Mintimis apie ką tik praūžusį festivalį dalijasi Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Dovilė Butnoriūtė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos sudarytojas Dmitrij Gluščevskij ir BuvauKine.lt kino recenzentė Viktė Džiaugytė.
„Šiųmetinė Berlynalė Lietuvai – istorinė“
Europos kino mugėje Lietuvos kino centrą (LKC) atstovaujanti D.Butnoriūtė, paklausta apie šiemet festivalyje matytus filmus nustemba: „O Berlyne rodo filmus?“ Ji išduoda, jog ši frazė – populiarus „industrijos žmonių“ juokas, atspindintis užimtumą mugėje. Dėl šios priežasties keliasdešimt susitikimų per keletą dienų atlaikantys specialistai kartais pamato vos keletą filmų.
O Berlyne rodo filmus?
„Lietuva Berlyno kino festivalyje dalyvauja nuo tada, kai kuria filmus, tačiau į Europos kino mugę atvyksta 10 kartą. LKC mugėje yra atsakingas už lietuviškų filmų stendą, kurio tikslas – padėti lietuvių kino kūrėjams pristatyti savo kūrybą užsienyje, užmegzti ryšius ir juos plėtoti bei į Lietuvą pritraukti užsienio kino kūrėjus“, – atskleidžia D.Butnoriūtė.
Anot jos, svarbiausia Lietuvos mugėje komunikuojama žinia – šalyje veikianti mokesčių paskata kino gamybai, kviečianti filmuoti mūsų šalyje. D.Butnoriūtė džiaugiasi, jog Lietuvos kino stendas šiemet džiaugėsi dėmesiu: „Pagaliau nebereikėjo pasakoti kur yra Lietuva, kokios yra jos stiprybės ir kodėl verta filmuoti čia.“
D.Butnoriūtė užsimena, jog šiemet į Berlynalę atvyko rekordiškai daug, beveik 100 Lietuvos kino industrijos atstovų ir džiaugiasi istorine Lietuvai akimirka – pirmąsyk į kovą dėl Auksinio lokio stojusio lietuviško filmo Lauryno Bareišos trumpametražės juostos „Atkūrimas“.
„Patekti į konkursinę programą – didelė garbė. Tai mažas, tačiau labai svarbus žingsnelis, galintis tapti įkvėpimu visiems filmų kūrėjams“, – teigia ji.
Paklausta apie šiųmetinio festivalio pokyčius, D.Butnoriūtė atskleidžia, jog dėl pasikeitusios Europos kino mugės akreditacijų išdavimo tvarkos, šiemet mugėje lankosi kur kas mažiau žmonių negu paprastai, tačiau džiaugiasi, jog tokie pokyčiai turi ir teigiamą pusę – „dabar į mugę ateina suinteresuoti ir konkretesni lankytojai, žinantys ko ieško, tad gerokai sumažėjo tiesiog pasidairyti atėjusių žmonių skaičius.“
„Kalbėti apie ilgalaikius pokyčius – dar anksti“
Paklaustas apie šiųmetinius festivalio pokyčius D.Gluščevskij tikina, jog kalbėti apie ilgalaikius pasikeitimus dar anksti ir ragina palaukti kitų metų, leisiančių pradėti formuoti nuomonę. Jo nuomone, ne visi festivalius lydintys pokyčiai priklauso nuo naujųjų vadovų.
„Filmai į festivalio programas patenka per jų atstovus, o čia jau įsijungia didžioji festivalinio kino politika. Buvęs festivalio vadovas Dieter Kosslick, kad ir kaip jį pastaruoju metu kritikavo, turėjo aiškų tinklą tiekėjų iš kurių filmų galėdavo sudaryti konkursą. Koks yra Carlo Chatriano tinklas dar nežinoma. Šiaip ar taip, jis atėjo iš daug mažesnio Lokarno kino festivalio, o Berlyno simbolinė pozicija numato, kad ten turi vykti tikrai didelės premjeros – filmų, kurie galėtų būti ir reguliarios rotacijos hitais ir pretendentais į „Oskarą“, o šiemet programoje yra ir žymių pavardžių ir jaunų balsų“, – įsitikinęs D.Gluščevskij.
Anot jo, didesnis spaudos dėmesys Berlynalei – ne tik vadovybės pokyčių, tačiau ir festivalio 70-mečio pasekmė. „Scanoramos“ programos sudarytojas priduria, jog šiemet aiškiai girdisi naujosios vadovybės paraiška nenusižengiant tradicijai rodyti politiškai angažuotus filmus, pakelti meninių reikalavimų atrinktiems filmams kartelę.
