„Vasaras įpratau leisti viena, – šypteli Kotryna. – Laimė, yra gerų draugų, kurie pasirūpina, kad sodyboje būtų nupjauta žolė. Važinėti su žoliapjove po pievas Linas visiškai neturi laiko, net jei šitas darbas jam ir labai patinka.“
Parskridęs iš Venesuelos, kur lietuviai krepšininkai iškovojo teisę dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse, jis dar tą patį vakarą susikrovė daiktus ir pasuko sodybos link. Į automobilį džiugiai amsėdamas įšoko ir augintinis – cvergšnaucerių veislės šuo Begemotas.
Tą patį vakarą paskui Liną į sodybą sugužėjo būrys draugų. „Ne tik aš, jie irgi Lino pasiilgo“, – juokiasi Kotryna. Be abejo, prie stalo buvo daug ir ilgai kalbama ne tik apie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pasirodymą atrankos turnyre, bet ir apie Lino komentarus tiesioginiame eteryje. Nuo to paties prasideda ir mūsų pokalbis sodyboje, į kurią šiaip taip pasiseka įsibrauti.
Lietuva turi naują madingą žodį. Taip jau atsitiko, kad į viešąją erdvę tą „užsikruškit“ tu ir paleidai...
Suprantu, prisišnekėjau (juokiasi).
Tokios griausmingos reakcijos nesitikėjai?
Ir kam tas triukšmas?! Tiesą sakant, labiausiai rėkauja tie, kurie dar ne taip pasisako interneto portaluose. Tik paskaityk komentarus! Nei aš nusikeikiau, nei ką baisaus pasakiau. Na, stiprus išsireiškimas, sutinku, bet ir situacija buvo aštri.
Ir šį kartą lietuviai pasidalijo į dvi dalis. Vieni sako: Linas šaunuolis, vyras, kiti – kaip galima tokiais žodžiais svaidytis?!
Tai lietuviškas žodis. Jis turi ne vieną reikšmę, kiekvienas pasirenka tą, kuri jam labiausiai patinka.
Pažiūrėjau į žodyną. Jis pateikia tokias žodžio „užsikrušti“ reikšmes: grūsti, trinti, smulkinti, daužyti, plūkti, kimšti, murdyti, daužyti, gurinti, badyti. Ar pats jį vartoji kasdieniniame gyvenime?
Ne kasdien, bet pasakau. Tą kartą tikrai nemaniau, kad būtent šitas žodis išsprūs, bet planą pasakyti ką nors stipriai, jei pralaimėsime Puerto Riko komandai, prisipažinsiu, turėjau. Pernelyg daug visko buvo susikaupę, kad tylomis būtume nuleidę.
Dar prieš krepšininkams išvykstant į Venesuelą kalbėta: idealių sąlygų tikėtis neverta. Kas pirmiausia išmušė iš pusiausvyros, kai nuskridote?
Sąlygos buvo normalios, viešbutis, kad ir saugomas, bet geras. Na, nerekomenduoja iš jo išeiti – tiek to. Na, suvarė ir užkūrė tankus prieš mūsų treniruotę – iškentėsim. Priešais tapome po rungtynių su Nigerija. Šios šalies krepšininkų pergalė lėmė nesėkmę turnyro šeimininkams, Venesuelos komandai, ji prarado teisę dalyvauti olimpiadoje. Žinoma, sąmokslo teorija! Lietuvių pralaimėjimas surežisuotas! Tada ir prasidėjo. Važiuojame autobusu, matome, kaip statybininkai rankomis rodo, kad pakiš mums peilius po kaklu, salė švilpia, kai skamba Lietuvos himnas, mūsų komandos atašė keičia už tai, kad jie gerai dirba. Prie dviejų dar ir trečią pristato, informatorių. Vėliau patys juokavome: jei taip būtų atsitikę Lietuvoje, mes irgi būtume prisigalvoję visokiausių sąmokslo teorijų, tačiau, tikiuosi, lietuviai taip bjauriai su svečiais nebūtų elgęsi.
Man pasirodė, kad Venesueloje didžioji tautos dalis valdoma propagandinės mašinos. Kai mūsų himnas buvo nušvilptas, Tarptautinė krepšinio federacija, matyt, susivokė, kad ribos peržengtos. Prieš rungtynes su Dominika salės buvo garsiai paprašyta gerbti himną. Sirgaliai paklausė ir nešvilpė. Tiesą sakant, mus įspėjo, kad kliūčių bus. Buvęs mūsų komandos atašė sakė kalbėjęsis su kolegomis: „Jie jums padės, kiek reikės, o saviškių geriau nieko neprašykit, jie turi užduotį ne padėti, o kenkti.“
Sunku patikėti, kad šiais laikais vyksta tokių dalykų!
