Ligitai, jūsų dainų gerbėjams žinia apie vestuves – lyg perkūnas iš giedro dangaus. O gal tai buvo tik pigus reklaminis triukas prieš rinkimus?
Ligitas: Apie vestuves su Neringa pasikalbėdavome telefonu. Iš kur žurnalistai sužinojo, galima tik spėlioti. Vieną dieną gavau pasiūlymą pasidalyti vestuvių nuotraukomis. Supratome, kad slėpti savo gyvenimo pokyčių daugiau nėra prasmės. Nors Neringa tuo ir nepatenkinta.
Neringa: O ką daryti, kai vienu metu televizijos kameros į mūsų namus pro langus veržėsi. Ligitas jau buvo Seimo narys, pamenu, sirgau, gulėjau su temperatūra, dukrelė Šarlotė buvo ką tik gimusi. Atsikėliau iš lovos išgirdusi keistą garsą, lyg ant palangės kažkas vaikščiotų. Pasižiūriu pro langą: šviesos, kameros. Visiškai pasimečiau, atsiguliau ant grindų.
Ligitas: Tada žurnalistai ieškojo nesantuokinių mano vaikų. Skandalas kilo dėl to, kad Šarlotė nebuvo įrašyta į mano Seimo nario anketą. Bet kaip galėjau ją įrašyti, kai dukra gimė sausį, o anketas pildėme rudenį? Nuo tos dienos Neringa sakydavo: jokių kamerų, jokios spaudos! Tačiau dabar išėjo atvirkščiai.
Neringa: Atrodo, kad viską darome ne sau, o žiniasklaidai... Bet, sakau, gal kai nieko neslėpsime, niekam ir įdomūs nebūsime?
Na, Ligitai, neturėtumėte labai stebėtis, kad jumis domisi: daugybė metų scenoje, paskui – Seimas...
Ligitas: Tai aš juk ir nesistebiu! Čia Neringai – šokas. Kai reikia kalbėti prieš kameras, ji sako: ėmiau ir viską pamiršau, ką žinojau!
Neringa: Atrodo, sakai viena, o pasisako – kas kita. Klausia, kuo Ligitas sužavėjo, o man atrodo, kad ir taip viskas aišku – ką čia kalbėti?
Tai kuo gi Ligitas sužavėjo?
Neringa: Net prisimenu, kaip jis pirmą kartą buvo apsirengęs, kai susitikome. Ieškojo vedėjų savo televizijos laidai, aš atėjau į peržiūrą.
Ligitas: Tuometinėje Kauno AR TV kūriau ir vedžiau muzikinę laidą „Džemas“. Ieškojome vedėjos, kuri mane galėtų pakeisti, – ruošiausi išvykti į Kazachstaną. Daug jų privažiavo... Iš visos Lietuvos.
Neringa: Aš dirbau finansininke Kaune. Kolegė mane pakalbino: „Pažįstu Ligitą Kernagį, žinau, kad ieško vedėjos. Pamėgink, tau tiktų. Ir vyras fainas, gali kabinti...“
Ligitas: O man ji atsiuntė tokį laišką: „Pasiūlysiu tau savo darbuotoją, tu tik, žiūrėk, neįsimylėk jos...“
Tiesą sakant, jauna mergina tokį mergišių kaip Ligitas turėtų iš tolo lenkti!
Ligitas: Na, taip taip! Penkiasdešimt metų, trys moterys ir nė vienų vestuvių. Tik aš nežinau, kas blogiau – tris kartus išsiskirti ar taip ilgai laukti žmogaus, dėl kurio neabejoji.
Kiekvienos skyrybos yra labai skausmingos. Ir skauda abiem pusėms. Jei būčiau vedęs, to skausmo gal būtų buvę dar daugiau, būtų prisidėję pykčiai, turto dalybos.
Neringa: O po skyrybų nebūtų tiek gražių žodžių...
Ligitas: Labai gražiai bendraujame su sūnaus Marko mama.
Neringa: Žmonės dažnai kalba apie tai, ko nežino. Pamatė Ligitą su mano sesers dukra, jau ir nesantuokinis vaikas!
Ligitai, jūsų sūnui Markui – penkiolika. Atrodo, kai vaikas gimė, buvo pats žvaigždžių laikas. Ar tik ne jis kaltas, kad išsiskyrėte su jo mama?
Ligitas: Su Marko mama draugavome beveik nuo mokyklos – anksčiau ar vėliau mūsų santykiai būtų atsidūrę aklavietėje. Nuo pat pradžių jaučiau tokį lyg ir įsipareigojimą: taip ilgai draugaujame, reikia kūdikio. Jis atsirado, ir mes abu supratome, kad ateities nėra. Tik viską reikėjo baigti gerokai anksčiau...
