„Kaip mes laukėme šitos vasaros! Iš anksto rinkomės ir derinome garderobą, planavome, kaip eisime prie jūros, – šypsosi Ingrida Martinkėnaitė (32) iš grupės „69 danguje“, nuo birželio iki rugsėjo su ketverių dukrele Marija įsikūrusi Palangos pašonėje, Kunigiškiuose. – Galima ilsėtis, kur šiltesnis klimatas, bet juk visą laiką taip neišbūsi. Reikės grįžti namo, žiemoti čia. Todėl nedvejodama pasirinkau Lietuvos pajūrį. Mums nereikia jokių užsienio kurortų. Čia mano mažoji Turkija, kur semiamės sveikatos ir jodo metams.“
Kaip koncertai, visokie renginiai? Šiltuoju metų laiku ji ir kitos „šeškės“ nutarė rinktis tuos, kurie vyksta pajūryje arba netoliese – Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. Mat visos vasarai susikraustė arčiau jūros.
Kunigiškiuose Ingrida ir Marija įsikūrusios jaukioje viloje – čia turi savo miegamąjį, o viskuo kitkuo – virtuve, erdvia svetaine, holu, baseinu – dalijasi su šeimininkų šeima, nes visi bičiuliaujasi. Poilsiautojas savaitgaliais lanko Ingridos vyras Andrejus, kartais pas jas vieši jo mama Olga. „Šioje vietoje pernai praleidau mėnesį – labai patiko, užtat nebebuvo dvejonių, kur vasarai apsistoti. Taip ramu, o jūra – visai šalia, už pušyno. Marija turi puikų draugą – čia pat su tėvais poilsiaujantį bendraamžį Deną. Jie – neišskiriami, abu kaip maugliai visur laksto, gaudo drugelius, tyrinėja sliekus, maudosi, grūdinasi. Tikiu, šitą vasarą abu ilgam atsimins“, – pasakoja Ingrida.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotrauka/Indra Dovydėnaitė ir Dovas Serapinas |
Įsimintina ši vasarą ir dizaineriams – dailiausių megztų drabužių kūrėjai Indrai Dovydėnaitei (30) bei jos vyrui, interjerų autoriui Dovui Serapinui (25), nes ją su aštuonių mėnesių dukrele Frida leidžia prie jūros. Išsikelti į Klaipėdą, pakeisti aplinką, pajusti pajūrio dvasią Indra sumanė dar žiemą. „Taip sutapo, kad abu Klaipėdoje ir darbų tuo metu gavome. Išties kiekviena mintis materializuojasi“, – pasakoja uostamiesčio širdyje išsinuomotame bute dažniau nei Vilniuje sutinkami dizaineriai. Tiesa, ramiu jų gyvenimo čia nepavadinsi. Kai Senamiestyje vyko teatro festivalis, viskas skambėjo taip, jog jautėsi dalyvaujantys visose repeticijose ir spektakliuose. Taip pat ir po atviru dangumi rengiamuose koncertuose, kurie čia trunka kur kas ilgiau nei panašūs renginiai Vilniuje. Be to, pajūrin persikėlusius draugai dabar lanko, ko gero, dažniau nei tada, kai gyveno sostinėje. „Šia prasme ritmo tikrai nepakeitėme“, – kikena abu.
Šventojoje poilsiaujantiems LTV laidos „Stilius“ sielai Violetai Baublienei ir jos vyrui, viešųjų ryšių specialistui Artūrui Baubliui (55), ši vasara – įprasta, kaip ir kitos. „Turime ten kur apsistoti, tad važiuojame jau gal dešimt metų. Kodėl rinkomės Šventąją? Nes nenorėjome Palangos, kur triukšmas, makalynė“, – pasakoja Violeta. Ilgai ilsėtis ir kaupti jėgas, mintis jai leidžia darbo pobūdis: pasibaigus televizijos sezonui, iki kito – nemaža pertrauka.
