„Moterys meluoja geriau“, „Naisių vasara“, „Drąsos kaina“, netrukus televizijos eteryje pasirodysiantys „Kelias namo“, „Pavogta laimė“ ir „Pasmerkti“... Visus šiuos lietuviškus serialus vienu metu mums pažeria komercinės televizijos. „Ar ne per daug?“ – klausiame žurnalisto, profesoriaus ir televizijos kritiko Žyginto Pečiulio.
„Šį serialų bumą galima vertinti dvejopai. Aš pats prisimenu, kaip prieš keletą metų mes virkavome, kad vienu metu nepasirodė nė vienas lietuviškas serialas. Tada sakėme, kad nepavyksta įsukti verslo, o dabar dėl to turėtume džiaugtis. Jei televizijos serialą pripažįstame kaip tam tikrą pagreitintos gamybos ir vartojimo žanrą, manau, kad visai neblogai turėti savą lietuvišką „McDonald's“. Kitas dalykas – serialai suteikia galimybę Lietuvos aktoriams išgyventi sunkiu metu ir kartu išmėginti jėgas kitu amplua. Žinoma, greitai atliktas darbas būna ne visada pavykęs, galima pamatyti iš tikrųjų silpnų režisierių ir aktorių darbų, o aktorių susikurtas televizinis įvaizdis kenkia jų vaidmenims teatre, tačiau bendrąja prasme tą bumą vertinu teigiamai“, – teigia Ž.Pečiulis.
Kiekybė virs kokybe?
 |
| Režisierius Mantas Verbiejus |
Nuo vasario 7 dienos LNK eteryje pasirodysiančio serialo „Pavogta laimė“ režisierius Mantas Verbiejus taip pat įžvelgia teigiamų gausios serialų pasiūlos pusių.
„Džiaugiuosi, kad serialai kuriami, kad tai vyksta. Dažnai kiekybė virsta ir kokybe. Serialuose vaidinantys tearto aktoriai turi puikią galimybę įgyti patirties, neprarasti formos, išmokti ko nors naujo, tobulėti“, – tikina režisierius.
M.Verbiejaus teigimu, didelį serialų skaičiaus atsiradimą lėmė patys žiūrovai. „Turbūt žmonėms to reikia. Yra paklausa, yra ir pasiūla“, – svarsto M.Verbiejus. Ž.Pečiulio teigimu, nėra nieko stebėtino, kad krizės laikotarpiu kaip grybai po lietaus pilasi nauji serialai – serijiniai gaminiai atsiperka daug greičiau nei vienetiniai filmai.
„Ta aukso gyslelė buvo atrasta dar prieš krizę. Krizė yra labai nenaudinga gaminti vienetiniams filmams – kaip žinome, filmo apie Žalgirio mūšį kūrimo darbai šiuo metu yra atidėti. Serialai – ne pati brangiausia produkcija. Kita vertus, kaip užsienio scenarijai adaptuojami Lietuvai, taip ir lietuviški serialų scenarijai, patys serialai yra parduodami kaimynams, Rusijos rinkai. Tai ekonomine prasme gali būti džiuginantis dalykas – tai yra verslas, sukurtos darbo vietos, užimtumas. Pinigai sukasi“, – įsitikinęs Ž.Pečiulis.
Greitai atliktas darbas būna ne visada pavykęs, galima pamatyti iš tikrųjų silpnų režisierių ir aktorių darbų, o aktorių susikurtas televizinis įvaizdis kenkia jų vaidmenims teatre.
Kūrėjai – vis išradingesni
Galima teigti, kad serialų kūrėjai tampa vis išradingesni: reitingus kelia ne tik pasikviesdami filmuotis nusipelniusius aktorius ar popžvaigždutes, bet ir ekranizuodami visais kanalais eskaluojamą dramatišką istoriją, serialo vizualinę kokybę kelia specialioji technika, o paramos filmavimams semiasi iš Europos Sąjungos fondų...
Vienas pavyzdžių – Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos aplinkos ministerijos finansinę paramą gaunantis TV3 serialas „Kelias namo“. Žiūrovus serialas bandys sudominti ekologijos idėjomis. Tuo tarpu LNK serialo „Pavogta laimė“ arkliukas, režisieriaus M.Verbiejaus teigimu, yra vizaulinė kokybė.
„Bus nemažai veiksmo, muštynių, gaudynių. Serialas išsiskirs estetika, vizualine kokybe – mes filmuojame ne filmavimo kameromis, o fotoaparatais, kuriais buvo sukurta ir paskutinė serialo „Daktaras Hausas“ dalis“, – tikina režisierius.
Profesoriaus Ž.Pečiulio manymu, kokybiškas ir idėjų nestokojantis serialas gali būti tas produktas, kuris išskirs televizijos kanalą iš kitų.
Konkurencija „kakta į kaktą“
Lyginant komercinių televizijų programų tinklelius galima pastebėti, kad pastaruoju metu eteris pripildytas dainų, šokių ir serialų. Skirtinguose televizijos kanaluose galima rasti panašaus (ar identiško) formato laidų, bet tai, pasak Ž.Pečiulio, neturėtų stebinti – komercinių kanalų vienodėjimo tendencija yra pasaulinis reiškinys.
 |
| Televizijos kritikas Žygintas Pečiulis |
„Yra du konkurencinio programavimo principai: arba konkuruoju su visiškai tuo pačiu produktu, arba pristatau visai kitokio pobūdžio produktą. Šį sezoną mūsų pagrindiniai komerciniai kanalai rinkosi principą „kakta į kaktą“ – „aš darau tą patį, bet padarysiu geriau“.
Mes nesistebėjome, kai buvo rodomi nupirkti užsienietiški serialai arba adaptuotas ar, švelniai tariant, nugvelbtas užsienio laidos formatas. Televizija yra toks dalykas, kai konkuruojant reikia gaudyti tą palankų vėją. Jei visa Europa šoka, tai, be abejo, gali šokti ir Lietuva. Jei mūsų žiūrovai, grįžę iš užsienio, sako, kad „fui, ten tą patį rodo“, manau, būtų blogiau, jei ten rodytų ką kita. Nėra ko pykti, jei televizijos mados į Lietuvą ateina ne per daug pavėlavusios“, – tvirtina Ž.Pečiulis.
Televizijos kritikui labiau nerima kelia televizijos eteryje eskaluojamos tos pačios temos, kurios žiūrovus įsuka į užburtą ratą: junginėdami televizoriaus kanalus žiūrovai visur mato ir girdi kalbant apie tą patį.
„Televizijos prodiuseriai vadovaujasi principu, kad jei visi kalba, apie tai reikia kalbėti ir jiems. Pusę metų ar tris mėnesius publicistinėse ar pokalbių laidose gromuliuojama ta pati tema – sudaromas įspūdis, kad Lietuvoje nėra kitų problemų, tik tos pačios, dirbtinai eskaluojamos“, – piktinasi Ž.Pečiulis.