Buvome įspėti, tad netikėtumų tikėjomės. Kai prieš rungtynes sugedo lietuvių komandą vežantis autobusas, stresas susipynė su juoku.
Tuomet rinktinėje ir atsirado posakis „užsikruškit“?
Na, taip (juokiasi)! Gerai, kad viskas gerai baigėsi, kad laimėjome. Mačiau, kad ir krepšininkams nieko nebuvo maloniau, kaip užtildyti salės rėkimą ir švilpimą. Rungtynėse su Puerto Riko komanda vyrai tai padarė pabaigoje, o per susitikimą su Dominikos rinktine salei pasidžiaugti leido tik pirmosiomis minutėmis.
Ar nors kiek matei Venesuelą?
Tik viešbutį, prekybos centrą ir kelią iki salės. Viešbutis geras, prekybos centras – normalus, salė – tikrai puiki. Ir paprasti žmonės puikūs, jie mums padėjo, gal net rizikavo karjera.
O tu, būdamas rinktinės atstovas spaudai, negalėjai sukviesti žurnalistų ir visko jiems papasakoti?
Kad nelabai ir prisikabinsi prie to, kas vyko. Na, privarė tankus – jų juk neišvysi, na, sugedo autobusas – juk ir automobiliai genda, lėktuvai krinta. Į rungtynes nepavėlavome. Jei taip būtų atsitikę, būtume atsisakę žaisti, tada būtų kilęs skandalas, o FIBA būtų mokėjusi baudas už transliacijos teisių pažeidimus. Lietuviai žurnalistai viską žinojo, kitiems vargu ar buvo įdomu, o Venesuela tokių straipsnių savo spaudoje tikrai nebūtų leidusi spausdinti.
Viskas dėl to, kad tai buvo olimpinis turnyras. Vargu ar tokių dalykų galėtų vykti draugiškose varžybose. Krepšininkai nesklandumų nė nejautė. Jie turėjo žaisti, o mes turėjome dirbti, kad jie galėtų žaisti. Juk neverksi priėjęs: „Žinote, jums šiandien vandens neatnešė, gal per rungtynes negerkit!“ Vandens radome spaudos centre, patys atsinešėme, lietuvių žurnalistai padėjo.
Linai, ar tau dažnai tenka atlikti kitokius darbus, ne tik bendrauti su spauda?
Mano pareigos rinktinėje – projektų vadovas. Bendrauju su rėmėjais, rūpinuosi viešaisiais ryšiais. Rinktinėje darbų niekas labai nesiskirsto – jei sėdi treniruotėje ir matai, kad žaidėjas vienas mėto į krepšį, o kamuolio paduoti nėra kam, imi ir paduodi.
Ne taip seniai įvyko filmo „Mes už... Lietuvą!“ premjera. Daug kam įstrigo kadrai iš persirengimo kambario, kur sprendžiamas žaidėjų likimas. Įdomu, ar tu nors kiek prisidedi prie tų sprendimų? Kas liks rinktinėje, o kas važiuos namo?
Ačiū Dievui, tokių dalykų man spręsti nereikia. Žinoma, su treneriu pasikalbame, jis išklauso visas nuomones, tačiau sprendžia pats. Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Linas Kunigėlis |
O ką tu išmanai geriausiai?
Visko po truputį. Ir, matyt, nieko – labai gerai.
Esi vienas iš filmo prodiuserių? Tau tai – visiškai nauja sritis...
Man reikėjo viską sudėlioti – ir kad filmui būtų gerai, ir kad filmavimai netrikdytų rinktinės darbo. Esu tai daręs ir anksčiau, tik kamerų aplink nebuvo tiek daug ir taip arti. Filmo virtuvė – įdomu, nauja, magėjo sužinoti, kaip funkcionuoja kino pasaulis. Buvo smagu!
Pats irgi laikei rankoje filmavimo kamerą?
Tuos kadrus rūbinėje aš ir filmavau.
Nežinau, kaip kitiems, bet man tai buvo įdomiausios filmo vietos...
