– Jūs žygiuosiate „Lithuanian Pride“ eitynėse, kuriose tikimasi rekordinio dalyvių skaičiaus. Kokią žinutę norite perduoti visuomenei?
– Kaip ir kiekvienais metais, išlieka svarbus matomumo aspektas. Visuomenei turime parodyti, kad esame jos dalimi, mūsų nemažai. Nors kai esame po vieną, tai tuomet gal neatrodo, kad mūsų daug, bet susirinkus į būrį gali pamatyti, kiek tokių žmonių yra tarp mūsų kiekvieną dieną.
Eitynės verčia susimąstyti, kad galbūt tie eitynių dalyviai kasdieniame gyvenime yra jų kolegos, pažįstami, artimieji. Juk mes esame visur, nors ne visada apie tai susimąstome.
– Kokios jums buvo įsimintiniausios eitynės?
– Man visada išliks įsimintiniausios mano pirmosios 2020 metų „Pride“ eitynės Vilniuje, kai man buvo 18 metų. Labai troškau į jas nueiti.
Anksčiau kas 3 metus Lietuvoje vykdavo „Baltic Pride“ eitynės, bet nebuvo tradicijos eitynių rengti kasmet Lietuvoje. Tad 2020 metais buvo pirmosios ne „Baltic Pride“ eitynės.
Buvo labai smagu jose pamatyti tiek daug žmonių, suprasti, kad esi ne vienas, nes neretai homofobiškoje visuomeninėje aplanko jausmas, tarsi esi kažkoks ateivis.
Tą dieną prie prie Seimo pasibaigus „Pride“ vis dar leidome laiką prie jo kokias 5 valandas. Jaučiu labai didelę pagarbą vienam policijos pareigūnui, kuris turėjo su mumis iki galo pasilikti, kol mes ten būriavomės.
Tai buvo patirtis pamatyti bendruomenę iš arčiau. Juk gyvenau mažame mieste, anksčiau nemačiau taip atvirai LGBTQ+ žmonių.
Taip pat labai įsiminė Kauno „Pride“. Tiesa pasakius, labai bijojau jame dalyvauti. Tai buvo vienos iš tų eitynių, kur tikrai buvo baisu, nes nežinojau, ko tikėtis.
Atvykus pamačiau kontrprotestuotojus, kurie išties buvo agresyvūs. Mano draugus mėgino apmėtyti kiaušiniais. Nepataikė.
Einant Laisvės alėja prie fontano išvydau pareigūnus. Policijos šiame „Pride“ buvo labai daug ir tai gerai, nes jie užtikrinto mūsų saugumą. Kita vertus, tai taip pat parodė, kokia pavojinga situacija gali nutikti. Iš kai kurių mano draugų homofobiškai nusiteikę asmenys mėgino atimti plakatą. Tačiau tikėjausi, kad bus žymiai blogiau.
– Kad kils riaušės?
– Buvo ir tokių minčių.
– Taigi, policijos darbą šiose eitynėse vertinate teigiamai?
– Kiek pastebėjau, policija dirbo profesionaliai. Eitynės didelės, kolona ilga, bet situaciją pavyko suvaldyti.
– Ką jums reiškia būti LGBTQ+ bendruomenės dalimi?
– Kartais norisi nesureikšminti šio fakto, nes kasdieniame gyvenime tai tampa vis labiau įprastu dalyku. Visuomenė tolerantiškėja.
Pačioje bendruomenėje jaučiuosi be galo saugiai. Man labai svarbus saugumas ir priėmimas, ir ryšys.
LGBTQ+ bendruomenėje vyrauja nuotaika, kad nors mes vienas kito kartais nepažįstame, bet mylime vienas kitą dėl to, nes esame vienos bendruomenės dalis.
– Kaip į tai, jog esate LGBTQ+ bendruomenės dalimi, reaguoja jūsų draugai, šeima? Ar jie jus palaiko?
– Draugai priima, bendrauja. Turiu ir LGBTQ+ kolegų, dėl to nepatiriu nepatogių situacijų darbovietėje.
Kalbant apie šeimą, mano mama niekuomet nepasižymėjo homofobiškomis pažiūromis. Pamenu, kartą ji man net aiškino, kodėl tos pačios lyties porų santuokos įteisinimas toks svarbus.
O sesuo – neutrali. Niekuomet nėra priešiška. Ji kartą man yra pasakiusi, kad jeigu kažkada aš būčiau su kažkuo, nesvarbu, vaikinu ar mergina, ji ateis į vestuves ir palaikys.
– Kaip rodo neseniai atlikta Europos pagrindinių teisių agentūros apklausa, diskriminaciją dėl savo seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės per pastaruosius metus patyrė 47 proc. respondentų, gyvenančių Lietuvoje. Kita vertus, LGBTQ+ padėtis per dešimtmetį, sako ekspertai, gerėja. Ar jaučiate, kad mūsų šalis keičiasi?
– Didmiesčiuose padėtis geresnė. Net tas pats Kaunas, kuris vaizduojamas kaip vienas homofobiškiausių miestų Lietuvoje, man toks neatrodo. O štai labai sudėtinga situacija yra regionuose.
Manau, kad padėtis gerėja, nes mes apie LGBTQ+ tapatybę vis labiau girdime, su ja susipažįstame. Aš pati augau mažame mieste, kur apie tai nebuvo kalbama, kur nieko nežinojome – net to, kad patys priklausome LGBTQ+ bendruomenei.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie bijo dalyvauti šiose eitynėse, nors norėtų?
– Aš manau, kad pagrindinis dalykas yra tas, kad žmonės neturėtų jaustis kalti, jog negali dalyvauti. Juk būna įvairių priežasčių, neretai tai ir saugumo klausimai.
Ne visi mes turime galimybę dalyvauti, tačiau dėl to jie nėra mažiau bendruomenės dalimi. Tad norėčiau, jog jie savęs nekaltintų.
Kai einu „Pride“ eitynėse, jaučiu, kiek daug žmonių dar nėra su mumis, ir tuomet jauti, kad turi ir eiti ir už tuos, kurie šiuo metu nematomi, – kalbėjo pašnekovė.