„Tas justi ir pagrindiniame konkurse ir naujajame, pavadintame „Susitikimai“. Kita vertus, šis – naujasis – konkursas akivaizdžiai „apvogė“ senas festivalio paralelines sekcijas: Panoramą ir Forumą. Šiemet jų filmai matosi ir aptariami daug mažiau. Ar ši tendencija tęsis? Matysim“, – teigia D. Gluščevskij.
Jis atskleidžia, jog vos tik prasidėjus festivaliui, iš konkursinės programos labiausiai išsiskyrė amerikietės Kelly Reichardt filmas „Pirma karvė“ (angl. „First Cow“).
„Švelnus, saulėtas revizionistinis vesternas, kur ginklus ir indėnus keičia pienas ir pyragai. Jis kol kas pirmauja ir kritikų žiuri lentelėje. Bet programa dar net neįpusėjo, nustebti galimybių tikrai bus. Tačiau smagiausia tai, kad šiemet kol kas tikrai nėra stipriai nuviliančių filmų. Nežinau, galbūt tiesiog pirmąkart pavyko atvažiuoti į festivalį be lūkesčių“, – mintimis apie 70-ąją Berlynalę vos jai prasidėjus dalinosi D.Gluščevskij.
Paklaustas ko Lietuvos kino festivaliai galėtų pasimokyti iš Berlynalės, programos sudarytojas teigia, kad jo nuomone, lietuviški festivaliai neturėtų lygiuotis į Berlyno, Kanų ar Venecijos kino festivalius.
„Šie festivaliai užima kitokią vietą filmų gyvenimo cikle ir jiems galioja kitos taisyklės. Mūsų festivaliai yra toli gražu ne pirmoji festivalinių filmų platinimo grandis, šia prasme patiria mažiau spaudimo ir turi daugiau laisvės, kurios, manau, dar neišmoko tinkamai išnaudoti“, – įsitikinęs jis.
„Šiemet festivalyje labai juntami organizaciniai pokyčiai“
Ketvirtąsyk į Berlynalę atvykstanti V.Džiaugytė tikina, jog tam tikri pokyčiai juntami – tiek festivalio programoje, tiek jo organizacijoje.
„Vien pagrindinėje konkursinėje programoje šiemet – net trys Šveicarijos filmai, kas tokiai nedidelei kino rinkai yra tikrai daug. Galbūt tai tėra sutapimas, o gal taip pasireiškia pokyčiai, kuriuos žadėjo iš Lokarno kino festivalio į Berlynalę perėjęs Carlo Chatrianas“, – įžvalgomis dalinasi kino recenzentė, pritarianti D.Gluščevskij nuomonei, jog kokybinius pokyčius vertinti išsamiau kol kas sunku.
Moteris atskleidžia kol kas labiausiai juntanti pokyčius festivalio organizacijoje ir įvardina į „Sony“ centrą perkeltus gatvės maisto vagonėlius ir neveikiančią Potsdamo aikštės metro stotį. „Žinoma, ne visa tai – festivalio atsakomybė, tačiau tai sukelia kad ir nedidelių, tačiau šiokių tokių nepatogumų“, – atskleidžia ji.
Paklausta apie šiemet matytus filmus V.Džiaugytė geru žodžiu mini Steppheno Johnsono „High Ground“ (liet. „Aukštžemė“) (Berlynalės specialioji programa), kuris, jos nuomone, atskleidžia tiek nepaprastą Australijos gamtos grožį, tiek baltųjų kolonialistų žiaurumą ir nesiskaitymą su čiabuviais.
Filmų recenzentė tikina, jog ją labai intriguoja nauja Alfredo Döblino „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. „Berlin Alexanderplatz“) ekranizacija – Burhanas Qurbani šį XX a. pražios kūrinį perkėlė į šiuolaikinį Berlyną, taip pat Sally Potter drama „Nenuvažiuoti keliai“ (angl. „The Roads not taken“) bei Christiano Petzoldo „Undinė“ (vok. „Undine“).
Ankstesni šių režisierių filmai jai paliko gerą įspūdį, todėl ir naujausi kūriniai kelia susidomėjimą.
„Žinoma, kaip visada, iš festivalio tikiuosi kokio nors malonaus siurprizo, todėl stengiuosi pažiūrėti kiek įmanoma daugiau filmų iš įvairių programų“, – priduria ji.
