Šauliai gelbsti medikams
Išgyvenimo mokyklos įkūrėjas, atsargos karys, Lietuvos šaulių sąjungos narys Augustas Žukauskas – taip pat vienas iš tų neabejingų, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, stojusių padėti medikams. Gruodžio 18 dieną pradėjęs savanoriauti vyras savo soc. tinklo paskyroje rašė:
„Matydamas ir suprasdamas situacijos rimtumą šiandien pradėjau savanoriauti, šaulio tarnyba, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Kodėl? Juk turiu vyresnio amžiaus tėvus, mažą vaiką! Būtent todėl ir einu, nes man jie yra brangūs! Jie kvietėsi pagalbos ir mes atėjome.
Per kiek daugiau nei savaitę čia praleisiu devynis budėjimus. Čia reikia pabūti tam, kad suprastum. Sakai – nėra Covido? Karantinas užknisa? Tada iki pasimatymo čia, arba dar blogiau – maiše.
Prašau, sustokite, pabūkime namie. Leiskime medikams apsikuopti, na mes šauliai, savanoriai jiems padėsime.“
„Liftininko padėjėjas“
„Oficialiai mūsų pareigos yra liftininko padėjėjas, čia liftai tokie, kurie be liftininko nevažiuoja – visiška senovė. Bet realiai darome viską. Lydime ligonius, gabename juos iš priimamo į paskirtus skyrius, nešame mėginius į laboratoriją, vežame šiukšles iš skyrių.
Aš stengiuosi daug laiko leisti priimamajame, čia dirba tik viena sesutė, o darbo naktimis netrūksta – greitosiomis yra atvežami įvairios būklės pacientai.
Kai esi susitvarkęs su savo darbais, eini į skyrių ir pasiprašai darbo – visada jo gausi! Pavyzdžiui padėti perkelti sergančius, nes medicinos personalas yra tiesiog pervargęs, arba, kad ir plauti grindis“, – pasakojo Augustinas Žukauskas.
Išgyvenimo mokyklos įkūrėjas sakė, jog pradžioje savanoriai buvo egzotika, praėjusį budėjimą prisiminė šaulys, kaip aiškino gydytojui, kodėl jis čia: „Jam buvo sunku suprasti, kodėl aš čia, juk man nei alga, nei kompensacija susirgus nepriklauso. Gal ir esame egzotika, bet labai vertinama ir gerbiama.“
Vietoje šalmo ir šarvinės liemenės – respiratorius, skydelis ir kombinezonas
2003 metais, šaulio priesaiką davęs Augustas Žukauskas, sako, jog visą laiką tiek jis, tiek jo kolegos buvo ruošiami karui, tačiau šiandien jų ginklai seifuose, o šalmus ir šarvines liemenes pakeitė respiratorius, skydelis ir kombinezonas. Viruso skeptikus šaulys ragino prisijungti prie savanorystės, kad patys pamatytų realybę.
„Budėjimą pradėjau ketvirtą valandą ryto. Ne koks rytas Lietuvai, netekome pacientų. Jie išėjo...“, – gruodžio 19 dieną rašė savo „Facebook“ paskyroje šaulys.
„Išvežant jų kūnus net kilo mintis, kad piktybiniams karantino pažeidėjams teismo sprendimu galėtų būti skirta auklėjamoji priemonė, – surinkinėti palaikus iš miesto ligoninių. Dabar kūnus renka laidojimo namai. Po vieno budėjimo turėtume karantino profesorius“, – kalbėjo vyras.
„Covido fronte nieko naujo“
Sekmadienio rytą Augustas Žukauskas pasidalino dar viena jautria žinia.
„Covido fronte nieko naujo. Pastarąsias kelias dienas viename iš skyrių, į kurį teko užsukti, nunešant dėžę su vaistais, atvežant pacientą ar panašiai, – nuolatos girdėjosi aimanos. Žmogus dejavo, kaip jam buvo bloga, šiąnakt aimanos nutilo amžiams.
Viskas vyko įprastai. Man paskambino, kad reikia liftu užkelti gydytoją į kitą aukštą. Savo darbą padariau, persimetėm keliais žodžiais, daktaras sakė, kad pablogėjo vieno iš pacientų sveikata. Palikau jį ir nusileidau į priimamąjį, vėl skambutis, kad gydytojas nori grįžti į skyrių. Daktaras įlipo į liftą. Paklausiau, kaip sekėsi. „Mirė“, – atsakė.
„Mirė?“, – sunku buvo patikėti. „Taip, labai staiga užduso“, -atsakė gydytojas. Po kurio laiko prie priimamojo atvažiavo juodas mikroautobusas, pasikrovė ir išvažiavo. Covido fronte nieko naujo...“, – rašė vyras.
Jau ne pirmą naktį budintis A.Žukauskas teigė, kad jau jaučiasi nuovargis, bet stengiasi išlaikyti budrumą, savo darbą prilygindamas išminuotojo pareigoms.
„Jau jaučiasi nuovargis, bet stengiuosi išlaikyti budrumą, nes esi kaip išminuotojas – antros klaidos padaryti negali, pirmąją išminuotojų klaidą tikriausia visi žinote. Šiąnakt einant ilgu ir tuščiu ligoninės koridoriumi pasidarė kažkaip karšta ir tvanku visame tame "mano įpakavime".
Sustojau prie didelio lango, žiūrėjau į lauką ir galvojau, kaip dabar norėčiau tiesiog nusiimti respiratorių ir giliai giliai įkvėpti šalto gaivaus oro. Keistas jausmas, – norėti mums įprastų ir nevertinamų dalykų“, – dalinosi mintimis vyras.
Šaulys teigė, jog nežino, kiek prisidės ar jau prisidėjo jo vieši pasakojimai iš Santaros klinikų, kas šiuo metu vyksta, bet džiaugėsi, kad savanorių pajėgos vis gausėja: „Tik kartu surėmus pečius mes suvaldysime Kovidijų, o kai viskas pasibaigs, ir visi bus mus pamiršę, mes savo anūkams pasakosime, kaip kariavome su priešu, kurio nematėme ir net neužuodėme“.
Mūsų daktarai – Kiborgai!
Šaulys kvietė nelikti abejingais, jungtis į savanorystę, sakydamas, kad nereikšmingų darbų nėra ir kad kiekvienas iš mūsų savo sąmoningumu ir darbu galime padėti susitvarkyti su šiuo virusu.
„Jau apsipratau ir neblogai gaudausi, daug dirbu savarankiškai. Ligoninė – lyg atominis lėktuvnešis vidury vandenyno, visi kažką dirba, kiekvienas skyrius – mažas organizmas. Čia, raudonoje zonoje, nepamatysi kažko sėdinčio, visi nuolatos kažką daro. Dar tik antras budėjimas, bet man velniškai skauda ausis nuo respiratoriaus.
Bet didžiausią įspūdį man daro mūsų daktarai! Toks jausmas, kad jie nei pavargsta, nei ką. Jie – Kiborgai! Nesvarbu, esi šaulys ar ne. Tu gali įsirašyti į istoriją! Tapk laikmečio herojumi – tapk savanoriu! Patikėk manimi čia nereikšmingų darbų nėra!“, – kvietė Augustas Žukauskas.