Indrė gimė ir užaugo Klaipėdoje. Prasitaria, jog nuo pat mažens buvo linkusi į menus: lankė muzikos mokyklą ir šokių grupę, dainavo ir grojo įvairiais instrumentais. „Turėjau lakią vaizduotę ir per kitas pamokas dažnai negalėdavau susikaupti, o pažymių knygelėje dažniausia mokytojų pastaba buvo „Indrė gaudo varnas“, – prisiminusi nusijuokia kūrėja.
Laisvalaikiu kurdavo papuošalus, o susiradusi senus drabužius perkurdavo į madingesnius variantus. Pasakoja, kad kai su draugu nusipirko namus Londone, rado nutrintą senovinį stalą su kėdėmis ir pati, savo rankomis, restauravo. „Užtrukau dvi savaites, bet modernus spalvotas „shabby chic“ iki šiol yra vienas mėgstamiausių baldų mūsų namuose, – šypteli Indrė. – Ant sienos esame pasikabinę mūsų su draugu tapytą paveikslą, tad akivaizdu, jog kūrybinio polėkio nei man, nei jam netrūksta...“
Londone Indrė gyvena jau dešimtmetį. Išvažiavo iškart po verslo administravimo studijų LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje. Sako, nuo mažens žinojusi, jog jos namai nebus Lietuvoje. „Gal dėl to, kad tėtis visada daug važinėjo darbo reikalais – tai, matyt, sužadino mano smalsumą, – dabar svarsto. – Tačiau kur tiksliai norėčiau gyventi, irgi nežinojau – tiesiog turėjau didžiulį norą pamatyti pasaulį. Nors į Londoną atvykau tik iš noro pakeliauti ir apsidairyti, gana greitai įsimylėjau šio didmiesčio šurmulį ir margumą.“
Londone Indrė savo „karjerą“ pradėjo dirbdama žmogiškųjų išteklių srityje, tiksliau – įmonėje, užsiimančioje įdarbinimu, mokymais, karjeros galimybėmis. Sekėsi neblogai, bet labai greitai suvokė, kad šis darbas – ne jai: buvo nuobodu, trūko saviraiškos. „Turbūt iš to nuobodulio ir atsirado mano hobis, – šypteli. – Mane visada traukė spalvos, raštai, įdomios tekstūros. Po truputį pradėjau mokytis siūti rankines: išardžiau ne vieną rankinę, peržiūrėjau ne vieną vaizdo įrašą, perskaičiau ne vieną knygą, zyziau pagalbos visų žmonių, kurie tik nusimanė apie tai. Po to, kai nusprendusi pradėti verslą išėjau iš darbo, užsirašiau į rankinukų dizaino kursus.“
Indre, dar atsimeni, kokia buvo pirmoji tavo rankinė?
Žinoma! Oranžinė su sodriai žaliomis odinėmis rankenėlėmis, pasiūta iš veltinio (šypsosi). Neįprastas spalvų derinys ir medžiagos tekstūra darbe sulaukė nemažai dėmesio. Kažkas užsiminė, kad gal net turėčiau keisti profesiją... Pamenu, tik nusijuokiau ir pagalvojau, kad tai būtų visiškai beprotiška idėja. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad turėčiau toliau patyrinėti tą vidinį „spirgesį“.
O kodėl ėmeisi būtent rankinių?
Jei atvirai, susapnavau (juokiasi)! Žinau, tai skamba kvailokai, bet vieną rytą pabudau su gražios iš ryškaus veltinio pasiūtos rankinės vaizdu ir akimirksniu nusprendžiau: tai bus dar vienas mano kūrybinis projektukas.
Visada norėjau nuosavo verslo, nes, kaip laikui bėgant išaiškėjo, nesu itin paklusni, nuolanki darbuotoja (juokiasi). Artėjo mano trisdešimtmetis, ir vis pasvarstydavau, kad iki gyvo kaulo įgriso dirbti tai, kas manęs visiškai netraukia, kam nejaučiu aistros. Mano draugas stebėjo ir žavėjosi nauju mano hobiu. Vieną dieną trūko kantrybė ir nusprendusi, jog visko gana, susikroviau daiktus ir išėjau iš darbo. Paskambinau Aleksui ir tą pačią sekundę gavau jo palaiminimą.
Kad ir kaip gražiai skambėtų idėja, bet kokiam verslui pradėti reikalingos nemažos investicijos. Jei ne paslaptis, hobio pavertimas verslu tau daug kainavo?
Turėjau santaupų, bet jos gana greitai išgaravo. Ką jau bekalbėti: kai kurios klaidos nepigiai kainavo. Pirmą kartą pirkdama veltinį buvau per daug naivi ir entuziastinga: įsigijau per daug spalvų ir per didelį kiekį. Negana to, pusė medžiagų atkeliavo sugadintų. Pamoką išmokau ir dabar užsakinėju atsargiau. Bet ir vėl susiduriu su naujomis pamokomis, nes dažniausiai užsakau per mažai. Paklausa vis didėja, o prekių vis pritrūksta. Kita vertus, gal tai – geras ženklas (juokiasi)?
