Nors yra sukaktis, kurią atlikėja mini su didžiausiu džiaugsmu, – santuokos su Arvydu Paltinu, juodu drauge gyvenimo keliu žengia penkiasdešimt šešerius metus, o sausio pradžioje paminėjo penkiasdešimt dvejus vedybinio gyvenimo metus. Ta proga sutuoktinius pasiekė netikėta žinia iš Vatikano – jiems skirtas popiežiaus Pranciškaus palaiminimas. Tai – jau antroji Apaštalų Sosto malonė: prieš septynerius metus dainininkė buvo nustebinta, kai minint šešiasdešimties metų sukaktį scenoje jai buvo suteiktas popiežiaus Benedikto XVI palaiminimas.
„Nelly Paltinienė yra bene vienintelė dainininkė pasaulyje, savo koncertus pradedanti malda, padėka Dievui ir giesme Švenčiausiajai Marijai. Galima paliudyti, kad ir sunkiai sirgdama Nelly spinduliuoja tvirtu tikėjimu ir kilniais idealais. Visada su meile ir dėkingumu kalba apie savo talento gerbėjus, juos myli ir mylės, kol plaks josios širdis. Nelly ir Arvydo ištikimybė ir ilgas gyvenimas džiaugsme ir sunkumuose – įkvepiantis pavyzdys“, – sakė Palangos kunigas Kęstutis Timofejavas, nuolat palaikantis ryšį su dainininke. Jis ir kunigas Karolis Petravičius prisidėjo, kad atlikėją ir jos vyrą pasiektų netikėta dovana iš Romos.
„Dainininkai neišeina į pensiją“, – vis kartodavo Nelly Paltinienė. „Bet gyvenimas mane paguldė“, – liūdnai pažymi. Pastarąjį kartą viešai Nelly Paltinienė pasirodė 2015 metų sausį Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiuose M.A.M.A. apdovanojimuose, atliko savo hitą „Hei, likime, dainą“. Netrukus po to atlikėja ir atgulė į ligos patalą, o kiek sustiprėjusi išskrido gydytis į Vokietiją, ten pora gyvena jau trisdešimt penkerius metus.
Apie tai, kaip ji gyvena, žurnalistams prasitardavo tik ištikimi bičiuliai. Vienas jų, kunigas Arūnas Peškaitis, prižiūri jos paskyrą „Facebook“ socialiniame tinkle ir perduoda gerbėjams mylimos dainininkės žodžius. Neseniai, pasibaigus televizijos muzikiniam projektui „Muzikinė kaukė“, atlikėjos paskyroje, kurią seka beveik penki tūkstančiai gerbėjų, buvo pasidalyta džiaugsmu, kad konkurso nugalėtoja aktorė Kristina Radžiukynaitė finale įkūnijo Whitney Houston ir... Nelly Paltinienę. „Esu laiminga, jog man nebedainuojant „Ciganerija“ gyva jau daugiau kaip 50 metų!“ – sakė dainininkė. Kadaise ši daina ir lėmė jos šuolį į lietuviškosios estrados olimpą: 1967-aisiais atlikusi „Ciganeriją“ Nelly tapo festivalio „Kauno pavasaris“ nugalėtoja.
Lietuvoje pastarąjį kartą Nelly Paltinienė lankėsi pernai, tačiau skrydis taip išvargino, jog ji kelias savaites niekur nėjo iš savo buto Vilniuje. „Ir dabar vis svajoju apie Lietuvą... Bet tik svajonėse tai pavyksta“, – gimtadienio išvakarėse duodama interviu prisipažino Nelly Paltinienė.
– „Kodėl visi klausinėja mano metų? Bando nuspėti amžių. Bet juk metai nėra nusikaltimas... O jei tai nusikaltimas, tada aš baisiai kalta“, – sakėte viename interviu.
– Vienoks skaičius pagal dokumentus, kitoks – pagal mano prisiminimus. Buvau vaikų namuose, kai atėjo rusų armija. Jie mus visus sustatė ir komisija surašė, kiek mums galėtų būti metų. Taip asmens dokumentuose ir pažymėjo – „atstatyta gimimo data“. Jau vėliau vis bandžiau tėvo prašyti, kad asmens dokumentuose nurodytų tikruosius gimimo metus, bet jis to nepaisė. O dabar kai pagalvoju, visai neblogai būti ir vyresnei... Gal taip šimtmečio sulauksiu?
