Originaliais maisto paveikslais išgarsėjusi menininkė Jolita Vaitkutė ketvirtadienio popietę savo pavardę papildė dar viena – ištekėjo už Silvestro Dikčiaus ir tapo Vaitkute-Dikče.
Jiedu nekėlė jokios puotos, nesamdė jokių muzikantų ir vedėjų – suplanavo paprastą šventę ir apsupti artimiausių bičiulių amžiną meilę prisiekė Vilniaus santuokų rūmuose.
Kaip patys sako, iš pat pradžių jie norėjo įgelti tipinėms vestuvėms ir viską savosiose darė atvirkščiai. Kadangi nė vienas nevartoja alkoholio – svečius vaišino nealkoholinio šampano taure, kadangi didžiausia šventė yra tik jiems dviem – susituokė ketvirtadienį, vakarėlio pernakt nekėlė ir kitą dieną kamuojami pagirių dirbti neturėjo. Bažnyčioje savo įžadų kartoti taip pat nežada, nes netiki ir nenori apsimetinėti.
„Ta visa vestuvių kultūra mums yra labai tolima. Tai – kaip nepatogus drabužis, kuris tau niekaip nelimpa. Visi tie reikalai atrodė kaip papildomas vargas. O mes norėjome kuo paprasčiau. Be to, tuoktis Santuokų rūmuose yra visai ypatinga patirtis dėl interjero ir kitų detalių“, – 15min šypsodamasi kalbėjo Jolita Vaitkutė.
Visa tai atsispindėjo ir jų apsirengime. Dažniausiai juodus drabužius dėvinti Jolita turbūt ne vieną savo artimą draugą nustebino apsivilkusi baltą nuotakos suknelę. Tačiau vėlgi – jokios pompastikos, veliumų ar ryškių kostiumų. Pora apskritai daug dėmesio aprangai neskyrė – progų atrodyti ekstravagantiškai jų gyvenime ir taip netrūksta.
„Kadangi nuotakos ir mano konceptai yra visai nesuderinami, aš nelabai rūpinausi vestuvine suknele. Tiesiog norėjau jaustis patogiai ir atrodyti paprastai. Tikrai neskyriau tiek dėmesio, kiek kitos moterys. Labai džiaugiuosi, kad suknelę man reikėjo rinktis pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą. Tai buvo visiška kančia ir pragaras. Kai nupirkta suknelė atėjo į mano namus, supratau, kad ji visiškai netinka. Kol ieškojau antrosios, man jau pasidarė bloga nuo šito reikalo, todėl daugiau nebesistengiau“, – sakė J.Vaitkutė.
Tačiau jaunavedžiai labai laukė akimirkos, kada vienas kitam užmaus vestuvinius žiedus – nei Silvestras, nei Jolita apskritai nėra jų mūvėję: „Kadangi daugiausia dirbu rankomis, man reikėjo tokio, kuris būtų kuo patogesnis, kad nebūtų labai ryškus. Todėl pasirinkome klasikinius, balto aukso žiedus.“
Taigi apsimainę žiedais, po ceremonijos šalia Santuokų rūmų Silvestras ir Jolita su šeima bei bičiuliais pakėlė nealkoholinio šampano taurę. O vėliau – su artimiausiais nuvyko vakarienės. Beje, pora prašė nedovanoti gėlių – kadangi greit nuvys ir neverta mokėti didelių pinigų, saldumynų – jau kurį laiką jiedu kovoja su priklausomybe nuo cukraus, alkoholio – nes tiesiog išpils, tačiau jeigu kas norės įteikti kokią knygą – dovana bus džiaugsmingai priimta.
Naujoji šeima sau pasidovanojo tradicinę medaus mėnesio kelionę. „Kai Lietuvoje po truputį darysis šalčiau, rugsėjį mes važiuosime į Portugaliją. Svarstėme įvairių atostogų variantų, bet galiausiai nusprendėme, kad išsinuomosime automobilį ir porą savaičių keliausime per visą šalį“, – pasakojo Silvestras.
Ir pasikeitusiu šeimos statusu mėgausis kol kas dviese. „Jolita dar jauna, vaikai palauks. Mes dar norime pamatyti pasaulio. Planuojame, kad ateinančius kelerius metus dirbsime ir daug keliausime“, – kalbėjo S.Dikčius.
Susipažino prekybos centre 2.30 val. nakties
Jolita ir Silvestras susipažino kiek daugiau nei prieš metus – praėjusią liepą. Kaip patys sako, savo gyvenimo meilę sutiko ten, kur turbūt galima mažiausiai tikėtis.
„Man patinka vėlai vakare ateiti apsipirkti į Mindaugo gatvėje, visai šalia mano namų, esančią „Maximą“, nes tada visai nebūna žmonių. O tąkart dar buvau ką tik grįžusi iš kelionės, dienos ritmas buvo kiek sutrikęs, tai pusę trijų nakties, po vakarėlio, užsukau į parduotuvę“, – pažinties pradžią su Silvestru prisiminė Jolita Vaitkutė.
