Londone didžėjaujate ne pirmą kartą. Kaip įvertintumėte Londono naktinį gyvenimą ir klubų publiką?
Jonas: Pirmą kartą mes atvažiavome prieš 3-4 metus su „Radistų“ renginiu. Ir kas labai keista – tai, kad koncertuoji Londone, tačiau jautiesi kaip Lietuvoje. Ateina iki 1000 žmonių ir matai vien lietuviškus veidus ir visi lietuviškai kalba. Tai nieko kitokio be to, kad skridai lėktuvu ir sienos kitokios, daugiau nejauti. Vis tiek matai tą pačią publiką.
Rolandas: Londone publika nesiskiria. Visi žmonės labai faini – vieni atvažiavę studijuoti, kiti čia jau ilgai gyvena, bet žmonės, kiek susidūrėme, yra faini – tokie, kurie ir Vilniuje būtų mūsų draugais, arba, pavyzdžiui, kolegomis.
Jonas: Ir šiaip geriausi „tūsovčikai“ ir yra išvykę į Londoną, nes, pavyzdžiui, seniau „Exit“ klubas garsėjo publika, ir visi paskui kažkur dingo – žmonės sakė, kad jie emigravo. Tai mes atvykę ir matome tuos „tūsovčikus“ čia atvariusius. Smagu ir labai faina.
Rolandas: Pirmieji renginiai, kurie iš viso buvo čia, Londone, buvo įspūdingi tuo, kad į juos susirinkdavo vien lietuviai, ir jie būdavo labai malonūs ir šilti. O dabar – sunku pasakyti. Kadangi apskritai tapo populiarūs vakarai lietuviams rinktis, panašiai, kaip ten Amerikoj bendruomeniniai renginiai būna, tai kadangi jie čia renkasi išvis visi, ne tik tie, kurie mėgsta linksmintis, bet ir šiaip, kurie eina kažkur iš namų – gerai gyvena, nori koncerto, nori šokių. Tai čia žmonių miksas. Todėl negalime spręsti. Bet nesiskiria labai stipriai nuo to, ką mes matome Lietuvos klubuose ir čia.
Ar turite savo mėgstamiausią klubą Londone?
Jonas: Mes tradiciškai atvažiavę einame ne į klubą, o į „Nandos“ ir „Burger & Lobster“ restoranus – tai yra mūsų pagrindinės vietos. Ir, aišku, „apsišopinti“, kaip normalūs lietuviai.
Rolandas: Ir kas fainiausia, kad „Burger & Lobster“ irgi dirba lietuviai. Pirmą kartą, kai užsukome į šį restoraną, apsidžiaugėme – pasirodė labai faina vieta. Bet iš viso šių restoranų yra gal septyni, tai antrą kartą užsukome į kitą restoraną – ten dar šefas pats mus pavaišino. Supratome, jog ten dirba lietuvaičiai, virtuvėje jų net 4. Tai kadangi turėjome su savimi kompaktinių diskų – padovanojome „chebrai“.
Po to nuėjome į prekybos centrą. Užėjome kavos, žiūrime – Marius mus aptarnauja, tai Marius mums nuolaidą padarė. Galima sakyti, kad pliusas yra tas, jog Lietuvoje kavai nusipirkti nuolaidos negauname, arba papildomai niekas nevaišina, o čia labai smagu – žmonės mėgsta bendrauti ir visai kitaip priima.
O dėl klubo, tai einame tik į „Studio338“ ir „Raduga“. Žinome, kad klubas „Raduga“ yra pažįstamas žmonėms iš tiktai gyvų koncertų tam tikram sluoksniui žmonių, bet kaip suprantu, jis dabar atsinaujins, viskas keisis, koncepcija ir požiūris į muziką keisis, tad, manau, neužilgo ten turėsime mėnesinę rezidenciją, tai matysimės dar dažniau. O šiaip geriausias klubas Londone mums yra čia – „Studio338 “.
Kokia muzika Jums šiuo metu labiausiai patinka? Kaip su laiku keitėsi muzikinis skonis?
Jonas: Mes Lietuvoje esame tokie pakankamai išskirtiniai didžėjai – pasiėmę mikrofoną galime daryti viską – juk esame TV ir radijo vedėjai ir didžėjai. Aš Rolandą gal kokiais tik 2009 metais atsivedžiau prie pulto, nes prieš tai jis buvo daugiau šokių aikštelės lyderis – šokėjas (juokiasi). Bet kai prasidėjo mūsų „Radistų“ laida, viskas neblogai sekėsi, pagalvojome, jog kai mus kviečia vesti renginius – kodėl aš turiu vienas groti? Galiu ir Rolandą pamokyti.
O tas muzikos pasirinkimas – mes norime groti ne sau, o publikai, ir norime padaryti tai taip, kad žiūrint į didžėjus norėtųsi šokti ir šaukti „pažiūrėkit, ką jie daro“. O ne taip, kad mes dviese pasilenkę be šypsenos meniškai grojame. Mes galime bet kada sustabdyti muziką, kažką pasakyti ir užlipti ant pulto – toks yra mūsų stilius, o muzika – tokia, kuri šiuo metu yra madinga.
Rolandas: Tikrai, manau, kad mes labai stipriai diktuojame, kokia muzika turėtų būti grojama ir pagal kurią šokama. Mūsų radijas „Zip FM” padeda išrinkti, kas žmonėms iš tikrųjų patinka – turime topus ir patys prie to derinamės. Kai groji, pagal klausytojus jaučiasi, ar jiems patinka, ar ne. Jei iš žmonių gauname gerą energiją, tai mes dvigubai ją atiduodame su tais pačiais kūriniais, kurių jie laukia, tikisi. Kažkas gal tų dainų klausydavosi vienas sau namuose, o dabar atėjęs į klubą gali pašokti su visais kartu, kuriems taip pat patinka šitas gabalas, ar apskritai žanras.
