Ši Liepos vasara Nidoje – ypatinga, nes ją ne tik tradiciškai su šeima leidžia gamtoje, bet ir itin daug dirba: tapusi europarlamentaro Vytauto Landsbergio patarėja ryšiams su visuomene, sugalvojo tiek šio politiko ir kultūros žmogaus kūrybos renginių, net filmą pagal kadaise jo parašytą scenarijų, kad vos spėja suktis.
Kas žiūri Vėją Vytautą ir ketverių Rojų, kai jų mama bėgioja po įvairias įstaigas, derina filmavimus, tvarko kitus reikalus?
Dažniausiai – mano vyras Joris. Taip ir planavome, kad šią vasarą jis turėtų daugiau atostogų, laiką leistų su vaikais, o aš – galėčiau dirbti būdama greta jų. Tai – didžiulė laimė. Kita didžiulė laimė – įdomi veikla. Nidoje gyvenu tikrai aktyviai, o ausyse nuolat ošia jūra, pušys, skamba radijo stoties „Neringa FM“ muzika ir vaikų juokas. Jei įmanoma, stengiuosi, kad kuo daugiau laiko leistume visi kartu. Į Joninių naktį Pakutuvėnuose, kai ten vyko Vytauto Landsbergio knygos „Laiškai Sofijai“ pristatymas ir pokalbis apie meilę, važiavome visa šeima. Kai turiu su reikalais išlėkti į Vilnių ar kur kitur, sūnūs lieka Nidoje su tėčiu, mano pusbroliu Kęstu ar kitais šeimos nariais. Jų namai dabar – čia.
Bet juk labai sunku be auklių, nuolatinių pagalbininkų.
Kažkaip viskas natūraliai susidėlioja. Tiesiog jaučiu, kad vaikams turiu duoti absoliučią, besąlygišką meilę. Atiduoti tiek, kiek jie prašo. Ir dar daugiau. Man atrodo, patys svarbiausi dalykai auginant vaikus, ir apskritai gyvenime, yra meilė ir laisvė. Tu myli, bet kartu ir paleidi, nesisavini. O dažnai juk būna atvirkščiai – bijome, kad vaikas pripras imamas ant rankų, myluojamas, ilgai žindomas, glaudžiamas šalia naktį, bet už tai, kad jau yra mūsų vaikas, prigalvojame jam krūvas taisyklių ir liepiame gyventi taip ir ne kitaip. Etapas iki kokių ketverių – intuityvaus ir juslinio pažinimo. Ir jei tuo metu vaikas gauna meilę, buvimą kartu ir laisvę, tiek jos pasisotina, kad tampa ramus, pasitikintis savimi ir pasauliu. Kažkada mūsų Rojus, kuris dabar yra romusis filosofas, Nidoje lakstė galvomis, gal šešis kartus įgriuvo į marias. Pavyzdžiui, einame namo, o jis užsinori į vandenį bristi. Leidžiu. Sušlampa, iki pažastų įbrenda. Šlapi drabužiai – kas čia tokio? Tai juk tik drabužiai – išsiskalbiam, išsidžiovinam. Bet jis jau žino, kas yra marios. Žodžiais to nepaaiškinsi, turi pats pačiupinėti, paragauti pasaulio, jį pajusti.
Manau, jog vaikams reikia nuolat leisti būti mažaisiais kūrėjais, negalima jų užslopinti. O juk kūryba tikrai nėra tik piešimas. Tai – ir pjaustyti duoną savaip, pilstytis vandeniu. Chemija ir matematika – taip pat juk kūryba.
Manau, jog vaikams reikia nuolat leisti būti mažaisiais kūrėjais, negalima jų užslopinti. O juk kūryba tikrai nėra tik piešimas. Tai – ir pjaustyti duoną savaip, pilstytis vandeniu. Chemija ir matematika – taip pat juk kūryba. Bet kad žmogus užaugęs lengviau suvoktų, kas tikrai traukia, turi išbandyti viską. Aišku, taip auginamiems vaikams turi skirti daugiau laiko, reikia daugiau kantrybės. Gerokai paprasčiau duoti čiulptuką, nei maitinti krūtimi iki dvejų metų.
Kartais leidžiu abiem broliams, tik dviese, nueiti iki sūpynių. Rojus puikiai žino kelią. Kam nors tai pasirodys baisu, bet manau, kad berniukams ypač svarbu ugdyti savarankiškumą, nuo pat mažens mokytis atsakomybės už save ir kitus, įveikti kliūtis ir spręsti susidariusias situacijas.
Kiek metų vasaromis Nida tampa jūsų namais?
Nidoje atostogauju nuo vaikystės, o dabar, kai pati turiu vaikučių, čia praleidžiu daugiau laiko. Visada gyvename pačiame miesto pakraštyje, kur laukinės marios. Man ten tokia tikra tikra Nida su savo meldais, pušynais, žemuogynais, be tvarkingų žalių pievelių. Mėgstu atsikelti anksčiau ir savo vyrams pusryčiams prikepti blynų su ką tik surinktomis žemuogėmis. Jų šįmet neįtikėtinai daug. Ir auga tiesiog kopose.
