Lina ar Bruknė tau gražesnis vardas? Ar tiki, kad žmogaus vardas kažkaip apibrėžia asmenines jo savybes?
Bruknė – toks buvo mano geros draugės šuns vardas. Kai jį girdžiu, visada kyla asociacija su tuo nuostabiu šuniuku. Nors išties Bruknė – lietuviškas, skanus vardas, primenantis gurmaniškus patiekalus. Mano vyro Džiugo šeimoje, pavyzdžiui, paukštienos patiekalai visada valgomi su bruknių uogiene. O maniškėje toks derinys – visiškai nepriimtinas: mėsa su uogiene? Kokia nesąmonė! Gardus Bruknės vardas tinka ir mano filmo personažei, virtuvės šefei. Ji – tarsi uoga: atrodo ir skani, ir patraukli iš pirmojo žvilgsnio, gražios spalvos, rodos, tik ir kviečia paragauti. Bet perkandi – viduje rūgštus siurprizas.
Natūralu, kad aktorius, kino aikštelėje kurdamas savo personažo pasakojimą, bent šiek tiek tapatinasi su juo. Kuo panašios – tu ir Bruknė?
Kur kas daugiau galėčiau papasakoti, kuo mes nesame panašios. Aš, pavyzdžiui, visiškai negaminu maisto, nelabai ir moku jo gaminti, man sunku įsivaizduoti meditaciją virtuvėje, neturiu čia jokios fantazijos.
Žinoma, kad į kiekvieną personažą įdedi daug savęs. Mėginau Bruknę sužmoginti, norėjau, kad nebūtų vienspalvė. Mane nuoširdžiai žavėjo jos mokėjimas planuoti, organizuoti, jos darbštumas. Išties, planas, kurį ji surezgė filme, reikalauja daug pastangų, ryšių ir aistros. Bruknė jaučia didžiulę aistrą savo profesijai, galiu ją suprasti, o kai kuriose situacijose – netgi pateisinti.
Tavo filmo personažė – Bruknė dėl savo svajonės pasirengusi viską paaukoti. Ar turi svajonę, dėl kurios ryžtumeisi viskam?
Dviprasmis klausimas. Neturiu svajonės, dėl kurios galėčiau viską paaukoti, paminti savo vertybes. Jei turėčiau, turbūt būtų nenormalu, gal netgi nesveika. Ko verta svajonė, jei dėl jos turėtum kažką apgauti ar nužudyti? Ko ji verta, jei reikalauja tokios aukos?
O štai svajonių, dėl kurių reikia šiek tiek pasistengti, esama.
Kas brėžia tavo moralės normas? Ir kas padeda gyvenime išlaikyti stuburą?
Man atrodo, kad žmogus esminius dalykus gauna su motinos pienu, su šeimos, kurioje auga, vertybėmis. Mano šeimoje vertybės visada buvo aiškiai išsakomos: negalėdavome gainioti paukščių, kankinti gyvūnų, mums būdavo aiškinama, ką reiškia visa, kas gyva, kas yra kitų žmonių skausmas. Žinojome, kad jei žmonės aplink tave bus laimingi, būsi laimingas ir pats. Ir kaip svarbu laikytis Dešimties Dievo įsakymų.
Užtat ir užaugome tokios – mūsų nepastumsi. Esame išmokytos už save pakovoti.
Kai kurias mamytės pasakytas frazes įvertinu tik dabar, kai esu suaugusi ir pati turiu sūnų. Mamytė sakydavo: kiekvienas gyvas padarėlis nori būti mylimas, jei suteiksi jam šilumos, tai ir pats gausi. Užtat visi šuniukai, kačiukai prie mamytės glaudžiasi, ji su kiekvienu gyvu sutvėrimu sugeba atrasti ryšį.
Tėtis savo pasaulio supratimą perduodavo tylomis. Visada žinojau jo požiūrį – nesikišk į kitų žmonių reikalus. Jei paprašys patarimo, patark, bet nesmerk ir neteisk.
Šeima man padeda išlaikyti tvirtą stuburą. Mamytė visada labai gera, švelni, bet pabandyk neteisingai pasielgti! Užtat ir užaugome tokios – mūsų nepastumsi. Esame išmokytos už save pakovoti. Esu gana drąsi, vairuodama automobilį galiu sustoti gatvėje, jei matau, kad vyksta kažkas neteisingo, ir užstoti kitą.
Aktoriaus profesija leidžia nerti į erdves, apie kurias kartais neturi žalio supratimo. Ar filmuodamasi „Gardutėje“ apie virtuvę sužinojai daugiau?