– Esate pasakojusi, kad kai visi pradėjo klausinėti jūsų amžiaus, prisiminėte, kaip kadaise gatvėje sutikta čigonė žvilgtelėjo į jūsų delną ir liepė niekada nesakyti savo metų, nes taip būsite visada jauna. Ir ji buvo teisi. Bet gimimo diena – vasario 16-oji – įrašyta teisingai?
– Visada žinojau ir tai komisijai vaikų namuose pasakiau tikslią gimimo dieną. Mano sesuo – ji buvo už mane dar jaunesnė – nieko neprisiminė. O kodėl aš atsiminiau? Todėl, kad mano tėvas (Nelly tėvas – lietuvis, jos mergautinė pavardė – Etevičiūtė. Mama – lenkė. Gimė dainininkė miestelyje netoli Varšuvos – red. past.) visada tądien darydavo balių ir svečiams kartodavo, kad tai ir mano dukros gimtadienis. Juk nebuvo tuomet jokių tradicijų švęsti vaikų gimtadienius...
O po to atėjo karas. Mama jau buvo mirusi, tėvą pašaukė į armiją, mes, dvi jo dukros, likome su pamote žyde. Mus paliko, patikėjo kaimynų žodžiais, jog mes nesame jos dukros. Manau, pamotė ir buvo tas angelas, kuris mus lydėjo visą karą. Juk mes, dvi mažos mergaitės, išgyvenome penkerius baisius metus. Negaliu dabar žiūrėti televizoriaus, kai rodo reportažus iš karų ir kenčiančius vaikus. Man taip pradeda gelti širdį, prisimenu siaubingą savo vaikystę, kai su seserimi vaikščiojome ir elgetavome. Aš dainavau, o ji prašė pinigų. Tai būtų sunku netgi vadinti vaikyste, aš jos paprasčiausiai neturėjau.
– Stebuklas, bet po karo tėvas jus ir seserį rado vaikų namuose, kartu grįžote į Lietuvą. Klaipėdoje ir prasidėjo jūsų kelias į sceną. Gimtadienį tokią simbolinę dieną visuomet minėdavote?
– Tą dieną visada muzikantai sueidavo pas mus švęsti. Kartą į mūsų namų duris Klaipėdoje pasibeldė milicija. „Ką jūs švenčiate?“ – paklausė. Kai pasakiau, kad šiandien mano gimimo diena, nepatikėjo, liepė atnešti pasą. Atsivertė, pažvelgė į kolegą ir tepasakė: „Tikrai, šiandien jos gimtadienis.“
Ne vieną gimimo dieną išeidavau į sceną – sutapdavo su koncertais. Taip ir matau, kaip visa atsistoja salė ir pasigirsta plojimai. Nuostabūs buvo laikai.
– Kaip prisimenate pastarąjį koncertą?
– Tuomet rudenį (2014-ųjų – red. past.) mane užklupo kosulys, vis blogiau jaučiausi. Išvažiavau į koncertą Klaipėdoje, nors nežinojau, ar pajėgsiu dainuoti. Vos pabandau – iškart užsikosėju, bet scenoje per dvi valandas – nė karto... Scena man buvo lyg vaistai, geresni nei kokia tabletė. Šį koncertą būtų galima pavadinti atsisveikinimo, man buvo labai džiugu, susirinko pilna salė. Ne pirmą kartą taip nutinka. Kas tai? Žmonės, kurie ateina į koncertus, man tiek daug duoda, kad aš laikausi ant kojų. Viską pamirštu, kai dainuoju. Ir galiu prisipažinti – scenoje esu laimingesnė nei namuose.
Ne vieną gimimo dieną išeidavau į sceną – sutapdavo su koncertais. Taip ir matau, kaip visa atsistoja salė ir pasigirsta plojimai.
Kosulys nesiliovė, paaiškėjo, kad sergu plaučių uždegimu. Gydžiausi, bet... Paskutinį sykį viešai dainavau prieš ketverius metus, per M.A.M.A. apdovanojimus, atlikau savo hitą „Hei, likime, dainą“. Tiesa, galiu tik apgailestauti, kad ją girdėjo tik tie, kas buvo susirinkę salėje, nes mano pasirodymas nebuvo transliuojamas, tuo metu buvo rodoma reklama... Man buvo labai sunku atvykti į Kauną, labai blogai jaučiausi, tačiau rengėjai įkalbėjo. Ir ką – mano dainos laukiantys prie televizorių ir neišgirdo.