Nuo pat pradžių mane lydėjo sėkmė – vos po poros mėnesių nuo oficialaus „Alexa Jay“ prekės ženklo įkūrimo mano rankinės jau puikavosi įžymaus parduotuvių tinklo „Anthropologie“ lentynose. Taip pat laimėjau „Marie Claire“ žurnalo organizuojamą konkursą „Inspire & Mentor“, kuris leido ne tik susipažinti su žurnalo vyriausiąja vadyba, bet ir pasimokyti iš Didžiojoje Britanijoje populiaraus parduotuvių tinklo „Donna Ida“ įkūrėjos Donnos Idos Thornton.
Mano sėkmės istorija buvo aprašyta „Marie Claire“ puslapiuose, nors, kita vertus, tai nebuvo vien tik sėkmės reikalas. Visa tai – ir smarkaus užsispyrimo bei sunkaus darbo vaisius. Iš pradžių sulaukiau nemažai skepticizmo: viršininkė, sužinojusi mano planus, tik pavartė akimis ir pasakė, kad ilgai neištempsiu. Atsimenu, pačioje veiklos pradžioje nuėjau susitikti su moterimi, kuri buvo išdirbusi keliasdešimt metų pardavimų agentūroje. Ji pasakė, kad net neverta prasidėti su rankinėmis, nes Anglijoje visi perka tik žinomus dizainerių prekių ženklus. Bet lietuviško užsispyrimo man netrūko (šypsosi)...
Ir su juo pavyko „įveikti“ taip mylimus britų prekės ženklus?
Negaliu pasakyti, kad jau juos „įveikiau“, bet tikrai dar įveiksiu (juokiasi).
Mėgsti ryškias spalvas. Tokia esi ir gyvenime: ryški, spalvinga, nestokojanti dėmesio?
Visada buvau gana nedrąsus vaikas. Atvažiavusi į Londoną supratau, kad privalau greitai suaugti, nes kitaip šitoje šalyje prapulsiu, neišgyvensiu. Anglijoje konkurencija – didžiulė: čia yra milijonai galimybių, ir tiek pat žmonių, bandančių tas galimybes pagriebti už uodegų, tad reikia labai daug padirbėti, kad tave pastebėtų ir įvertintų. Nors turbūt vien darbo neužtenka – reikia ir ryšių, ir sėkmės.
Jau gyvendama Londone visai atsitiktinai pastebėjau, kad apsirengusi ryškesnėmis spalvomis jaučiuosi labiau pasitikinti ir drąsesnė. Nuo tada ir įsiplieskė mano meilė (o gal tai – net manija?) ryškioms, drąsioms spalvoms. Nors dabar jau drąsos ir pasitikėjimo savimi netrūksta, vis tiek eidama į susitikimus vadovaujuosi tais pačiais principais. Mano manymu, spalva – labai galingas įrankis: ji veikia mūsų nuotaiką, būseną, padeda mums išsiskirti iš pilkos minios, įkūnija žaismingumą, pasitikėjimą savimi ir džiugesį. Per daug žmonių slepiasi po niūriomis spalvomis, o sodresnių spalvų drabužius apsivelka tik atėjus vasaros sezonui. Dėl to savo vaizduotėje sukūriau žavingą moterį, kuri mėgsta eleganciją, turi puikų humoro jausmą, nebijo pasipuošti. „Alexa Jay“ mergina savo spintoje turi labai mažai blankių spalvų – ji per daug žavinga, kad slėptųsi po pilkais atspalviais (juokiasi). „Flirtatiously Colourful“(„koketiškai spalvinga“) – toks yra „Alexa Jay“ šūkis.
Vadinasi, tavo spintoje švelnių, neryškių atspalvių drabužių net su žiburiu nerasčiau?
Mėgstu visas spalvas – ir ryškias, ir romantiškai pastelines, netgi tamsias. Svarbu, kaip tas spalvas mes deriname – juk prie juodos suknelės nepaprastai tinka spalvoti papuošalai, ryškios rankinės ar skarelės.
O kas ta „Alexa Jay“? Kaip suprantu, norint įsitvirtinti Londone vakarietiškai skambantis vardas tiesiog būtinas?
Kai išėjau iš darbo ir pradėjau verslą, pirmasis pavadinimas „#IJ“ buvo sugalvotas skubotai ir man kėlė daug abejonių. Kai „Marie Claire“ patvirtino, kad mano istorija bus išspausdinta jau artimiausiame numeryje, turėjau mažiau nei mėnesį laiko sugalvoti naują vardą ir pertvarkyti internetinę parduotuvę. Patikėkite, prireikė ne vienos šampano taurės (juokiasi)! Mano draugas Aleksandras pajuokavo, kad Alex ir pirmoji mano pavardės raidė J skamba visai neblogai. Sujungėme ir gavome Alexa Jay. Tokį pavadinimą lengva atsiminti ir ištarti, o ir skamba elegantiškai, moteriškai ir gal netgi šiek tiek viliokiškai. O svarbiausia – vardas tarptautinis, visai kaip ir „Alexa Jay“ mergina (šypsosi).
