„2007 metais treneriai Martynas Šlikas, Mindaugas Keras ir Šarūnas Kuliešius, norėdami populiarinti ledo ritulį prieš vyksiantį čempionatą, pasikvietė kelias merginas su idėja padaryti kažką naujo ir įdomaus. Nuo pirmos dienos, kai teko užsidėti visą aprangą ir apsaugas, mus, merginas, ištiko juoko priepuoliai. Labai juokingai atrodėme kaip kokie transformeriai. Paskui sekė intensyvios treniruotės po 3–4 kartus per savaitę, todėl daugelis merginų atsisijojo ir aš likau viena“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Justina.
Pramoga tapo gyvenimo dalimi
Nauja pramoga netrukus tapo neatsiejama merginos gyvenimo dalimi. Justina juokėsi, kad prieš tai niekada nesidomėjo ledo rituliu, o jam atsiradus pamatė, kad būtent jo jai ir trūko. „Labai keista, kad „užsikabliavau“, nes esu labai rami, o tas grubumas sporte man kaip ir būtų tolimas... Ledo ritulys – nuostabus sportas, nes jame daug logikos, matematikos ir greičio – viskas viename“, – pasakojo J.Butvilaitė.
Mergina pasakojo, kad žaisti vyrų sportą nėra lengva ir iš pradžių pačiai teko išgyventi psichologinį momentą, kad bus viena mergina vyrų komandoje. Justina neabejoja, kad ir vyrai išgyveno tai, nes turėti dailiosios lyties atstovę savo komandoje nėra taip paprasta. „Tačiau dabar manau, kad esu visateisė komandos narė. Esame susidraugavę, pripratę vienas prie kito ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad juos visus myliu“, – teigė „Brown Forman“ gėrimų kompanijos ambasadore Lietuvoje dirbanti J.Butvilaitė.
Sunkumai žaidžiant vyrų komandoje
Justina pasakojo, kad žaisti ledo ritulį vyrų komandoje moteriai yra sunku, nes jėgos nėra lygios. Mergina sportiniu pasirengimu bando neatsilikti nuo vyrų, todėl lanko baseiną, vasarą tris kartus Vingio parke dalyvavo „boot camp‘o“ užsiėmimuose, nes, anot jos, vien treniruočių ant ledo neužtenka.
„Mūsų komandos vyrai mane pasaugoja, o priešininkai būna įvairiai – kartais puola dvigubai vien dėl to, kad esu moteris. Kartą gavau taip, kad net sąmonę praradau, būta ir įvairių traumų. Kartą plyšo čiurnos raiščiai, po traumos jau galvojau nebegrįšiu, nes įsijungė ir moteriškumo jausmas, bet vis tiek grįžau. Jei nenueinu į treniruotes, kažko trūksta – ledo ritulys užpildė mano gyvenimą ir be jo dabar neįsivaizduoju gyvenimo“, – atviravo Justina.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Justina Butvilaitė |
Priešininkų reakcija
Mergina prisimena juokingą istoriją, kuomet po varžybų yra nusiimami šalmai ir paspaudžiamos rankos priešininkams. Nors ant Justinos aprangos ir puikuojasi užrašas „Justė 34“, tačiau nusiėmus šalmą vienas vaikinas iš priešininkų komandos niekaip negalėjo patikėti, kad jis žaidė su moterimi. Pasak Justinos, ji dėmesio centre dažnai atsiduria. Prieš keletą metų ji neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir į treniruotes vykdavo visuomeniniu transportu. „Į mane dėmesį atkreipdavo laiptinėje sutikti žmonės, vėliau viešajame transporte, nes krepšys buvo didelis. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie sėdi kavinėse „Akropolyje“ ir stebi mūsų treniruotę. Visi akis išplėtę žiūri ir negali patikėti, kad mergina žaidžia“, – juokėsi Justina.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Justina Butvilaitė |
Krepšinio gerbėja pamilo ledo ritulį
Prieš tai Justina buvo kaip ir daugelis lietuvių – mėgo krepšinį ir nuolat stebėjo krepšinio varžybas, tačiau susipažinus su ledo rituliu viskas apvirto aukštyn kojomis. „Seniau žiūrėdavau krepšinį, o dabar pradėjau pykti, kad per daug dėmesio jam skiriama, per daug lėšų. Ledo ritulys yra labai geras sportas, kuriame Lietuva galėtų pasiekti labai nemažai. Tai yra brangus sportas, pradedant nuo aprangos ir baigiant ledo nuoma. Jei komanda nori žaisti Lietuvos ledo ritulio lygoje, turi viską padengti iš savo kišenės. Pasiekti profesionalumą mums yra labai sunku, todėl ir kyla vidinis pyktis“, – teigė mergina.
Profesionalus moterų ledo ritulys
Paklausta, ar nenorėtų užsiimti šiuo sportu profesionaliai ir siekti aukštumų, Justina atviravo: „Būtų galima daug ką nuveikti, jei Lietuvoje būtų moterų komanda, tačiau nėra daug žaidžiančių moterų. Žinau, kad viena moteris treniruojasi Kaune, yra dar Panevėžyje mergina, kuri bando mokyti vaikus, dar yra jauna mergina iš Skandinavijos, bet ji atvykusi yra pagal studijų mainus... Nėra komandos, todėl nesinori mesti darbų ir ką nors kita daryti. Juolab kad metai bėga. Būtų labai linksma, kad atsirastų merginų ir būtų galima pradėti normaliai treniruotis, net į olimpiadą bandyti, nes moterų komandų pasaulyje irgi daug nėra. Tai yra olimpinė sporto šaka, bet nėra didelės konkurencijos. Būtų galima pradėti žaisti pasaulinio mastu. Bandėme su treneriais suburti komandą, bet nesėkmingai.“
Justina teigė, kad kartais atsiranda merginų kurios palanko kelias treniruotės, gal joms ir patinka, tačiau šeima ar vyras uždraudžia toliau tęsti ir užsiimti šia sporto šaka. Ji priduria, kad dažna pasitraukimo priežastis – šeimos pagausėjimas, nes moterys užsidaro namuose auginti vaikus.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Justina Butvilaitė |
