Vakarų Afrikoje gyvuojanti šalis anksčiau garsėjo savo princais ir princesėmis, tačiau dalis jų šeimų nusprendė pasirinkti paprastą gyvenimą, kuriame nebūtų kilmingiesiems taikomų įsipareigojimų bei taisyklių. Tokie buvo ir Princesės Benido artimieji, kurie, nors ir žinojo, kad yra kilmingieji, tačiau nusprendė pasukti kitu keliu.
Būtent taip dar visai jauna mergina atsidūrė Lietuvoje, į kurią atvyko norėdama pagilinti savo programavimo žinias Vilniaus Mykolo Romerio universitete. Gyvenimas naujoje šalyje jai parodė ir visiškai kitą žmonių pusę – draugiškumą, paslaugumą – bei dovanojo netikėtai atrastą meilę.
O įsimylėjo ji ne tik žmogų, bet ir nedidukę Lietuvą, kurioje jau dabar mato savo ateitį. Tad apie tai, savo šeimą bei kaip praleido pastarąsias žiemos šventes Princesė Benido sutiko mielai papasakoti 15min.
– Į mažytę, bet kultūros klodų kupiną Lietuvą kiekvienais metais atvyksta vis daugiau užsieniečių. Visi jie čia – dėl skirtingų priežasčių. O kodėl jūs nusprendėte pasirinkti būtent mus?
– Į Lietuvą atskridau 2020 m. sausio 27 d., kai vieną dieną savo mokyklos tinklalapyje pamačiau skelbimą apie mainų programą užsienyje. Pateikiau savo duomenis ir studento pažymėjimą. Tuo metu buvau geriausiai besimokanti trečio kurso studentė. Galiausiai pasirodžiau geriausiai ir buvau paskirta atvykti mokytis į Vilniaus Mykolo Romerio universitete programavimą.
– Ar ką nors žinojote apie šalį, kurioje netrukus mokysitės?
– Prieš atvykdama iš viso nieko nežinojau apie čia vykstantį gyvenimą. Mano tėtis dar klausė, ar dėl šio sprendimo esu tikra, nes ir jis pats apie Lietuvą nieko nebuvo girdėjęs. Tačiau aš pasiruošiau ir apie ją pasidomėjau.
– Atvykote tokiu metu, kai Lietuvą įprastai supa neįtikėtinai graži žiema. Negana to, tenka dėvėti pačius šilčiausius rūbus, nes ir orai nelepina, spaudžia šaltukas. Tad kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai?
– Taip, man buvo pasakyta, kad čia labai šalta ir niūru, bet tik išlipus iš lėktuvo pamačiau, kad lietuviai yra labai šilti ir svetingi žmonės. Nežinojau, kas manęs laukia, kur turėčiau eiti ir ką daryti, bet oro uoste pasitaikė labai maloni moteris, kuri man su viskuo padėjo susitvarkyti.
Turėjau ir vakarėlį su kolegomis iš kredito unijos, tai kartu praleidome linksmai laiką ir žaidėme keletą žaidimų.
– O kaip sekėsi įsitvirtinti? Pradžia nebuvo iš lengvųjų?
– Iš tiesų krašto nepažįstančiam žmogui, kuris atvyko iš visiškai kitos šalies, buvo gana lengva susikalbėti anglų kalba, nors ji nebuvo labai taisyklinga. O ir mane globojantis asmuo noriai man padėjo, nukreipė ten, kur turėjau eiti ir ką daryti. Todėl būsiu atvira – pradžia nebuvo sunki.
Nesu tikra, ar apskritai turėjau blogų situacijų. Girdėjau, kad juodaodžiai Lietuvoje susiduria su rasizmu, bet aš to nepatyriau. Mano darbo vadovas su manimi labai geras, mano vaikinas su manimi gražiai elgiasi, o ir turėjau gerus kambario draugus. Ir šiaip, jei būčiau turėjusi blogų prisiminimų apie Lietuvą, nebūčiau čia grįžusi antrą kartą.
– Atvykote į Lietuvą studijuoti, tačiau netikėtai nusprendėte joje ir likti. Ką dar veikiate be studijų?
– Dirbu kredito unijos klientų aptarnavime. Kadangi nemoku kalbos, su klientais bendrauju nuotoliniu būdu, tačiau daugiau kalbu angliškai, nes dauguma jų – užsieniečiai.