Į ligoninę patekau netrukus po kelionės į Kauną, dar po kito išėjimo į sceną – per koncertą mažame miestelyje man pasidarė bloga. Pasirodo, man leido stiprius vaistus, o jie išprovokavo sunkias komplikacijas – organizmui tai buvo smūgis. Taip iki šiol sveikatos ir neatgavau.
– Kaip jūs dabar jaučiatės?
– Aš būdama tokios geros formos iškritau, kad niekas netiki, jog sunkiai vaikštau... Žvalus mano balsas? Jei atvirai, jaučiuosi nekaip, bet... Visą gyvenimą jaučiu, lyg manyje gyventų dvi moterys. Jei tik ateina žmonių, įsijungia ta kita, kalbu, šypsausi ir... Juk ne veltui tiek metų išbuvau scenoje, matyt, iki šiol manyje tai gyva.
Artėjant gimimo dienai, tai vienas, tai kitas paskambina, klausia, ar tądien nieko nesirengiu daryti. Visiems atsakau, kad neturiu jėgų jokioms šventėms. Niekas netiki... Ir žinau, kad jeigu tądien kas nors ateis į svečius, atsikelsiu iš lovos ir visiems atrodys, jog tikrai nesijaučiu aš taip jau ir blogai... Ir taip bus tol, kol neatsigulsiu į grabą.
– Jau užsiminėte, kad dabar jūsų dienos bėga namuose.
– Didžiausia pramoga – kartą per savaitę su Arvydu išvažiuoti į parduotuvę. Įsispiriu į vežimėlį ir apeiname lentynas, jam primenu, ką reikėtų įdėti į krepšį. Ir nors kartais visiškai neturiu jėgų, kasdien gaminu valgyti, nes Arvydas visiškai nemoka. Man atrodo, jis be manęs mirtų iš bado (juokiasi). Kai grįžusi iš ligoninės atidariau šaldytuvą, išsigandau – ten buvo tik... konservų.
Nors ir blogai jaučiuosi, stengiuosi nepraleisti visos dienos lovoje – atsikeliu, pavaikštau po namus, prigulu ir vėl bandau pajudėti.
– O muzika jūsų namuose skamba?
– Nuo ryto iki vakaro. Labai mėgstu rytais klausytis klasikos. Neretai įsijungiu ir savo įrašus. Vienas bičiulis kunigas pasiūlė: „Kodėl jūs nesiklausote savo dainų? Juk jos tiek daug duoda energijos.“ Dar pridūrė, kad klausosi mano įrašų ir automobilyje, ir namuose, – dainos padeda įvairiose situacijose. Ir iš tiesų – įsijungiau ir man patiko. Vieną dainą perklausiau, antrą, net paverkiau.
– Dainininkai neišeina į pensiją?
– Sapnuose iki šiol vis dainuoju. Užsimerkiu ir matau save scenoje, matau savo publiką. Jei man liūdna, užsimerkiu ir regiu priešais pilnas sales. Ir vien gerus veidus. Į mano koncertus kitokie žmonės neateidavo. Ir kiek gėlių gaudavau... Tai – mano gyvenimas. Kaip aš galiu išeiti į pensiją? Kartais, kai lieku namuose viena, pasitikrinu – uždainuoju. Gal balsas ir ne toks, koks turėtų būti, bet viskas gerai, dainuoju taip, kaip reikia, į ritmą pataikau. Negaliu skirtis su daina. Juk ir dainavau ne dėl pinigų, o iš dūšios.
– Jūsų bendras su Arvydu kelias artėja šešiasdešimtmečio link. Kas poroje svarbiausia?
– Meilė. Visokių yra meilių, visokių jos spalvų. Turėjau draugų, pakakdavo pastebėti kokį negatyvų dalyką ir iškart žinodavau – su juo jau nebūsiu. Bet ateina tokia meilė, kai daug kas tampa nesvarbu, kai atleidi viską, o jei žmogui blogai, myli dar labiau ir gali bet ką padaryti, kad tik taptų geriau. Ne rožinė, o tokia brandi, violetinė...
– Ar tiesa, kad savo mikrofoną patikėjote... kunigui?
– Jį perleidau kaip talismaną kunigui Karoliui Petravičiui, kuris kuria dainas, muzikuoja ir koncertuodamas renka aukas Vydmantų bažnyčios Kretingos rajone statybai. Bent taip noriu prisidėti. Turėčiau aš tuos milijonus – jau seniai bažnyčia stovėtų.