Anais laikais jaunuoliai tuokdavosi, nes nesantuokiniai lytiniai santykiai būdavo smerkiami. Dabar smerkiami tie, kurie veda jaunesnę moterį. Tik pamanykit, kažkas internete sulygino jos ir mano metus! Jei prieš dešimtmetį Neringa būtų buvęs vaikas, į jos pusę nebūčiau žiūrėjęs. Tačiau ji atrodė labiau subrendusi nei bendraamžiai. Beje, ir dabar nesu girdėjęs, kad mudu atrodome kaip tėvas su dukra.
Ar tuo metu jūsų gyvenime buvo kita moteris?
Ligitas: Taip, bet aš ir pagalvoti negalėjau, kad šeimos problema gali tapti svetimi vaikai. Mano draugė Oksana turėjo du vaikus. Abu jie turi skirtingus tėvus, daugybę senelių. Supratau, kad šios šeimos galva niekuomet nebūsiu, nors man atrodo, jog taip būti privalo. Be to, vyresnioji dukra labai maištavo. Mūsų santykiai pradėjo trūkinėti – nusprendėme, kad šitaip gyvendami būsime nelaimingi patys ir nelaimingus darysime vaikus. Kai sutikau Neringą, supratau, kad dar ir pats noriu turėti šeimą. Bet tai tikrai nebuvo išsiskyrimas dėl kitos moters... Tiesiog man reikėjo pakeisti gyvenimą.
Nes – metai bėga?..
Ligitas: Tai, kad Neringa atsirado mano gyvenime, – lyg likimo dovana. Nėra paprasta surasti gerą moterį... Jei ji tokiame amžiuje neturi vaikų, vadinasi, yra sudėtingo charakterio. Tikrai žinau, kad radau savo žmogų. Užtat ir vestuves planuojame. Labai tikiuosi, kad po jų niekas nepasikeis, kad mes, kaip, būna, kitos poros, po metų neišsiskirsime... Neringa mus saugo – kai tik koks filmavimas ar fotografavimas, visokiais žiogeliais iš vidaus drabužius nusagsto. Kad nenužiūrėtų!
Neringa: (Juokiasi.) Bent jau žinosiu, kad stengiausi! Iš pradžių, vos susipažinusi su Ligitu, tikrai nieko rimto negalvojau...
Ligitas: Galvojai, dainininkas, ne mano nosiai (juokiasi)!
Neringa: Ligitas pirmas pradėjo rodyti simpatiją.
Ligitas: O aš pajutau atsaką... Neringą labai stebino mano dėmesys ir dovanos. Kai taip atsitiko pirmą kartą, net supykau. „Iš kur gavai tuos kvepalus?“ – klausia. Tik vėliau pasakė dovanų iš kavalierių negaudavusi.
Neringa: Nupirko mane (juokiasi)... Dabar prie dovanų įpratau.
Neringa juk nebuvo iš tų, kurios puola ant kaklo?
Ligitas: Ir aš pats nebuvau tikras, kas iš to išeis. Atrodė, panelė jauna, neišsilaksčiusi... Bet paskui pamačiau, kaip ji elgiasi su savo tėvais, kaip prižiūri sergantį senelį, kaip jį tvarko, kuopia, – abejonių ir neliko.
Pagalvojote apie ramią senatvę?
Neringa: Ligito sveikata – geležinė. Greičiau jis mane ant rankų senatvėje nešios, o ne aš jį (juokiasi).
Ligitas: Vienu metu, kai Neringa išvažiavo į Vilnių dirbti, maniau, jog viskas baigsis. Tačiau į Kauną ji grįždavo pas mane, aš ją Vilniuje aplankydavau...
Neringa: Žodžiu, ilgai svarstei... Jis, beje, toks visose gyvenimo situacijose. Kartais netgi pernelyg atsargus, kartais gal reikėtų daugiau rizikuoti.
Tačiau į pirmąjį pasimatymą vis dėlto surizikavo pakviesti?
Ligitas: Kai pirmą kartą su merginomis filmavome „Džemą“, darbą baigėme vėlai. Pasisiūliau visas išvežioti. „Kaip jūs čia gyvenate?“ – klausiau Neringos, kai mudu kratėmės duobėtu keliuku į Lapes. Dar pridūriau, kad niekada čia nevažiuočiau. O teko... Ir labai dažnai (juokiasi).
Neringa: Kol nebuvau sutikusi Ligito, maniau, toks gyvenimas, kurį patyriau su juo, būna tik filmuose. Ir nemaniau, kad tokių išprotėjusių moterų būna! Tik įsivaizduokite, turi vaiką, laukiasi antro su savo vyru, o Ligitui vis laiškus rašo: „Aš tave myliu, mes vis tiek būsime kartu...“
Ligitas: Na, sveika atvykusi į šou pasaulį!
Neringa: Labai jauna buvau, kai susipažinome, vos dvidešimt vienų.
Ligitas: Buvau pirmas rimtesnis jos kavalierius.
