Visai maloniai su manimi kalbėjaisi, netgi sutikai duoti interviu, nors pastaruoju metu žodžiais nesišvaistai...
Nesišvaistau, nes visi tik ir klausinėja apie asmeninį gyvenimą. Niekas neklausia, apie ką mąstau, kuo gyvenu, kaip reaguoju į įvykius, užduoda tik geltonų klausimų, visiems įdomus tik vienas dalykas...
Tai, kad išsiskyrei, kad vėl įsimylėjai? Ir kad iš naujo patyrei tėvystės jausmą?
Aš juk sakiau: apie asmeninius reikalus nekalbu. Šitie klausimai sukelia atžarumą, nes neturi nieko bendra su mano darbu, nuolat kartojasi ir yra visiškai neįdomūs. Kam gali būti įdomu, kaip gyvenu? Bent jau manęs tikrai nedomina, kas, su kuo ir kaip. Pats gal ir nusispjaučiau, ką apie mane pagalvos, tačiau šalia esama kitų, kurie tuos paistalus priima rimtai, kurie skaudžiai išgyvena. Kam to reikia?
Daugybę metų sukiesi pramogų pasaulyje, televizijų užkulisiuose, juk gerai turėtum žinoti taisykles. Jei jau kartą išėjai į viešumą... Negi prieš dešimtmetį tos taisyklės buvo kitokios?
Mūsų gyvenimas tampa vis komerciškesnis, užtat atsirado daugiau tokių, kurie nuslysta paviršiumi. Mažai kam pavyksta išsilaikyti kuriant širdžiai mielus dalykus. Profesionalai niekur nedingsta, jie prisitaiko, daro tai, ką „suvalgo“ masės. O jos maitinasi lengvais dalykais – vulgariu humoru, kriminaliniu kvapu. Gelmių šiandien niekas nebeieško, žmonių gyvenimai tampa vieši iki skausmo, žiūrovai praranda gebėjimą atskirti tikrovę nuo pramano.
Užtat aktoriai ir guodžiasi, kad juos tapatina su vaidmenimis?
Ne visi žiūrovai kvailiai, debiliukai, bet tokių ženklų esama: jei jau blogiukas, tai ir gyvenime toks, jei pasileidusi merga seriale, tai ir realybėje be šito – niekaip.
O su kuo taptina tave? Juk kiekvienas žinomas žmogus susikūręs tam tikrą įvaizdį visuomenėje?
Aš nevaidinu teatre, serialuose, matyt, apie mane susidaro nuomonę pagal tai, kaip atrodau. O atrodau visai nemalonus žmogus, besišvaistantis piktu humoru, tikras chuliganas. Yra tiesos, bet juk esu toks, koks esu, ir niekam nieko bloga tikrai nepadariau...
Nieko bloga? Tik čiupai fotografui už plaukų viešame renginyje, kurio organizatoriai patys tą fotografą ir pakvietė dirbti? Tau nepatiko, kad mėgino nufotografuoti tave atėjusį su aktore Edita Užaite?
Toks jau charakteris: jei kas nepatinka, taip ir pasakau. Atvirai, „nevyniodamas į vatą“. Nesišypsosiu ir nesakysiu: oi, kaip man smagu, oi, kaip faina! Fotografo elgesys man pasirodė neetiškas, taigi susikūriau dar vieną įvaizdį – „galintis duoti per ausį“. Atvirai pasakysiu: vyriška šneka kartais ausis pasiekia greičiau nei mandagybės. Ir jei tik būtų galima, tikri vyrai šitaip turėtų aiškintis savo reikalus.
Nori pasakyti – kumščiais?
Nebūtinai kumščiais. Ir aš tuomet kumščių į darbą nepaleidau. Jei būčiau paleidęs, veide būtų likę žymių... Esu tikras, kad vyriškas pokalbis – kur kas geriau nei paskalos ar verkšlenimai spaudoje.
Vyriškumas šiais laikais prilyginamas mojavimui kumščiais, na, taip, tačiau kiek pasaulyje liko vyrų, kurie nedvejodami užsistotų už moterį?
O tu? Užsistotum?
Niekuomet nekalbu tariamąja nuosaka. Kuris gi vyras, sėdėdamas prie stalo, sakys, kad neužsistotų?! O ar jis šoktų prieš penkiolika įsiutusių asilų?
Tau irgi atrodo, kad tikrų vyrų šiais laikais lieka vis mažiau?
Mano giliu įsitikinimu, vyrai bobėja, artėja moterų era. Šiame technikos amžiuje vyrams darosi vis sunkiau pasireikšti, o moterys gali būti savarankiškos. Galiu konstatuoti, kad mes, vyrai, patys tas pozicijas – jei tai išvis galima vadinti pozicijomis – ir užleidome. Nesame brandūs, nepasitikime savimi ir tuo, ką galėtume nuveikti. Per dideli egoistai. Motinystės instinktas moterims suteikia daugiau jėgų, jos gali kovoti už save, savo vaikus, gali būti nepriklausomos, pačios atlikti darbus, kurie anuomet buvo laikomi vyriškais.
Kas, tavo nuomone, yra vyriškas poelgis?
Atsakomybė. Už save, aplinką ir kitus.
Vyrui privalu turėti savo etikos kodeksą. Jei giliniesi į save, jis neprieštaraus visuomenės kodeksui. Nors ir tai – ne rodiklis. Neprotaujanti masė turi krūvas štampų, nuostatų, pavadinimų, kurie nebūtinai yra teisingi ir atitinka tavuosius.
Neatrodo, kad būtum labai savikritiškas...