Kai su seserimi vaikystėje likome tik dviese, kiekvieną rytą bėgdavau į bažnyčią ir melsdavausi, prašydavau Marijos, kad tądien netektų badauti. Žmonės mus ir sušelpdavo. Nuo to laiko pasikliauju Dievu, o Marija man yra kaip motina. Kiekvieną koncertą pradėdama daina jai, visada prisimenu tuos laikus ir dėkoju, kad neleido pražūti. O dabar dėkoju Dievui už nugyventas dienas ir tiek daug laimingų metų scenoje.
Gal balsas ir ne toks, koks turėtų būti, bet viskas gerai, dainuoju taip, kaip reikia, į ritmą pataikau. Negaliu skirtis su daina. Juk ir dainavau ne dėl pinigų, o iš dūšios.
– Žiniasklaidoje buvo minima, kad jūsų suknelės – garsėjote kaip atlikėja, kuri per koncertą persirengia ne vieną, o kokius šešis kartus, – papildė mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekciją?
– Man ne kartą skambino jo atstovė ir klausė, ar nesutikčiau patikėti saugoti savo scenos kostiumų. Nesutikdavau – juk aš dar vis dainavau. Tačiau kai patekau į ligoninę ir išgirdau, kad ilgai negyvensiu, tada man taip pagailo savo suknelių... O kaip tik vėl paskambino ir perklausė, ar neapsigalvojau. Pakviečiau į namus ir leidau patiems išsirinkti iš spintos, kas tiktų kolekcijai. Man taip gera širdyje, kad jos saugomos.
– Ir gerbėjai jūsų nepamiršta?
– Pamenu, skridau iš Lietuvos, labai blogai jaučiausi, nekaip atrodžiau. Ir Arvydo sveikata buvo sušlubavusi. Sėdžiu oro uoste, visi į mane žiūri. Iš kompanijos atsiskyrė vienas vyras, priėjo prie manęs ir pasakė: „Ponia Nele, mes jums labai dėkingi ir norime, kad jūs pasveiktumėte.“ Aš taip pasimečiau, juk nenorėjau, kad mane kas nors atpažintų, nes neatrodžiau gerai. Padėkojau, kad manęs nepamiršo. O jis tik: „Jus pamiršti? Ką jūs.“ Kai grįžo prie saviškių, visa kompanija man ėmė moti rankomis. Man buvo labai malonu.
– Anksčiau jūsų namuose visuomet būdavo gėlių, jei ne iš koncertų, tai jų nepamiršdavo parnešti vyras. O kaip dabar?
– Nuolat būna gėlių. Dabar vaza tuščia, bet net neabejoju, kad taip bus neilgai.
Tik faktai
Nelly Paltinienė – viena ryškiausių lietuviškos estrados scenos žvaigždžių. Į Lietuvos rekordų knygą įrašyta kaip ilgiausiai dainavusi solistė. 2011 metais minėjo koncertinės veiklos šešiasdešimtmetį. Taip pat Nelly Paltinienė Lietuvos rekordų knygoje minima kaip ilgiausiai scenoje gyvavusio dueto narė: su Eugenijumi Ivanausku ji džiugino gerbėjų širdis nuo 1967 iki 1982 metų ir nuo 1993 iki 2007 metų.
Dainininkės karjeros pradžia – 1951-ieji, kai tapo Klaipėdos ryšių darbuotojų profsąjungos meninės saviveiklos ansamblio, vadovaujamo Aurelijos Daunorienės, nare. Iš pradžių grojo gitara, paskui, vadovės paraginta, pradėjo dainuoti. Kol visiškai atsidavė scenai, dvidešimt metų dirbo uostamiesčio telefonų stoties vyriausiąja technike.
1961 metais Nelly įsiliejo į Arvydo Paltino vadovaujamą ansamblį, vėliau jis pasivadino „Kopų balsais“. Po poros metų Nelly ir Arvydą susiejo savo kelius ir asmeniniame gyvenime. Nelly ir Arvydas bendrų palikuonių nesusilaukė, bendru turtu vadina du vaikus iš ankstesnių santuokų, dabar juos džiugina trys anūkai ir keturi provaikaičiai.
1982-aisiais Paltinai persikėlė į Vokietiją, kur gyveno Arvydo tėvai. Nelly rengė solinius koncertus išeivijos lietuviams JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Nuo 1989-ųjų sutuoktiniai dalija gyvenimą tarp Lietuvos ir Vokietijos.