Tą pačią Šventąją šiai vasarai pasirinko ir dainininkas Dima Šavrovas (27), geriau žinomas sceniniu Sashos Son(g) vardu. Viena priežasčių, dėl ko iki rudens Vilnių išmainė į pajūrį – koncertų geografija. Būtent šiltuoju sezonu soliniai pasirodymai ir įvairūs džiazo projektai daugiausia rengiami tai Palangoje, tai ne taip toli esančiame Kaliningrade. Šventojoje, o ne Palangoje, atlikėjas išsinuomojo butą dėl tos pačios priežasties, kaip ir Baubliai: ramybės, galimybės tyliai būti gamtoje. „Man patinka aktyvus gyvenimas, mėgstu būti tarp daug žmonių, bet nuo to ir pavargstu, noriu vienatvės. Šventojoje tą turiu – gyvenu pakraštyje, aplink – laukai“, – aiškina Dima.
Kuo gyvenimas pajūryje kitoks nei Vilniuje? Indra sako, jog pirmiausia skiriasi tempu: „Čia niekas niekur neskuba. Kai tik atvažiavome, manėme, kad butą susirasime per dvi dienas, tačiau užtrukome gerokai ilgiau... Vieni tą dieną nenori ko nors daryti, kiti sugalvoja važiuoti, pavyzdžiui, į sodą, todėl negali kitko atlikti. Klaipėdoje dvasia visiškai kitokia nei Vilniuje. Ir mažiau dulkių, tie laivai šalia savaip nuteikia. Toks, sakyčiau, siestinis, atsipūtusių žmonių miestas. Primena Graikiją. Man atrodo, kad čia net ilgiau dega geltonas šviesoforo signalas. Tikrai! Nes kol vietiniai suranda, kaip įjungti pavarą... Čia tikrai gera, tik štai dirbti sunkiau, nes, kad ir kaip būtų, Klaipėda – toks atostogų miestas.“
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Violeta Baublienė |
Šventojoje Violeta Baublienė vis prisimena darbus – dėlioja naujas laidų temas, tačiau buvimo čia darbu taip pat niekaip negalėtų pavadinti: „Koks kajfas gyventi neskubant! Vakarais ilgai skaitau – iki pirmos, antros valandos. Užtat rytą miegame, kiek Dievas duoda. Tada šuo pareiškia savo teises, tenka užsiimti jo reikalais. Paskui – pusryčiai, peraugantys į pietus. Dar vėliau – dviračiai ar tiesiog ilgi pasivaikščiojimai. Būna, eini, kur akys mato. Artūras mėgsta viską skaičiuoti, turi žingsniamatį, tad vis tikslina – kaskart nueiname nuo trijų iki aštuonių kilometrų. Prie jūros keliaujame tik popiet, skaitome pliaže iki kokios aštuntos vakaro.“ Baubliai Šventojoje turi savų ritualų: tam tikru laiku geria arbatą, vakarais – vyną, užkąsdami sūriu. Ir iš terasos žiūri į gamtos „televizorių“.
Ingrida Martinkėnaitė su šeima ir bičiuliais taip pat vasarą daugiausia džiaugiasi gamta ir ramybe: su Marija pastebi, kada baigiasi žemuogių derlius, pasipila mėlynės – jų prisirenka prieš šokdamos į bangas, kol žingsniuoja iki jūros miško takeliu. Čia pat medyje kažkas įrengė savadarbę apžvalgos aikštelę – į ją kopėčiomis lipa saulės palydėti. Kartais kateriu su bičiuliais išplaukia į jūrą, pasigauna žuvų, jas drauge kepa. Visi darbai, reikalai, kurių neapleidžia, čia nudirbami tarsi savaime, atostogaujant.