Nes rūbinės iš taip arti niekas nėra matęs. Krepšinio virtuvė buvo atskleista iki paskutinio kambario. Mano nuopelnas tik tas, kad pavyko įkalbėti trenerį ir žaidėjus. Teko pažadėti, kad rodysime tik tai, ką galima, ir nerodysime, ko negalima.
Linai, kiek metų esi šalia krepšininkų?
Rinktinėje oficialiai – aštuonerius, neoficialiai – nuo tada, kai pradėjau komentuoti krepšinio rungtynes prieš dvidešimt metų. Nori nenori, per tiek laiko kartu su jais būni, važinėji, susibičiuliauji. Kai pradėjau, dar žaidė ir Arvydas Sabonis, ir Šarūnas Marčiulionis, ir Rimas Kurtinaitis. Vėliau atėjo amerikonų karta, kaip vadinu tuos, kurie studijavo JAV, dabar – Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, dar kita karta. Jonas į mane iki šiol kreipiasi „jūs“, niekaip negaliu atpratinti.
Tavo pareigos daug kam atrodo tiesiog svajonių darbas. Būti šalia garsiausių krepšininkų juk visi norėtų!
Todėl, kad krepšinis Lietuvoje labai populiarus. Natūralu, kad žmonės apie krepšininkus nori viską žinoti.
O tu krepšininkus nuo to saugai?
Kad mano darbas toks, lyg sarginio šuns (juokiasi). Bet taisyklės turi būti. Kai pradėjau dirbti, gal kas ir paburbėdavo, o dabar įprato. Krepšininkai mielai bendrauja su žurnalistais, bet kartais būna situacijų ir klausimų, dėl kurių neverta gaišti laiko. Kad ir Jonas Valančiūnas. Jis – juk geros širdies, prisižada. Sakau: Jonai, jei nenori – pasakyk man, sutvarkysim. Krepšininkai iš tiesų turi svarbesnių reikalų, nei valandų valandas leisti su žurnalistais.
Gal čia tu kaltas, kad pastaraisiais metais pasakojimuose apie krepšininkus būna daug sporto, bet mažai asmeninio gyvenimo?
Manau, krepšininkai irgi atsivalgė. Jei esi dviejų metrų penkių centimetrų ir pataikai guminę pūslę į krepšį, visiems pasidaro svarbu, koks tavo šuo, kokio tūrio automobilio variklis, koks paveikslas kabo tavo namuose. „Jei norite, galite apie tai pasakoti, – sakau jiems, – bet jei nenorite, tikrai turite tokią teisę.“
Ar turi draugų tarp krepšininkų?
Labai gerų bičiulių. Tikrų draugų turiu keletą, bet dauguma – ne iš krepšinio pasaulio.
O tie keletas atvažiuoja žolės į sodybą nupjauti, žmoną prižiūri, kol tu keliauji su rinktine?
Na, Kotrynos tikrai nereikia prižiūrėti. Ji pati puikiai tvarkosi.
Tu kilęs ne iš kaimo, kaip atsirado poreikis būti arčiau žemės?
Jei galėčiau, Vilniuje ir nebūčiau. Čia ramu, gera, gali nuo visų pailsėti, nėra žmonių, kurių nenori matyti, gali pasikviesti tuos, su kuriais smagu. Ir gerti tris dienas, jei norisi (juokiasi).
Kokių darbų atvažiavęs imiesi pirmiausia?
Esama darbų, kuriuos privalu padaryti, – žolę nupjauti, malkų žiemai priruošti. Nevadinu jų darbais, – smagu tuo užsiimti. Pavasarį turėjau daugiau laiko, vaismedžių pasodinau – seniai reikėjo. Dabar pirtelę statome – pačiam žiauriai įdomu.
Žinai grybingų vietų, uogas su Kotryna renkate?
Nėra daug tų grybingų vietų aplinkui. Jei niekas nenurenka, grybai auga čia pat, už tvoros. Grybauti man patinka, tik vis neprisiruošiu. Geriau jau su meškere ant tiltelio prie ežero pasėdėti.
Ar rinktinės vyrai tavo sodyboje yra buvę?
Ne, jiems nėra laiko. Kai rengėme Europos krepšinio čempionatą, turėjome tradiciją atvažiuoti visas Organizacinis komitetas. Ir po čempionato buvome susirinkę.
Kai baigsis darbas rinktinėje, galėsi atsipūsti. Jau planuoji žiemą?
Žinau, kad važiuosiu į sodybą, su Kotryna būtinai slidinėsime, o daugiau?.. Ateis žiema, tada ir pamatysim (šypsosi).