Juokingiausia, kad kai atvykau į Lietuvą, norėjau penkis mėnesius tiesiog miegoti ir grįžti į Ganą. Bet tada įsidarbinau, dėl koronaviruso nebegalėjau grįžti, ir likau. Derinau studijas su darbu ir asmeniniu gyvenimu. Mano vadovas žinojo, kad esu studentė, todėl davė lengvesnį darbo grafiką, kad galėčiau abu derinti. Jei sakydavau, kad turiu laikyti egzaminą, eiti į paskaitas, jis tiesiog iškart sutikdavo ir mane išleisdavo.
– Neretai pastebiu, kad užsieniečiai po truputį bando išmokti ir lietuviškus žodžius. Girdžiu nuo „Labas“ iki „Ačiū“. O ar jūs jau prakalbote lietuviškai?
– Taip, aš stengiuosi. Kartais mokausi iš vaizdo įrašų arba programėlės, bet jau šiais metais planuoju lankyti oficialias pamokas. Iš pradžių apie jas negalvojau, nes buvau išvykusi atgal į Ganą dėl studijų, todėl šį tikslą teko kuriam laikui nukelti.
– Turbūt ne tik aš, bet ir kiti žmonės akimirksniu suklusdavo, kai sužinodavo, kad jūs ne tik Benido, bet dar ir Princesė. Kaip jie įprastai reaguoja?
– Taip, žmonės dažnai klausia, ar aš tikrai Princesė, ar tai tikras mano vardas. Taip pat reaguojama ir Ganoje. Bandžiau kai kuriems paaiškinti, kad abu mano tėvai kilę iš karališkosios šeimos. Ir būtent mano mamos brolis buvo tas, kuris paprašė jos mane pavadinti Princese. Jis primygtinai to reikalavo, kad būtų išsaugotas šeimos palikimas.
Mano seneliai pabėgo nuo kilmingųjų, nes norėjo turėti savarankišką gyvenimą, bet dėdė bandė įtikinti mamą, kad grįžtų prie karališkųjų šaknų. Žinoma, jis nereikalavo tam tikrų pareigų atlikimo, bet norėjo tiesiog palaikyti ryšį su šeima.
Iš tiesų, man pačiai nelabai patinka, kad turiu prisistatyti Princese. Ir asmeniškai pati nebuvau jokiose šventėse, kurias rengdavo kita šeimos dalis. Man patinka paprastas gyvenimas ir aš tiesiog noriu būti gera programuotoja. Net norėčiau turėti kitokį vardą. Dauguma žmonių ir kreipiasi į mane Benido vardu.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min skaitytojams F.Highmore'as – apie autisto gydytojo vaidmenį pandemijos metu
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvoje gyvenanti prancūzė įsigijo kavinę, atrado meilę ir uždainavo lietuviškai
– Panašu, kad artimieji tavęs nespaudžia su karališkosios šeimos pareigomis, o verčiau skatina rinktis savo kelią. Ar teisingai supratau?
– Taip. Aš tiesiog noriu, kad mano gyvenimas būtų ramus, nepriklausomas ir normalus. Mano tėvai nevertė manęs daryti nieko, ko ir patys anksčiau nenorėjo. Jie tiesiog man buvo griežti ties mokslais, kad įgyčiau išsilavinimą.
Pavyzdžiui, kai buvau atrinkta į mainų programą, mano tėtis manimi labai didžiavosi, nes iš didelės Ganos mokyklos, kurioje mokosi apie 500 mokinių, būtent aš buvau pasirinkta.
Mokiausi gerais pažymiais, todėl jis suprato, kad turiu keliauti į kitą šalį ir įgyti daugiau patirties. Tačiau vėliau, kai pasakiau, kad norėčiau čia ir gyventi, jis išreiškė tam tikrų abejonių. Klausė – ar tu tuo tikra? Sulaukęs teigiamo atsakymo, pasakė, kad daryčiau tai, kas mane pačią džiugina.
– Su labai didele meile kalbate apie artimuosius. Ar jų jau spėjote pasiilgti?
– Pasiilgau jų, savo šalies, bet būti Lietuvoje man labai patinka, o ypač – jūsų žmonės. Būtent tai mane ir įtikino likti. Su manimi visi labai gerai elgiasi, o darbo vadovas primena net tėtį, nes palaiko kiekviename žingsnyje.
– Tačiau čia dažniau pamatysite apsiniaukusius debesis, o ne giedrą dangų su kaitinančia saule. Ir net dabar, kai su jumis kalbamės, už lango – žvarbus žiemos oras. Ar tai nesumažina jūsų meilės Lietuvai?
– Na, tiesą pasakius, aš dabar sunkiai išlipu iš lovos, nes šalta, nemėgstu tokio oro. Tačiau pirmą kartą, kai pamačiau sniegą, buvau labai laiminga, nes buvau įpratusi prie šilumos, o čia buvo 15 laipsnių šalčio. Pagalvojau, kad galėsiu daug laiko leisti lauke ir žaisti su sniegu. Šią žiemą bandžiau jau pastatyti sniego senį, net kelis kartus.