Buvo išties įdomi patirtis. Kino aikštelėje kartu filmavosi net keturi tikri virtuvės šefai. Susipažinau su mergina, kuri vaikšto su šaukšteliais ir ragauja patiekalus – čia to trūksta, čia – ano. Daug kalbėjausi su šefas, įdomiausių dalykų sužinojau! Apie skirtingas virtuves, maisto pateikimo stilius, įsivaizduokite, vienas restoranas Kaune gamina samanų vandenį! Samanų vandenį!
Virtuvė man – visiškai nepažįstama sritis, į šaldytuve sukabintas mėsas žiūrėjau kaip į dekoraciją, o kartu filmavęsis virtuvės šefas Liutauras Čeprackas, pavyzdžiui, vis nerimavo, kad jos išsilaikytų, kad nesugestų. Mane stebino iš jo sklindanti pagarba maistui.
Filmuojantis kartais tenka daryti dalykus, kurių nesi daręs. Kartą, pamenu, filmavomės ant traukinio bėgio pastatytame automobilyje. Jo langai buvo užtemdyti, vienos durys užremtos, sėdžiu aš su nuotakos suknele, variklis išjungtas, girdžiu, atvažiuoja traukinys. Švilpia, signalizuoja, žinau, kad pagal scenarijų turi prieš pat automobilį sustoti, bet niekada negali būti tikras, o jei nesustos?.. Žiauriai nejauku.
Kitame filme nuo Neries tilto šokau į vandenį. Irgi įdomi patirtis. Šįkart teko pešti fazanus. Fazanai buvo tikri, plunksnos tik skraido, nelabai patiko...
Prisipažinsiu, virtuvėje neturiu kantrybės, o gaminant maistą jos tikrai reikia. Vis galvoju, kad man labai pasisekė, nes turiu puikiai gaminantį vyrą.
Negaliu sakyti, kad visai nieko nemoku – galiu humusą pagaminti, užtepėlių, bet vos tik Džiugas prieina, jam iškart skaniau išeina. Jis netgi kiaušinienę kepa pusvalandį, buria, kalbasi, kažko linki. Manoji iškepa per tris minutes, bet jo – skanesnė.
Kas, kad gaminti nemėgstu, valgyti mėgstu daug ir skaniai, užkandžiauju, mėgaujuosi.
Ar egzistuoja maisto produktai, kurių negali pakęsti? Ir kas iš jų tau suteikia laimės pojūtį?
Man rodos, labiausiai mėgstu sveikuolišką maistą. Man skanu brokoliai, žiediniai kopūstai, salotos. Kai išvykstame atostogų, valgau tik salotas, prisidedu lėkštę ir einu, galiu vien nuo špinatų pasisotinti. Tinka ir kopūstas šviežias, ir raugintas. Turiu keistenybę – visai nevalgau grietinės, grietinėlės, pieno, jogurto, netinka jokie varškės sūriai, atsisakau plombyro ledų. Buvo laikas, kai viską valgiau su majonezu, namuose jo visada būdavo, jei nėra – užsidega raudona lemputė. Jau kurį laiką jo nebevalgau, visiškai atsisakiau. O saldumynai man – amžinoji kova. Taip norėčiau draugauti, bet tenka atsisakyti.
Kažkuria prasme tai reiškia išeiti iš komforto zonos. Ar gali pasakyti, kur prasideda šios zonos ribos tavo gyvenime?
Manau, kad riba yra sąmoningai daryti tai, ko tikrai nenori. Žinai, kad nebus malonu, bet kartu supranti, kad reikia. Arba leistis į jausmą, kurio nenori, bet supranti, kad jį reikės ištverti. Ne visada juk norime sportuoti, mieliau ant sofos pasėdėti, keliesi ir eini. O dar – kai tikrai žinai, kad privalai pasakyti „ne“. Kažkaip ištverti nemalonų nejaukumo jausmą. Kažką padaryti sau, dėl savęs kartais taip pat nėra malonu ar smagu. Nueiti pas dantistą, atsisakyti šokolado. Kartais manęs klausia: ar galėtumėte sudainuoti vieną ar kitą kūrinį? Sakau – ne, negalėčiau, su muzikantais, su partneriais esame parengę programą, surepetavę. Tai irgi tam tikras žingsnis iš komforto zonos – sakyti tiesą.
Kartą pamėginau keltis anksti, penktą ryto, su saule, medituoti ir sportuoti. Man sakė, kad pajusiu gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, bet tai visiškai nepasiteisino, negaliu keltis anksti ryte, esu vakaro žmogus.
Ar visada svajojai tapti aktore? Ir jei nebūtum ja, kuo būtumei?