Nida – ne Palanga, bet ir čia jau atsikraustė visos tos vaikų pramogos – batutai, elektrinės mašinytės, kažkokie siaubingi nesuvokiami žaidimų automatai. Labai nesinori, kad vaikai, žiūrėdami į tuos dalykus, įgautų neteisingą gyvenimo sampratą, kad pramoga jiems taptų laimės sinonimu. Stengiuosi vaikams įdiegti, jog svarbiausia – būti, o ne turėti. Žinoma, jei kartais pašokinės ant batuto, nieko nenutiks, bet jei jau atsiranda priklausomybė, jog kas vakarą reikia nusipirkti kokių nors pramogų ar kitokių niekalų, kad būtum patenkintas, – baisu.
Kiekvieną dieną su vaikais stengiamės atrasti ką nors naujo, einame į mišką ar dviračiais važiuojame iki Didžiosios kopos, ten pasakoju istorijas apie praeitį. Labai stengiuosi, kad jie atrastų kontaktą su gamta, lietuvybe – savo šaknimis. Dėstom jiems senas legendas apie kuršius, kopų milžinus, jūrą ir marias. Vien kiek liaudies dainų apie jūreles mareles per pastaruosius metus išmokau, kad galėčiau ant marių kranto jiems padainuoti! Sūnūs tiesiog įkrinta į tą temą, paskęsta joje, nurimsta. Pabandykite vaikams prie jūros pasekt pasaką apie Jūratę ir Kastytį, veikia kaip nereali meditacija. Vėjas geria viską į save. Rojus viskuo labai domisi – nuo lietuvių partizanų, riterių iki Indijos dievų. Jam – atradimų laikotarpis. Kartais taip įdomiai pafilosofuoja. Radęs progą, ir su profesoriumi Landsbergiu pasikalba.
O kas tave suvedė su Vytautu Landsbergiu? Regis, per didelis kartų skirtumas, kad rastumėte bendrą kalbą.
Aš kaip tik manau, kad Vytautas Landsbergis jaunesnis savo dvasia ir energija už daugumą mano bendraamžių. Kiek aplinkui yra apkiautusio, abejingo ir tingaus jaunimo, o jis – atvirkščiai: tikras idealistas, nuolat kuriantis, rašantis, analizuojantis. Jo veiklos horizontai labai platūs: kai kūriau naują jo interneto puslapį, ilgai ir nevaisingai bandžiau veiklą ir kūrybą sudėlioti į stalčiukus, kad viskas tilptų. Vien eilėraščių įkėliau apie septynis šimtus, visą vasarą bandau išrūšiuoti kultūrinius, politinius tekstus, o kur dar visa čiurlioniada! Pamenu, beveik prieš metus, kai pradėjau dirbti drauge, niekaip negalėjau suvokti tokio tempo, miego kartais tik kelias valandas ir visiško atsidavimo savo veiklai, kur net kiekviena smulkmena skrupulingai apgalvojama.
Pati augau patriotiškoje šeimoje, joje buvo partizanų, tremtinių. Kartą, kai būdama devynerių viešėjau pas savo senelius mokslininkus vadinamajame mokslininkų name Vilniuje, nutiko smagi istorija. Iš senelių žinojau, kad tuo metu turi būti paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Kai tą istorinę kovo 11-ąją spardėm su vaikais futbolo kamuolį tuščiame fontane prie Seimo, pamačiau išeinantį Landsbergį. Buvau drąsus vaikas – pribėgau: „Ar Lietuva jau laisva?“ Jis nusišypsojo: „Tau pažadu, augsi laisvoj Lietuvoj.“ Taip jau nutiko, kad po dvidešimties metų ėmiau su profesoriumi dirbti. Iš tiesų man artimos ne tik jo politinės pažiūros, bet ir modernioji, kūrybinė pusė.
Laisvės pojūčio, progresyvumo mokiausi dar vaikystėje iš savo mamos (architektės Jolantos Kaušpėdaitės) ir dėdės Algirdo Kaušpėdo. Mama man pasiuvo tautinius drabužius, juos vilkėjau ir per Sąjūdžio mitingus, ir per „Anties“ koncertus. Būdavo, dieną einu visur su vainikėliu ant galvos ir liaudišku sijonu, o vakare mama sušiaušia plaukus pankiškai ir traukiame į „Anties“ koncertus, roko maršus.
Na, o rudenį, kai baigsis darbai pajūryje, visi grįšite namo į Vilnių, nebus liūdna?
Rudenį vaikai jau būna namų aplinkos pasiilgę. Ten daug knygų, Senamiestyje – įdomių pastatų, teatrai, parodų salės, bažnyčios. Rojus eina į Montessori darželį. Jam ten labai įdomu.
Labai tikiu, kad žmogus – kaip gamta. Pavasarį, vasarą reikia semtis visko, ką duoda žydėjimas, ta skonių, spalvų ir garsų įvairovė. O rudenį, žiemą gamta susiskleidžia, viskas apsnigta, tarsi sulindę gilyn į žemę. Taip ir žmogus: vasarą labiau kaupia jėgas ir gyvybę, o žiemą užsisklendžia, kuria, savyje atranda įvairių dalykų. Žiemai lieka knygos, ilgi pokalbiai. Ir vaikams reikia dar daugiau dėmesio. Vasarą jie daugiau būna patys su savimi, gamta, ištirpsta joje. Manau, sveikiausia gyventi gamtos ritmu.
