, jei kas klaustų, sakyčiau – žinoma, tik gimdyti!
Esi ne kartą girdėjusi: motinystė keičia gyvenimą?
Žinoma! Ir kai kuriais aspektais negrįžtamai.
Ar ji pakeičia ir dviejų žmonių santykius?
Oi, ne, šito nepasakosiu. Teoriškai? Santykiai negali nepasikeisti. Nors man labai smagūs tie pasikeitimai, tas sustojimas. Buvau jiems pasirengusi. Taip ramu, gera, kad viskas smegenyse susidėliojo į lentynėles. Jokių nereikalingų klausimų, ar teisingai elgiuosi, ar taip reikėtų gyventi, ar kitaip. Pamenu, kai keldavausi vesti laidos „Labas rytas“, kartais klausdavau savęs: kam man to reikia? Kai keletą kartų per naktį prabunda Nojus, tokių klausimų nebekyla.
Labai pasiilgau kelionių. Anksčiau akis užkliūdavo už užsieniečių, keliaujančių su mažais vaikais. Galvodavau, ak, kokie šaunuoliai, kokie modernūs. Dabar manau ką kita: vargšai tie vaikai, kuriuos tėvai tampo, ir vargšai tie tėvai, kurie negali pailsėti. Man ramu, kad sūnus auga saugus, juk pirmaisiais metais, kaip juokavo mūsų pediatrė, mažiukui reikia tik mamos, tėčio ir keturių sienų. Taigi laiko turiu į valias, tegu Nojus paauga, viską suspėsiu.