– Žinau, kad laukiamiausias metų šventes taip pat sutikote Lietuvoje. Kokios jos buvo?
– Praėjusias Kalėdas praleidau viena, bet, mano laimei, vaikino šeima pakvietė šiemet pas juos atvykti ir šią šventę sutikti su jais. Labai to troškau!
Jų šeima turi labai gražią tradiciją, kai kiekvienas išrenka 50 eurų vertės dovaną ir padeda ją po eglute. Ant dovanos užrašome skaičių, ir kas tą skaičių išridens, tam ir atiteks dovana. Vaikino mama man pasakė – kadangi netrukus keliausi į Paryžių atostogauti, jame turėčiau įlipti į Kalėdų traukinį, kur gausiu dovaną. Labai nekantravau sužinoti, kokia ji.
Net stengėsi pagaminti maistą, kuris buvo susijęs su Gana. Pamatė per televizorių ir nusprendė specialiai pagaminti. Aš tikrai labai apsidžiaugiau.
– Kiekviena šalis turi skirtingas Kalėdų tradicijas. Įsivaizduoju, kad ir Ganoje jos – kitokios. Gal galėtumėte papasakoti, kaip savo gimtinėje sutinkate šventes?
– Kalėdų metu mes rengiamės labai šventiškai, o per Naujus metus gaunu dar vieną aprangą. Negana to, visada sulaukiame daug svečių, kurie linksminasi grojant muzikai, vykstant šokiams, valgant skanų maistą ir geriant. Jie netgi kartais gali ir prisigerti (juokiasi). Mes tikrai linksminamės kaip per vakarėlius.
– Vis dažniau paminite ir tik gražiausiais žodžiais atsiliepiate apie savo vaikiną. Kaip su juo susipažinote?
– Su Dominyku susipažinau internetu, tiksliau susirašinėjome per „Facebook“. Su juo buvo labai paprasta bendrauti, man nereikėjo apsimetinėti kuo nors kitu, kad su juo pasikalbėčiau. Ir mačiau, kad jis protingas, nes galėjau kalbėti bet kokia tema, o jis mane suprasdavo.
Galbūt kartais darau tam tikrus dalykus, kurie jam nepatinka, bet jis vis tiek mane toleruoja ir priima viską. Žaviuosi ir tuo, kaip jis žvelgia į skirtingas kultūras. Stengiasi pažinti šalį, iš kurios esu kilusi.
– Kaip vaikinas reagavo sužinojęs apie jūsų kilmę?
– Kai pasakiau, jis iš pradžių juokėsi. Sakė, kad elgsis su manimi kaip su tikra princese, ir tada tikrai buvo juokinga. Bet tuomet jis suprato, kad esame normalūs žmonės ir galime gyventi gyvenimą, todėl juoktis iš manęs baigė. Galiu pasakyti, kad jis tai priėmė labai paprastai, kaip ir bet kokį kitą vardą. Manau, kad yra plačių pažiūrų, nes iš to jokios problemos nedarė. Jis tiesiog iškart viską suprato.
– Kaip jus priėmė Dominyko šeima?
– Jie labai mieli. Kartą kartu su jo mama gaminau koldūnus. Jo tėtis gerai kalba angliškai, bet mama – nelabai. Tačiau ji man sakė, kad ketina dėl manęs išmokti, o aš iš esmės dėl jos mokysiuosi lietuvių kalbos. Noriu su ja laisvai bendrauti.
– O ar vaikinas jau susipažino su jūsų šeima?
– Jie kalbėjosi telefonu. Turėjome ten nuvykti prieš šias Kalėdas, bet dėl COVID-19 suvaržymų tai buvo sunku padaryti. Aš kelis kartus turėjau atšaukti skrydį į Lietuvą, kai dėl studijų grįžau į Ganą. Taigi kol kas manau, kad kurį laiką kalbėsimės telefonu, kol nurims visa situacija.
– Panašu, kad savo tolimesnį gyvenimą įsivaizduojate būtent čia – Lietuvoje. Ką dar norėtumėte nuveikti, neskaitant mokslų ir darbo?
– Pagrindinis mano tikslas yra tapti sėkminga programuotoja, tada turėti šeimą ir sukurti sau patogų gyvenimą. Žinoma, aš nesiekiu būti kaip Billas Gatesas, bet noriu turėti pakankamai pinigų, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą ir nepalikti visko tik vyrui.