Kai buvau mergaitė, dar vaikas, labiausiai svajojau dirbti dainininke. Nors buvau įsimylėjusi aktorius Sigitą Račkį, Vytautą Rumšą vyresnįjį, aktorystės su profesija nesiejau. Ir štai, gyvenimas pasisuko taip, kad tapau dainuojančia aktore. Labai tuo džiaugiuosi.
Kuo būčiau, jei nebūčiau aktore? Daug svajonių – kaip smagu būtų buvę tapti gide: keliauji po pasaulį, dalijiesi žiniomis, bendrauji, mokaisi. Paauglystėje mėgdavau šukuoti ir dažyti drauges, prieš šokius namuose, dvyliktame aukšte, atidarydavau grožio saloną. Iš sesių pasiimdavau kosmetikos, prisiskaičiusi žurnalų, kartą užsidėjau morkų kaukę. Likau oranžiniu veidu. Mėgdavau šukuoti, dažytis, gražintis ir gražinti. O dabar sėdėti grimo kėdėje yra vienas nemaloniausių dalykų.
Šiandien daug kalbama apie vyrų ir moterų teises, pabrėžiama, kad moterys turi menkesnių galimybių siekti karjeros. Ar esi tai patyrusi?
Tikrai, egzistuoja statistika, kad daugiau vaidmenų yra kuriama vyrams, todėl jie dažniau gauna apdovanojimus. Aš pati su neteisybe, konkurencija niekada nesusidūriau, negaliu kalbėti. Ir teatre, ir kine darbus gauname pagal gebėjimus ir kompetencijas. Mano rate vyrai su moterimis sutaria, skandalų nėra buvę. Jaučiu iš kolegų pagarbą ir pati juos gerbiu.
Beje, „Gardutės“ režisierė ir scenaristė – moteris (Eglė Vertelytė – red. past.), kine turime daugybę moterų – režisierių, scenarisčių, aktorių, prodiuserių.
Kas pažadina tavo kūrybiškumą? Iš kur semiesi įkvėpimo?
Labiausiai – iš kitų atlikėjų, aktorių, menininkų, mane įkvepia jų darbai, taip pat – muzika ir gamta. Dažnai nutinka, kad ruošdamasi vaidmeniui ieškau jį atitinkančios muzikos. Noriu, kad sukiltų jausmai ir emocijos. Katarsį man sukelia geri dailės kūriniai.
Vis dėlto, didžiausias kūrybiškumo mokytojas yra vaikystė. Mes augome paprastai, neturėjome madingų drabužių ir žaislų. Nepriteklius skatino kūrybiškumą, drabužius siuvome rankomis, vasaromis lakstydavome laukuose kaime ir išgulėdavome dėdės Jono rugius, įrenginėdamos juose rūmų kambarius.
„Gardutė“ pasirodo prieš Kalėdas. Ką tau reiškia šis laikas? Ar savo namuose kuri šventės jausmą?
Lapkritis, gruodis mums, aktoriams, labai darbingas. Turime daug renginių, koncertų, pasirodymų. Vis dėlto, turiu tradiciją – per Kalėdas aš nedirbu. Pernelyg gerai žinau, ką reiškia iškart po Kūčių vakarienės sėsti į automobilį ir važiuoti į Klaipėdą, kurioje Kalėdų pusryčius pavagia spektaklis. Kalėdos man – šeimos šventė, pasitinkame ją su mama, su sesių šeimomis.
Man tai – patys šilčiausi prisiminimai ir pačios gražiausios tradicijos. Kūčių vakaras su maldomis, linkėjimais ir ritualais yra mano kraujyje, kiekvienoje kūno ląstelėje. Norėčiau visa tai perteikti savo šeimai, bet kol kas džiaugiuosi, kad vis dar turime kur sugrįžti. Kalėdos man kalba apie Dievą ir apie tai, kaip svarbu priimti kitą žmogų.
Yra toks pasakymas – būties lengvumas. Kas tau padeda jį pasiekti?
Esu tokia pasunkinta asmenybė, man net sudėtinga suprasti sąvoką. Aš tikriausiai pernelyg daug visko galvoju, per daug rūpinuosi, per daug save apkraunu, iš savęs ir iš kitų reikalauju. Siekis turėti daugiau, patirti daugiau, pareikalauti daugiau, matyt, manąjį būties lengvumą apsunkina. Tačiau kartais būna: prabundi ir gera – saulėtas ankstyvas rytas ir kažkoks lengvas džiaugsmas. Esu vakaro žmogus, tačiau būties lengvumas mane ištinka rytais.
