Anyanya gimė ir augo Nigerijoje, pildydamas pastoriaus tėvo svajonę išvyko medicinos mokytis į Ukrainą, kurioje sutiko savo gyvenimo meilę angolietę Cleulia Daniel. Šį sezoną jo žmona taip pat šturmuoja „Lietuvos balsą“, pasirinkusi Gabrielės Vilkickytės komandą, rašoma LNK televizijos pranešime spaudai.
Prasidėjus Rusijos ginkluotų pajėgų invazijai Anyanya su šeima buvo priversti palikti ilgai kurtą gyvenimą.
„Tai buvo pirmas kartas, kai taip arti išgirdome: bum bum, bum. Mano mašiną sumėtė, ji sudrebėjo. Aš staiga sustojau, man buvo šokas! Pasiėmiau savo sūnų, seserį, žmoną ir mes pasislėpėme požeminiame garaže. To nesitikėjome, bet ten buvo tūkstančiai žmonių, moterų su kūdikiais, vaikais, visi verkė ir rėkė iš baimės. Bombos krito ir krito. Atvirai pasakysiu, kad tą sekundę buvau įsitikinęs, kad mes visi mirsime!“ – kraupių įvykių pasiglemžusių tūkstančius gyvybių pradžią laidoje „Bus visko“ prisimena jis.
Vos gimus Anyanya likimas buvo suplanuotas už jį patį. Mat jo tėvas, pastorius bei medikas, svajojo, kad visi penki vaikai seks jo pėdomis. Buvo nuspręsta, kad sūnus chirurgo amato mokysis Ukrainoje: „Pamenu vieną širdies operaciją, kuri truko net 12 valandų. Aš tiesiog turėjau stovėti ant kojų 12 valandų, tai labai vargino ir buvo sunku, net penki chirurgai stovėjo už manęs ir laikė mane už nugaros, kad nenugriūčiau.“
Nepaisant visko, Ukrainoje jis sutiko savo būsimą žmoną, su kuria svetimoje šalyje atšoko neeilines trijų šalių tradicijas vienijančias vestuves. Vis dėlto, ilgai lauktas sūnaus gimimas Cleulia Daniel atnešė ne džiaugsmo ašaras ar plačią šypseną.
„Man viskas priminė siaubo filmą. Net nežinau, kaip paaiškinti žodžiais jausmus, kuriuos jaučiau. Mano smegenys turėjo labai daug suvirškinti. Kai susilaukiau Kingo, kartais į jį žiūrėdavau ir negalėdavau suprasti, kaip aš šią būtybę galėjau išnešioti savo viduje ir kaip gydytojai jį iš ten išėmė. Turėjau labai blogų minčių ir supratau, kad man pogimdyvinė depresija. Tačiau tą akimirką man buvo sunku suvokti savo jausmus.
Aš žinau, kad tapimas mama yra kai kas ypatingo, tai kupina laimės akimirka, bet aš buvau be galo liūdna ir tokia buvau ištisas dienas. Aš verkdavau taip, lyg tuoj mirčiau. Kartais žiūrėdavau į savo kūdikį ir galvodavau, kad labai jį myliu ir tai mano vaikas. Tačiau daugiau buvo tokių akimirkų, kai nežinodavau, ar iš tiesų myliu savo berniuką. Aš net nenorėdavau jo laikyti savo rankose“, – apie pogimdyvinę depresiją prabyla moteris.
„Bus visko“, – antradienį 19.30 val., per LNK.