„Aš tuo metu nedirbau, buvau ką tik grįžęs iš du mėnesius trukusios kelionės, taip pat į parduotuvę užsukau iš vakarėlio, nes nenorėjau miegoti“, – antrino Silvestras Dikčius.
Vienas kitą užkalbinę šokolado skyriuje, kitą dieną susitiko vėl. „Jau po dviejų mėnesių persikėlėme kartu gyventi, – šypsojosi J.Vaitkutė. – Tuo metu mes abudu nedaug dirbome, bet labai daug laiko būdavome kartu.“
„O aš sąmoningai net neieškojau darbų. Planavau dar daugiau keliauti. Norėjau pusės metų atostogų. Turbūt būčiau dar važiavęs į užsienį ir nežinia kada grįžęs. Bet kadangi sutikau Jolitą, tiesiog nebeišvažiavau. Todėl mes turėjome labai daug laiko, kurį leidome visada dviese. Kai kitos poros kelis kartus per savaitę susitinka po darbų, nueina į trumpus pasimatymus, tai mes per tuos du mėnesius laiko prasme turbūt praleidome metus“, – juokėsi Silvestras.
Pagyvenę mėnesį kartu, jiedu susižadėjo. Bet šio įvykio istorija vėlgi visai kitokia – niekas šimtų rožių nedovanojo, prie Eifelio bokšto nevežė ir su žiedu rankose ant kelių nesiklaupė leidžiantis saulei. Jiedu tai padarė savaip.
„Mes daug kalbėjomės ir abudu pasakėm, kad būtų gera draugystę įteisinti ir tęsti būtent tokia linkme. Mums dėl tokios minties net nekilo klausimų, mes nieko daugiau nekvestionavome, o elgėmės, kaip jautėmės“, – sakė Jolita.
„Aš nesu tiek trenktas, kad būdamas 36-erių metų kaip iš giedro dangaus pirščiausi tuo metu 20-ies metų menininkei, – juokėsi Silvestras. – Grįžau po kelionės kalnuose, po savaitės nesimatymo kalbėjomės, ir vakare susitarėme, kad tuoksimės. Buvo labai džiugu, viskas įvyko taip natūraliai. Mes išvengėme tų klišinių dalykų, kurie mums ir šiaip nepatinka gyvenime. Šiaip ar taip, visada norisi progresuoti, o ne regresuoti. Todėl mes pasirinkome tokį variantą, kuris leistų progresuoti.“
Nors trys mėnesiai kai kam gali pasirodyti per mažas laiko tarpas žmogui pažinti, tačiau tiek Silvestrui, tiek Jolitai to visiškai užteko.
„Silvestras yra partneris, kuris mane papildo, mano gyvenimas su juo pasidarė daug geresnis. Jis labai stabilus, aš jaučiuosi su juo kur kas stabilesnė. Taip pat jis yra vedlys, o moteris turi būti ta, kuri inspiruoja jį eiti. Tarp mūsų tas visai gerai dera“, – tikino Jolita.
„Tas ryšys, kurį mes labai greitai pajautėme, ir tas sutarimas, bendrumas beveik visais klausimais – pasaulėžiūros, tolerancijos, humoro... Turbūt ir sukūrė tokią stebuklingą atmosferą, kad mes būdami prieš tai laisvi žmonės, planavę visai kitaip gyvenimus, nusprendėme įsipareigoti ir esame be galo dėl to laimingi. Be to, man labai gera būti šalia jos, nes Jolita yra kuriantis žmogus, o aš ne, bet visada tuo domėjausi. O Jolitai atvirkščiai – jai reikia krypties, kurią aš galiu teikti“, – sakė Silvestras.
Kryptį surasti jis padeda jai ir meno reikaluose – visai neseniai Silvestras ir Jolita tapo partneriais ne tik gyvenime, bet ir darbe.
„Anksčiau neturėjau prodiuserio, dirbau viena. Man būdavo labai sunku būti ir projektų vadove, ir tuo pat metu kūrybininke, galvoti idėjas, jas įgyvendinti. Dabar turim planą kurti komandą, kuri teikia ir kūrybines paslaugas. Tai yra natūrali mano augimo dalis. Tad Silvestras apsiėmė struktūruoti ir vesti į priekį – kuo mes turim būti, kaip atrodyti“, – pasakojo J.Vaitkutė.
Menininkė pripažįsta, iš pradžių lengva nebuvo, tačiau dabar jiedu džiaugiasi galėdami abudu siekti tų pačių tikslų. „Reikia mokytis ne tik atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, bet kad ir stresas darbe nepereitų į santykius. Žinoma, kai pradėjome kartu dirbti, visko buvo, bet galiausiai išmokom to išvengti. Dabar labai gerai jaučiamės, kai kartu ką nors pasiekiamame, gera galvoti apie bendrus tikslus“, – 15min kalbėjo Jolita Vaitkutė.
