Lina Škutaitė-Chaudhary ir Lietuvoje turėjo apsčiai darbo. Tačiau nei mėgstama veikla, nei vyro, restorano ,,Sue’s Indian Raja“ savininko Rajinderio K. Chaudhary, siūlomas ramus gyvenimas neužgesino širdyje rusenančios kibirkštėlės išbandyti jėgas Rytų kraštuose, kurie dėl filosofijos, papročių, vertybių visada masino labiau nei Lietuvos medikų pamėgta saugi Skandinavija. Išvykti į misiją Afganistane, apie ką labiausiai svajojo, leidimo negavo, todėl pasinaudojo galimybe trejus metus padirbėti arabų kraštuose. Laimėjo konkursą, kaip kiti kolegos užsieniečiai, išklausė įspėjimų, kad jei kas nors nutinka pacientui, pagal šalies baudžiamąjį kodeksą medikas ne tik netenka licencijos, bet ir gali atsidurti kalėjime...
Atsidūrėte ten, kur visiškai kitokia kultūra, tradicijos. Ką pirmiausia reikėjo išmokti atvykus į egzotišką kraštą?
Perprasti nerašytas taisykles ir vietinių mentalitetą. Juk net paciento apžiūra čia kitokia – ateina moteris su čadra, tik akys matosi, ir klausia: ,,Jūs, žinoma, mane atsimenate?..“ Ir šneka šneka. Gerai, kad kompiuteris yra, kol ji čiauška, pagal tyrimus susigaudau....
Arba atlydi vyras nėščią žmoną, viską apkalbam, išrašau receptą, padėkoja, atsisveikinam, o po keleto minučių vėl beldžiasi į duris. ,,Daktare, aš trumpam. Gal tokį patį receptą ir kitai žmonai galite išrašyti? Juk jai tokių pačių vaistų irgi gali prireikti...“ Pirmą kartą iš nuostabos vos nuo kėdės nenukritau, o dabar įpratau.
Ir kiek žmonų paprastai vyrai ten turi?
Kilmingose šeimose, iš kurių dažniausiai kilusios mano pacientės, vyrai dažniausiai turi dvi tris žmonas ir dar „į šoną“ nueina. Lietuvoje įprasta, kad pas ginekologę moterį palydi sesuo, brolienė ar mama, o čia neretai ateina to paties vyro žmonos. Jos rūpinasi viena kita, jei ištinka bėda, išgyvena, jei kuriai nepavyksta pastoti. Jokios konkurencijos ar akių draskymo.
Vakarietiškų papročių ateina į Rytus – vyrai bent per gimdymą žmonas už rankos palaiko? Ar viskas, kas susiję su nėštumu ir gimdymu, – tik moterų reikalas?
Vakarietiškos tradicijos skverbiasi, tik... gerokai iškrypusios. Nieko keista, kad vis daugiau ištekėjusių pacienčių pas ginekologą atvažiuoja su vyru, nors, kaip pasakojo kolegos, prieš septynerius metus tai buvo sunku įsivaizduoti. Bet jei jau vyras ima domėtis žmonos nėštumu, tai mano, jog žino viską: atsisėda prie stalo ir pradeda dėstyti apie fiziologiją – ciklus (mėnesinės arabiškai ,,daura“), išskyras, kiek ji kartų įklotus keičia... Gal esu senamadiška, bet mane tai kartais erzina. Klausiu moters, kada buvo „daura“, o ji žiūri į vyrą, tarsi jis ir tokius dalykus geriau žino. Leisti ar neleisti vyrui dalyvauti gimdyme, sprendžia gydytoja. Neretai su gimdyve ateina keturios, penkios ar net aštuonios giminaitės. Galite įsivaizduoti, koks būna turgus!
Koks Jungtiniuose Emyratuose požiūris į gydytojo profesiją?
Visi čia tiesiog nežmoniškai gerbia gydytoją, jis tarsi Dievo pasiuntinys. Žodį „šukram“ – „ačiū“ – per dieną išgirstu dešimtis kartų. Sykį gimdė turtinga arabė, viskas vyko labai greitai, vos spėjome suktis. Kai už keleto valandų nuėjau jos aplankyti, palatoje buvo mažų mažiausiai trisdešimt moterų. Vos tik „doktora“, kaip jos mane vadina, atidarė duris, visos atsistojo. Net kelios močiutės, kurioms tai padaryti reikia nemažai pastangų. ,,Doktora, šukram!“ Kokia mums garbė! Jūsų rankos stebuklingos, širdis auksinė! Pasimelsime už jus ir penktadienį, ir pirmadienį...“ Ne viena gimdyvė ir jos artimieji net puola bučiuoti rankų... Neįprasta, bet tokiomis akimirkomis pasimiršta ir nuovargis, ir liūdesys, ir rūpesčiai.