Dima Šavrovas juokiasi, jog Šventojoje greitai įsijaučia į vietos gyventojų režimą ir nebeprimena to savaitgalinio poilsiautojo, kuriam anksti atsikėlus gulėti prie jūros taip pat privalu, kaip laiku pasirodyti darbe. „Dabar aš, kaip koks tikras palangiškis, iki jūros tik šiaip taip išsiruošiu. Vis atrodo, kad dar turiu čia daug laiko, dar spėsiu... Atrodo, nueiti į pliažą dabar – tas pats, kas iki jūros iš Vilniaus atvažiuoti.“
Ar taip vasaroti – brangiau nei sostinėje? Indra Dovydėnaitė sako, jog Klaipėdoje išleidžia tiek pat, kiek Vilniuje (neskaitant nuomos mokesčio). Ir to paties tinklo parduotuvė šalia, kaip prie jų buto sostinėje.
Violeta Baublienė taip pat mano, jog būti Šventojoje ne brangiau nei namuose. Bet tik dėl to, kad turi kur apsistoti ir yra „kompaktiškai susitelkę į gyvenimą namuose“: „Kavinės, turiu pripažinti, nė karto manęs maloniai nenustebino. Šventojoje tos, į kurias užsukome, labiau šeria tautą, nei maitina. Dėl to dažnai gaminamės patys. Nekepame šašlykų ar kebabų, mūsų namuose maisto kultas labiau į sveikumo pusę. Šventosios turgus – minimalus, užtat važiuojame į Palangos pirkti vaisių, daržovių. O jos čia, beje, tikrai brangios. Kartais nuvažiuojame į Palangą ir žuvų pavalgyti – yra čia pora gerų vietų“, – pasakoja daug metu šventojiške tampanti populiarios laidos vedėja.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Dima Šavrovas |
Šventosios kavinių pasiūla nesidžiaugia ir Dima Šavrovas. Dainininkui taip pat nepatinka kainos: „Suskaičiavau, kiek išleisčiau nuolat valgydamas kavinėse, ir mieliau gaminuosi pats namuose. Moku viską – ir žuvis, ir vištieną paruošti. Juk nuo šešiolikos Londone turėjau tvarkytis savarankiškai. Tiesa, Vilniuje gyvename su mama ir broliu, tad daug kas kitaip. Jau pasiilgau mamos frazės: „Kada būsi namie?“ Bet iš Vilniaus tik to vasarą ir ilgiuosi.“
Ingrida Martinkėnaitė su šeima taip pat pajūryje dažniau renkasi naminį maistą. Kadangi viloje gyvena daugiau žmonių, gamina, kas kada turi iš ko ir kam nestinga įkvėpimo. Viduryje savaitės dažniausiai verda sriubą – kad ir žuvienę iš pačių sužvejotų otų. Savaitgaliais atvažiavęs jos vyras Andrejus ar kuris bičiulis ką nors kepa ant žarijų. Uogos ir daržovės namo dažniausiai atkeliauja iš to paties nepigaus Palangos turgaus ar atgabenamos iš Vilniaus. Gyventi pajūryje, skaičiuoja Ingrida, brangiau nei namuose, bet gauni tai, ko pinigais neįkainosi.
Kunigiškiuose jai nesinori Palangos centro triukšmo ar juolab – Vilniaus klubų atmosferos. Kelis sykius su reikalais į sostinę grįžo ir norėjo kuo greičiau mauti atgal į... Kunigiškius.
Kad ir kaip smagiai pajūryje vasarotojai iš sostinės jaustųsi, vietiniai juos priima į savo aplinką, bet, radę progą, primena, kad jie – „ne saviškiai“. Kažkurią dieną, pučiant žvarbiam vėjui, prie jūros su Indra ir mažąja Frida Dovas Serapinas išsiruošė mūvėdamas kojines. Pasirodo, klaipėdiečiai to nieku gyvu nedarytų. Jie pakvietė naujoką kartu žaisti kamuoliu, smagiai bendravo, bet, nukreipę žvilgsnį į kojines, pasakė: „Tu – iš Vilniaus.“