Kada nusprendėte apsigyventi kartu?
Neringa: Kai sužinojome, kad laukiuosi Šarlotės, persikrausčiau pas Ligitą, nors anksčiau daugiau laiko praleisdavome mano bute Kaune. Dabar mūsų namai Jonavoje.
Ligitas: Gyvename labai gražioje vietoje, vasarą gulbės tvenkinyje plaukioja, meškeriojame iš valties, vaikų darželis šalia, mokykla, tylu ramu, jokio didmiesčio streso.
Neringa: Sakau: mūsų kaimukas ta Jonava. Švaru, gėlės žydi...
Ligitas: Ir mano mama – šalia, o jos su Šarlote – labai geros draugės.
Neringa: Šarlotė – močiučių vaikas, su mano mama irgi puikiai sutaria.
Ligitas: Dukra visada išsikovoja dėmesio, kad ir kur būtų. Atrodo, ji sutverta scenai, turi puikią klausą, gerai dainuoja, šoka baletą. Šarlotės susilaukėme po šešerių metų draugystės. Tada tikrai norėjau dukros, o Neringa buvo užsibrėžusi susilaukti vaikelio, kol sukaks dvidešimt penkeri.
Neringa: Kitą planą turėčiau įgyvendinti iki trisdešimt penkerių (juokiasi)...
Ligitas: Aš irgi norėčiau dar vieno vaiko. Tarp vyresniojo Marko ir sesės – didelis amžiaus skirtumas, penkiolikmečiui mažiukė juk neįdomu.
Girdėjau apie dvejas piršlybas. Vienos, apie kurias Neringa nė nesuprato, įvyko telefonu. Kitos – televizijos studijoje. Kam taip garsiai?
Neringa: Oi, kaip pykstu iki šiol!
Ligitas: Buvo graži proga, Valentino diena...
Neringa: Ligitas manęs gyvenime nėra apgavęs. Prieš laidą turėjau tokių įtarimų, paklausiau, sakė, ne, tikrai ne. O studijoje, kai susivokiau, kur veda tos visos jo kalbos, patikėti negalėjau: negi jis man pamelavo?
Ligitas: Juk galima – vieną kartą.
Neringa: Kitą dieną kolegos darbe šaipėsi: kas atsitiko, kažkokia amą praradusi. O aš prieš kameras ir vėl pasijutau lyg išrengta.
Ligitas: Aš tai dariau dėl vyrų giminės, žinau, kaip sunku vyrams prašyti mylimos moters rankos. Jausmas toks, lyg skęstum. Tikiu, viengungiai mano poelgį įvertins. Beje, televizijos studijoje tai padaryti man buvo kur kas lengviau nei namuose, prie keturių akių.
Neringa: Beje, mano mama vis dar laukia, kol mano rankos ir jos paprašysi...
Ir vis dėlto, Ligitai, ką tokio turi Neringa, kad privertė vesti penkiasdešimties metų vyriškį?
Ligitas: Neringa turi dukrą, kuri mane verčia ją vesti (juokiasi). Man patinka, kad Neringa nepavydi. Jei pavydėtų, ramybės mūsų namuose nebūtų...
Bet, girdėjau, Neringa vieną žinutę gerbėjai iš jūsų kompiuterio parašė...
Neringa: Ligitas sėdėjo prie kompiuterio, priėjusi apkabinau jį. Žiūriu, skaipe žinutė. Paklausiau, nuo ko? Ligitas papasakojo. Paklausiau, ar galiu tai moteriai atsakyti...
Ligitas: Rašančių daug, o aš – žinomas žmogus, privalau mandagiai visiems atsakyti, negaliu būti piktas. Neringa man sako, kad moterys bendravimą dažnai supranta visiškai kitaip nei vyrai. Rašo, kad dovanų nori albumo, o iš tiesų – ko kito. Tikriausiai žmonos geriau žino, ką galvoja svetimos moterys.
Labai tikiuosi, kad mano asmeniniame gyvenime pokyčių daugiau nebus, noriu, jog mums su Neringa sektųsi.
O kaip tada jūsų, vyriškas, pavydas?
Ligitas: Gal vyrai ne visada supranta, ką daro, bet moterys – visada. Kol kas Neringai neturiu dėl ko pavydėti, ji visa darbe, šeimoje ir namuose.
Neringa: O jau kai pradėsiu negrįžti ilgais vakarais namo...
Ligitas: Aš pakeisiu spyną (juokiasi)!
Ir vis dėlto, kai jums bus septyniasdešimt, Neringai bus tik penkiasdešimt...
Ligitas: Na, jums reikėtų mano mamą pamatyti! Tokių metų ji puikiai atrodo! O aš į ją panašus...
Neringa: Mums dabar gera kartu. Gal taip bus dar dešimt metų... Argi dėl tos dvidešimties gerų metų nebuvo verta gyventi?!
