„Išsiskyriau su artimu žmogumi, persidirbau. Pradėjo griūti iliuzija, kad kažkas gali padaryti mane laimingą. Atsirado tas jausmas, kad aš ir vėl viena. Ir nors verslo piką pasiekėme praėjusį rudenį, tu matai, kaip skaičiai banke didėja, nuliukai auga, tačiau supranti, kad tai visiškai nesuteikia laimės. Jaučiausi tokia neverta, tiesiog neverta gyventi”, – antradienio vakarą pasirodysiančioje LNK laidoje „Bus visko“ kalbėjo R.Merkytė.
Rūta buvo itin atvira. Nesijautė laiminga net ir tada, kai galėjo sau leisti įsigyti net du būstus vienu metu.
„Atsirado pinigų, nusipirkau net du butus, vieną Vilniuje, kitą – Palangoje. Čia buvo mano siekiamybė, mano svajonė. Ir ką, pasidžiaugiau, check uždėtas, o vidinės laimės pojūtis, didesnis saugumas ar pasitikėjimas neatsirado.
Tada supranti, kad tas saugumo jausmas yra viduje. Turėk turtų kiek nori, vis tiek gali blogai su tuo jaustis. Gyvenimas ir laimė yra ne apie daiktus, ne apie pinigus, o apie žmones, santykius ir savo vidinį pasaulį.”
Laidos metu jauna moteris prisiminė ir savo „Manilla“ kremų atsiradimo istoriją, kuri prasidėjo nuo Rūtos mamos.
„Mano mama visą gyvenimą buvo natūralistė. Kuitėsi savo sodybos daržuose, pati gamindavosi įvairiausias natūralias grožio priemones. Braškės ant veido, agurkai, kiaušinio kaukės plaukams. Vieną kartą mama grįžta iš darbo ir sako: su bendradarbe pažiūrėjome „YouTube“, žinai – čia galima kremukus pačioms susimaišyti. Tai va, sako, pasigaminam – reikia ten tik kelių ingredientų.
Pažiūrėjau ir aš tą vaizdo įrašą, tikrai labai paprasta. Išmaišėm, išplakėm pirmuosius kremus. Skaniai kvepia, savo rankomis padaryta, idealu. Kadangi mėgstu gaminti maistą, tai beveik nesiskyrė nuo maisto ruošos. O ir sugadinti kažką neįmanoma, kol nenaudoji superaktyvių ingredientų. Todėl pirmieji kremai gimdavo namų virtuvėje su mikseriu rankose.”
Paklausta, kiek šiandien verta jos įmonė, Rūta taip pat neslėpė jokių skaičių.
„Su verslo partneriu gan griežtai esame apsibrėžę, kad kol kas apie pardavimą nekalbėsime ir neplanuosime artimiausius bent penkerius metus, tačiau kažkada teko įsivertinti: „Manilla“ kompanija galėtų kainuoti apie 20 mln. eurų.“