Beje, o kaip į norą pradėti rankinių verslą reagavo draugas?
Mes visada skatiname, palaikome vienas kitą. Ir visada investavome ne į didžiausius televizorius ar brangiausius automobilius, o į savo hobius ir aistras. Aleksandras nuo pat pradžių žinojo, kad tai – tik laiko klausimas, kada išdrįsiu mesti darbą ir pradėti verslą.
Nors kartu esame jau dešimt metų, niekur neskubame – nei su vestuvėmis, nei su vaikučiais. Abu turime svajonių ir džiaugiamės turėdami galimybių jų siekti. Susipažinome dar studijuodami Klaipėdoje, gana ilgą laiką – ketverius metus – buvome geri draugai. O po to kažkaip netikėtai viskas išsirutuliavo į kažką daugiau. Nors Aleksandras dirba IT srityje, yra talentingas kulinaras – jis gali valandų valandas praleisti ruošdamas maistą ir bandydamas naujus receptus. Mūsų virtuvėje – visada baisi netvarka, bet užtat man niekada nereikia gaminti (kvatoja).
Strimgalviais nubėgusi paskui savo kiek avantiūristišką idėją pati tikėjai, kad pasiseks?
Buvo visokių momentų. Tikrai ne kartą susiėmusi už galvos murmėjau „ir ką aš sau galvojau!“, bet kiekviena sėkmė, kad ir kokia maža, labai motyvuoja. O į kitų žmonių skepticizmą tiesiog nekreipiau dėmesio...
Viskas buvo nauja, tad vargo netrūko. Mokiausi visko: nuo to, kaip įverti siūlą pramoninėje siuvimo mašinoje iki kur ir kokią odą pirkti, kaip daryti brėžinius ir milijoną kitų techninių dalykų. O kur dar likusi verslo dalis: rinkodara, ženklodara, socialinė media, internetinė prekyba, pardavimai, kontaktai, žiniasklaida ir t.t. Turėjau galimybę klausti Donnos patarimų, bet viską vis tiek reikėjo daryti pačiai. Kartais jausdavausi lyg vaikščiodama po minų lauką – atrodė, ne taip pasakytas žodis, ne laiku išsiųsta žinutė ar neapgalvotas sprendimas, kad ir koks nesvarbus, turės nemažas pasekmes. Kartais reikia praleisti valandų valandas derinant tokias smulkmenas, kaip užtrauktukų spalva, o kartais per sekundę būtina apsispręsti, ar išleisti didžiulę pinigų sumą.
Bet mano darbas yra mano pasididžiavimas, nes tai drąsiausias (arba, kaip kiti pasakė, kvailiausias) sprendimas, kokį gyvenime esu padariusi. Be kūrybos, vienas mėgstamiausių mano darbo privalumų yra galimybė susitikti, pabendrauti ir pasimokyti iš kitų verslininkų, dizainerių, žmonių, prisiliečiančių prie šios srities: tinklaraštininkų, žurnalistų, fotografų, butikų savininkų ir didelių parduotuvių tinklų pirkėjų. Ieškoti pažinčių gal ir nėra lengva, bet kol kas visi, su kuriais teko bendrauti, buvo labai geranoriški.
Po rankinių pasaulį nardai viena ar turi pagalbininkų?
Kol kas puikiai sekasi vienai, truputį padeda ir Aleksandras, nors pagundų pasisamdyti pagalbos buvo nemažai. Donna ir keletas kitų verslininkų patarė, kad pirmuosius porą metų viską daryčiau pati, net jei reikės dirbti po keturiolika valandų per dieną. Man patinka mano darbo įvairovė. Kai pradėjau verslą, rankines siuvau pati, bet greitai suvokiau, kad visko viena neaprėpsiu, todėl rankinių gamybą perleidau specialistams, kurių kiekvienas turi bent trisdešimties metų darbo patirtį. Tai – labai brangus malonumas, bet pradžioje to reikėjo. Dabar ieškau kitų potencialių gamybos partnerių Europoje. Žvelgdama į ateitį, jaučiu, kad norėčiau į komandą priimti porą talentingų ir entuziastingų žmonių, su kuriais kartu galėtume linksmai plėtoti verslą.
Kalbant apie kūrybą, mano žodyne žodžių junginys „einu dirbti“ pakeistas į „einu žaisti“. Man labai patinka pradinė kūrybos stadija, kai gimsta idėjos, ir, žinoma, galutinė, kai pirmą kartą pamatai užbaigtą pavyzdį. O proceso viduryje būna visko, nes tai nėra lengvas darbas – sugebėjimas pasirinkti tinkamą odą, vaizduotėje pamatyti 3D formas, padaryti milimetrų tikslumo brėžinius reikalauja nemažai kantrybės, atidumo detalėms ir net matematikos. Dėl to jaučiu begalinį pasididžiavimą, kai gatvėje pamatau einančią moterį su mano kurta rankine.