Gal pamalonina „vokeliais“, atsidėkoja ir dovanomis?
Čia „vokelių“, kaip Lietuvoje, niekas neduoda, nes visi puikiai žino, jog medikai labai gerai uždirba. Bet visada atsidėkoja saldainiais ar kitokiomis dovanomis – tarkime, unikaliais papuošalais (turiu jų visą kolekciją). Daktarui saldainių neperka paprastame supermarkete, atveža iš specialios parduotuvės, gražiai suvyniotus (jei gimė berniukas – į mėlyną popierių, jei mergaitė – į rausvą), su atviruku, užrašytu specialiai tau. Saldainių tiek, kad užtenka ir visam skyriui, ir kaimynams.
Kilmingose šeimose, iš kurių dažniausiai kilusios mano pacientės, vyrai dažniausiai turi dvi tris žmonas ir dar „į šoną“ nueina.
Pacienčių netrikdo, kad esate užsienietė – ne jų tikėjimo?
Priešingai. Ne tik dėl to, kad, jų nuomone, europiečiai išsilavinę, išmintingi. Su užsieniete galima kalbėtis daug atviriau, todėl kai kurios pacientės į vietines medikes net nesikreipia. Tarkime, kai reikia užsiūti mergystės plėvę. Jaunos kilmingos arabės dažnai siunčiamos krimsti mokslų į JAV ir Europos universitetus, bet grįžusios namo privalo ištekėti už konservatyvių vyrų. Jei pirmą naktį po vestuvių nuotaka nekraujuos, tai virs tragedija visai šeimai. Todėl ateina pas „doktora“, kad „paremontuotų“. Vietinės kolegės net juokiasi (ne be pavydo gaidelės), kad kai pasklis gandas apie mano specializaciją, dirbsiu ,,adytoja“ nuo ryto iki vakaro, nes ilgainiui tokių pacienčių vis daugėja.
Tiesa, įgytos patirties Lietuvoje panaudoti tikriausiai neteks...
Gal dėl kultūrų skirtumų darbe pasitaikė kokia nors kuriozinė situacija?
Būna visko. Pavyzdžiui, su viena moterimi tarėmės dėl planinės operacijos datos. Pasiūliau antradienį – vieną iš dienų, kai man paskirta operacinė. Pora susižvalgė ir paklausė, ar nebūtų galima kitą dieną. Bandžiau paaiškinti ligoninės vidaus tvarką, o jie kone su ašaromis tikino, kad antradienis – bloga diena. Pasirodo, astrologė, su kuria tarėsi prieš vizitą pas mane, pasakė, kad tą dieną jiems itin nepalankios žvaigždės. Skambinu į operacinę ir sakau: ,,Prašau nesijuokti, bet antradienį mano pacientams žvaigždės nepalankios, operaciją reikėtų perkelti į kitą dieną.“ Kaip nustebau, kai operacinės vadovas tuoj pat kuo rimčiausiai reagavo į prašymą, paklausė, kada jiems tos žvaigždės palankios, ir paskyrė kitą laiką. Turbūt nereikia nė sakyti, kad operacija pavyko!
Dirbdama prabangioje privačioje ligoninėje tikriausiai susiduriate tik su pasiturinčiais žmonėmis. Ar tenka gydyti pacientes iš kitų socialinių sluoksnių?
Pasitaiko visokių, nes pagal šalyje galiojančius įstatymus privaloma priimti ir labai neturtingas. Kreipiasi ne tik arabės – yra moterų iš viso pasaulio, tikras tautų kratinys. Beje, 99,9 procento afrikiečių apipjaustytos, dėl to dirbti su jomis itin nelengva. Nors visi pasaulio sveikatos organizacijų ir žmogaus teisių protokolai tokį moterų žalojimą draudžia, aš, kaip gydytoja, galiu pasakyti, kad ši baisi tradicija neišnyko iki šiol. Maža to, tai atliekama namie, virtuviniu peiliu, be jokio nuskausminimo. Jei mergaitė nemiršta, lieka tokie baisūs randai, kad pirmą kartą pamačiusi išsigandau, jog tai paskutinės stadijos vėžys, net puoliau kviestis į pagalbą kolegų. Apie jokį seksualinį gyvenimą su tokiomis moterimis net negali kalbėti – jos paverčiamos vyrų pasitenkinimo objektais ir vaikų gimdymo mašinomis, o visa tai kiekvieną kartą suteikia nežmonišką skausmą.
Kiek daugiausia vaikų gimdo jūsų pacientės?
Teko prižiūrėti dvyliktą nėštumą.
Kontraceptiniai vaistai ten nemadingi?
