Jūsų neįmanoma pažinti – atjaunėjęs, sulieknėjęs. Kas jus taip paveikė?
Patekę į politiką žmonės paprastai keičiasi į kitą pusę, o aš nusprendžiau sulieknėti. Nors iš tikrųjų seniai svajojau suimti save į nagą. Man labai padėjo Briuselis, gurmanų miestas. Atsisakiau kiekybės, nustojau valgyti bet kaip ir bet kada, pradėjau mėgautis. O mėgavimasis maistu – tai tam tikra asketizmo norma, nes prieš tai turi gerai išalkti.
Tik klausimas, kaip besimėgaujant laiku sustoti?
Sakyčiau, vienas rafinuotas pomėgis gimdo kitą – pradedi viską derinti. Anksčiau Lietuvoje labai daug ką dariau, dirbau universitete, televizijoje, užsiiminėjau vieša veikla, įvairiausiom kūrybinėm ir pilietinėm iniciatyvom. Baigėsi tuo, kad mano gyvenimas pasidarė išdraskytas, o tam tikra malonumo forma tapo vakarėliai su bičiuliais. Mano natūra tokia, kad daug ir intensyviai bendrauju, daug kalbu. Per tą laiką suvartodavau ir daug maisto. Per visokiausius priėmimus irgi elgdavausi labai neprotingai – ir bendraudavau, ir valgydavau.
Su Petru Geniušu galvojame apie bendrą „The Beatles“ ir „Genesis“ projektą – aš jame dainuosiu.
Nuovargį stengdavausi kompensuoti baliais, o ir maisto porcijos būdavo gerokai per didelės. Visa tai, švelniai tariant, man tikrai nepadėjo. Bet, manau, pavyko tai suvaldyti ir suprasti, kad gyvenimo džiaugsmas slypi visai kituose dalykuose.
Pradėjau gyventi truputėlį ramiau, valgyti lėčiau ir tik tada, kai esu išalkęs, pradėjau degustuoti ir pats gaminti. Dabar valgymas primena ritualą: renkuosi vyną prie maisto, gaminu, tariuosi su Jolanta, susirandu tinkamą muziką... Kai sugebėjau save sustabdyti, mano kūnas į tai sureagavo.
Kaip tą reakciją būtų galima išreikšti skaičiais?
Be jokio medicinos įsikišimo numečiau 34 kg. Ir manau, kad įvyko negrįžtami pokyčiai.
Sakote, pavyko suvaldyti pašėlusį tempą? Bet pokalbio su jumis laiką teko derinti prieš dvi savaites ir tai radote keletą laisvų valandų tik vėlyvą vakarą oro uosto viešbutyje prieš 4 valandos skrydį ryte...
Na, taip, nemažai krūvio išlieka, bet turiu tam nepasiduoti. Ieškau stiprybės namuose, muzikoje, literatūroje. Mano gyvenime buvo ir bus daug darbo, tačiau stengiuosi labiau vertinti šeimą, draugus, mėgautis bendravimo su jais akimirkomis. Žadu grįžti ir prie aktyvesnio muzikavimo.
Mėgstate sceną ir aplodismentus?
Esu per daug suaugęs ir nebejaunas, kad mėgaučiausi ta tuštybe. Tiesiog scenoje esu patyręs įdomių išgyvenimų, man yra tekusi laimė dainuoti akompanuojant tokiems meistrams, kaip Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Petras Geniušas. Su juo, beje, galvojame apie bendrą „The Beatles“ ir „Genesis“ projektą – aš jame dainuosiu.
Ir nejaučiate dėl savo muzikavimo jokių kompleksų?
Grodamas jausčiau. Gitara galiu sau akompanuoti, bet šalia tokių muzikantų atrodyčiau kaip visiškas mėgėjas. Dainuoju, laimei, geriau, nei groju, todėl nebijau. Mano dainavimas veikiau draminis ir naratyvinis, aišku, negaliu prilygti geram džiazo ar operos atlikėjui. Tai tam tikras vieno aktoriaus dainos teatras ar poezijos skaitymo būdas. Neapsimetinėju profesionaliu muzikantu, nes toks nesu. Aš esu dainuojantis filosofas, tad mano stiprybė yra interpretacija.
Kodėl nusprendėte nebedalyvauti politikoje, nebetęsti darbo Europos Parlamente?
Neturėjau jokių galimybių, nes nesu partijos narys. O nepartinis šansų Lietuvoje neturi. Bet, tiesą pasakius, apie šios karjeros tąsą ir nesvajojau. Atlikau pareigą tautai ir tėvynei, praleidau labai prasmingus penkerius metus parlamente, iš humanitaro, turinčio šiokių tokių žinių apie politiką, ir teoretiko tapau profesionaliu politiku ir žmogaus teisių gynėju. Kad visiškai neišsiskirčiau su politika, lieku šioje srityje – tapau Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku. Tačiau niekada neturėjau planų eiti į Seimą ar dirbti kurioje nors politinėje partijoje – dar nepamačiau tokios, kurios narys norėčiau būti.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje.