Tie, kurie mane iš tiesų pažįsta, žino, kad yra kitaip. Man netgi atrodo, kad esu pernelyg savikritiškas, o tai – nieko gero, tai stabdo.
Jau peržengei keturiasdešimties ribą. Sakoma, šis amžiaus tarpsnis „apaugęs“ visokiais pokyčiais. Tavęs jie irgi neaplenkė, bent jau asmeniniame gyvenime...
Nemanau, kad tokie pokyčiai susiję su vyrais, ir jau tikrai niekaip – su keturiasdešimtmečiu.
Kažkokia mistinė data... Bet juk neteisinga spręsti apie visus pagal tuos, kurie savo pasikeitimus aprašo žurnaluose.
Žmonės keičiasi. Vieniems tai atsitinka trisdešimties, kitiems – keturiasdešimties, tretiems – penkiasdešimties, o gal kam nors – ir dvidešimt aštuonerių. Tai koks tas kritinis amžius? Ar moterys jo neišgyvena? Ir ką reiškia – kritinis? Kai supranti, jog nebesi jaunas? Kad nugyvenai pusę gyvenimo? Kad nebenori bėgti, nebenori stverti tiek daug? Kalbu apie tai, kaip jaučiuosi, bet su keturiasdešimtmečiu tai visai nesusiję.
Per karjerą išmėginai daugybę dalykų – režisavai pirmąją realybės dramą „Robinzonai“, dirbai vyriausiuoju prodiuseriu, režisavai projektą „Šok su manimi“, dokumentinį serialą „Atodangos. Krepšinio tautos beieškant“, dirbai vadovaujamąjį darbą, rašei scenarijus laidai „Dar pažiūrėsim!“, pats vedei kultūros laidą, dabar ir vėl esi laidos vedėjas. Kaip vienas žmogus gali nuveikti tiek skirtingų darbų?
Televizija nėra toji subtili vieta, kur reikia naktimis ieškoti sprendimų, kur draskaisi į gabalus. Tiesiog turi žinoti, kurioje vietoje ir ką reikia užtepti, kad žiūrovas suvalgytų.
Tau įdomu tai daryti?
Vesti laidą tikrai ne taip įdomu, kaip kurti „Atodangas“ ar „Dar pažiūrėsim!“ Labai retai atsitinka taip, kad masinis produktas yra įdomus jo kūrėjui. Juk jis savo srityje yra gerokai pažengęs, jei sugebėjo sukurti populiarią laidą. Žengiantis į gylį paprastai ieško niuansų, o jie nebūtinai įdomūs kitiems. Tiesa, esama pavyzdžių, kai netgi populiarus dalykas turi išliekamąją vertę. Gali būti gilu ir tai, kas populiaru.
Baigei Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, mokeisi kurti filmus ir televizijos laidas. Su kinu susijusių ambicijų neliko?
Aš nesu labai ambicingas: vieną kartą pasiūliau, antrą – trečią jau nesiūlysiu. Nežinau, gal nesusiklostė, gal sėkmės pritrūko... Gailėtis dėl to?
Jei staiga iš dangaus nukristų milijonas, ar imtum kurti filmą?
Artimi žmonės man svarbiau nei manosios ambicijos – turiu įsipareigojimų. Gal pinigai jiems palengvintų gyvenimą.
Kinui, kurį norėčiau padaryti, nereikia milijono. Tai įrodė mano draugai amerikiečiai – sukūrė puikiausių filmų už 50 tūkstančių dolerių.
Gal tiesiog ne čia gyveni? Mokeisi Kanadoje, galėjai ten ir likti?
Viskas gerai, kaip yra. Be to, mano labai ilga gyvenimo linija, ji nesibaigia delne, esu it koks Dankanas Maklaudas, taigi niekas nežino, kas dar nutiks.
Kartais žmonės pavargsta gyventi…
Aš nepavargstu. Gyvendami ne jaunėjame, bet jei mąstome apie tai, kas vyksta, viskas įsiskaito. Mes tikrai ateiname į šitą pasaulį ne kurti kino ar rašyti simfonijų, bet darome tai vien norėdami realizuoti save. Šaltkalvis, gerai taisydamas kranus, beje, irgi. Ir kiekvienas, gyvenantis santarvėje su savimi.
Tik kad tos santarvės šiais laikais tenka su žiburiu ieškoti…
Nežinau, kaip buvo, aš anuomet negyvenau. Pernelyg lengva pasiduoti romantizmui – anksčiau buvo geriau. Gyvenu sode, tarp medžių, man gerai, mieste nenorėčiau. Internetas blogai? Telefonas? Tik mokėk elgtis – žinosi daugiau, o gal net žmogui gyvybę kurią dieną išgelbėsi.
Dar groji saksofonu?
Labai retai. Paskutinį kartą grojau per gimtadienį, gegužę.
Bijai, kad saksofonas prižadins mažąją dukrytę?
Ne dėl to. Tiesiog noras groti netapo įpročiu.
Tokiu kaip tenisas?
Mūsų namuose yra tik vienas televizijos kanalas – teniso. Galiu šį žaidimą žiūrėti dvidešimt valandų per dieną. Lengvai išvardyčiau pirmąjį pasaulio tenisininkų šimtuką ir dar kai ką papasakočiau apie kiekvieną žaidėją. Norėčiau būti teniso komentatoriumi – štai ko iš tiesų norėčiau!
Turi svajonių?
Greičiau – norų. Ką su savimi nuveikti, ką pakeisti, gal priartėti prie kino.
Ką reiškia juoda apyrankė ant tavo rankos?
Tai vienuolės iš Korėjos dovana. Vienintelis, bet svarbus aksesuaras mano gyvenime.