Ne viena moteris pati jų prašo, kitoms ir aš rekomenduoju, kad negimdytų kas dešimt mėnesių. Tačiau tokį receptą galiu išrašyti tik ištekėjusioms pacientėms, nes jei duočiau vienišoms – iš karto prarasčiau licenciją. Net nesvarbu, ar tai vietos arabė, ar atvykėlė – rusė arba vokietė. O apie nėštumo nutraukimą šioje šalyje negalima net garsiai kalbėti. Nors dažniausiai būtent dėl to kreipiasi čia papramogauti atvykusios rusaitės. Tačiau tokias pacientes iš karto siunčiu namo.
Žvelgiant į po abajomis – ilgais juodais apsiaustais, leidžiančiais aplinkiniams parodyti tik akis – pasislėpusias arabes, gimdančias ir ganančias pulkus vaikų, nekyla gailestis?
Būna visko. Bet turtingos arabės gyvena kartais daug geriau už europietes. Juolab kad visur moterys yra Ievos dukros, kurios, net ir pasislėpusios ,,už širmos“, moka flirtuoti, kiekvieną vaiką prižiūri net kelios auklės, todėl laiko sau ir pramogoms tikrai lieka. Iki šiol prisimenu labai tipišką šiuose kraštuose istoriją. Gyvenant al Aine ne kartą teko lankytis zoologijos sode. Vieną savaitgalį ten sutikau du arabus su aštuoniais vaikais, kurių amžius – nuo metų iki dešimties. Kai jie prisėdo kavinukėje, mintyse net pasijuokiau stebėdama, kaip tėvas vaikus bando maitinti. Galiausiai penkiametė dukra užsilipo jam ant kelių ir kažką ėmė sakyti į ausį. Kai tas neišgirdo ar nesuprato, per visą kavinę užrėkė: ,,Pi pi.“ Nereikia mokėti arabų kalbos, kad suprastum, jog mergaitė užsimanė į tualetą ir tempia tėvą, nes viena bijo. O šis pasimetė, nes negali į moterų tualetą užeiti, ir pradėjo šaukti: ,,Pagelbėkit, ponios, kuri galit.“ Pasisiūliau padėti. Nurimęs arabas pasiguodė: ,,Mano madam su auklėmis paprašė išeiginės, išlėkė visos į pirtį. Aš, kvailys, išleidau. Tai dabar baigiu galą gaut su tais vaikais!“ Jo draugas tik pasišaipė, kad tokių kalbų girdi ne vieną savaitgalį.
Gerbiamą gydytoją arabai turbūt apgaubė prabanga. Papasakokite, kaip atrodo jūsų būstas, buitis?
Al Aine gyvenau 250 kvadratinių metrų viloje, dabar turiu erdvų trijų kambarių butą už dvidešimties metrų nuo ligoninės. Gyvenu su kalaite Liza, kuri sulaukia daugiau dėmesio nei aš. Tik iš pradžių vargšelei buvo labai baisu, juk ji – mergina iš kaimo, nepratusi prie miesto šurmulio, o čia visi pypina, erzina, bendrauti veržiasi, glosto. Ne viena ponia tiesiog gatvėje prieina ir prašo, kad leisčiau paliesti šuniuką, nes tokį yra mačiusi tik žurnale.
Dėl buities jokių rūpesčių nekyla. Maisto kainos panašios kaip Lietuvoje, o įvairovė – milžiniška, produktai kokybiškesni, mažiau konservantų. Pavyzdžiui, pieno galiojimo laikas – keturios valandos, jis kvepia kaimu ir karve.
Galbūt jau pramokote arabiškai? Tarp vietinių įsigijote bičiulių?
Šnekamosios kalbos pramokau – privalau gaudytis. Pavieniais sakiniais ar žodžiais arabiškai susikalbu, nors su pacientėmis dažniausiai bendrauju angliškai.
Malonių pažinčių čia netrūksta – jaučiuosi tikrai mylima. Į svečius kviečia ne tik pačios pacientės, bet ir jų vyrai. Kartu su arabėmis einame į SPA, kalbamės, mokau jas plaukti. Viena labai įdomi moteris moko mane jodinėti, o gimtadienio proga padovanojo nuostabų savaitgalį išskirtiniame viešbutyje vidury dykumos.
Vieniša nesijaučiu ir todėl, kad nuo praėjusių metų rugpjūčio Dubajuje gyvena ir dirba Anglijoje mokslus baigęs vyresnysis sūnus su drauge.
Dubajuje yra ir daugiau lietuvių, bet tuose miestuose, kur aš dirbu, retas arabas žino, kur yra ta Lietuva. Nebent tie, kurie domisi krepšiniu, ir yra girdėję apie Arvydą Sabonį.
Svajonės padirbėti Afganistane neatsisakėte?
Kai baigsis kontraktas Emyratuose, lauksiu galimybės išvažiuoti į tą šalį. Juk esu Jautis, užsispyrusi, nenusiraminsiu, kol nepasieksiu tikslo.