Jonas: Šiaip mes daugiau grojame mainstream‘inę, populiarią, nuotaikingą, vokalinę, pozityvią muziką. Nors asmeninis skonis irgi įvairus, pavyzdžiui, man patinka ir underground‘inė muzika, bet galima jos klausyti mašinoje ar namie. Mes esame žmonių didžėjai – norime, kad jie turėtų labai gerą laiką, o geras laikas masėms yra ta muzika, kuri tinka masėms. Mes nesame underground, kaip pavyzdžiui koks nors „Gardens of God“. Yra toks labai lengvas posakis Lietuvoje – „popsiniai didžėjai“ – mes darome masėms tai, kad jie jaustųsi gerai.
Įsimintiniausias vakarėlis, kuriame teko groti?
Rolandas: Čia, Londone, vyksta labai išskirtiniai „tūsai“, todėl, kad žmonės laukia, ir mus šiltai priima. Atvažiuojame kas šešias savaites – ne taip dažnai, kaip žmonės mato mus Lietuvoje. Todėl susirinkę žmonės žino, ko jie atėjo, nori pašokti. Kiti specialiai pasiima kitą dieną išeiginę, kad galėtų normaliai „išsitūsinti“ ir pailsėti. Kiekvienas „tūsas“ yra įsimintinas, o smagiausia, kai žmonės neišsivaikšto, ir išlieka iki galo. O patys smagiausi „tūsai“ yra tada, kai žmonės ne tik gali šokti šokių aikštelėje, bet kai apstoja mus ratu. Būna taip, kad pultas yra pasiekiamas ranka. Žmonės stovi už nugaros, priekyje, šonuose, visur – toks jausmas, kad tų rankų tiek daug, jog ne tik mes grojame, o tuo pačiu ir jie.
Jonas: O šiaip pagrindiniai renginiai, į kuriuos daugiausiai įdedame jėgų, tai būna du vakarai per metus. Pirmasis – mūsų gimtadienis, kurį mes trečius metus rengiame arenoje Vilniuje ir į kurį ateina 3000 žmonių – išeini į sceną ir matai, kas darosi – wow. Antrasis renginys yra mūsų festivalis „Radistai Village“, kuris yra tradicinis ir vyksta irgi vasarą.
Rolandas: Festivalį „Radistai Village“ rengiame labai seniai – prasidėjo nuo Nidos, dabar persikraustėme į Molėtus. Geras bajeris yra tas, kad žmonės mums rašo laiškus, klausia, kokios bus šiemetinio festivalio datos, nes nori book‘inti savo atostogas iš užsienio, iš to paties Londono, atvažiuoti į Lietuvą. Daug emigrantų grįžta į Lietuvą ir atvaro pas mus – tai labai smagu.
Kaip keičiasi klubinė kultūra Lietuvoje? Gal pastebite ir pasaulines tendencijas?
Jonas: Keičiasi turbūt taip, kaip ir visame pasaulyje. Šiaip internetas labai didelę įtaką daro, nes gali stebėti „Tomorrowland“ ar kokį nors Las Vegaso „Hakkasan“. Aišku, labai smagu, kad Lietuvoje yra „Exit“ klubas, kuris diktuoja Amerikoje dabar labai madingą EDM (electronic dance music - red. past.) kultūrą – kokteilių muzikos arba alkoholio muzikos prabangų auksinį jaunimo stilių. Klubą „Exit“ galėtume perkelti į Majamį ir ten visi sakytų „o geras klubas“. Tai man patinka ši pusė, o ne tie tamsieji underground klubai, kurių, tarkime, Vilniuje yra du ar trys. Mes laikomės tos mainstream‘inės geros koktelių muzikos jaunimui, kurią diktuoja EDM. Ignas turbūt yra vienintelis vėliavnešys, ir mums labai smagu, kad mes kiekvieną penktadienį „Exit“ klube turime rezidenciją. Pažiūrėjus video iš „Exit“ klubo tikrai atrodo, kad tu esi Las Vegase – visiškai niekuo nesiskiria. Tai dabar viskas taip suartėjo, ir mes esame to dalis, tad labai smagu.
Ko reikia geram vakarėliui?
Rolandas: Geras vakarėlis gali būti ir laiptinėje. Bet viskas priklauso nuo žmonių. Jei jie žino, kur atėjo, ko atėjo, jei jie nori išsišokti, pasilinksminti, tai mes tam suteikiame visas sąlygas. Atsižvelgiame ir į tai, jog Londone, pavyzdžiui, žmonės mėgsta stipriau, tai mes ir padarome, kad ta muzika būtų stipresnė. Vilniuje „Exit“ visai kitaip – be to, mes turime dovanų, ir „šampės“ padaliname, ir turime, kaip aš sakau, „samurajinių reiverių kardų“, t.y., šviečiančių lazdų. Pliusas yra tas, kad mes bent jau stengiamės, kad žmonės ateitų ne tik į klubą pasibūti, apsižvalgyti, ar yra naujų panų, ar faini bičai, bet kad būtų šventė. Tai yra svarbiausia mūsų užduotis.
Kai radijuje mes dirbdavome dviese, norėdavome, kad mūsų besiklausantis žmogus jaustųsi trečias kompanijoje, šypsotųsi ir vos ne pats kalbėtų su radiju: „Jūs, bičai, stumiat, baikit“. Tai lygiai taip pat klubuose stengiamės, kad žmogus nesijaustų svetimas, maždaug „mes visi lygūs, bet tie ant scenos lygesni“. Ne. Mes visi kartu „tūsinam“, šokame lygiai taip pat, kaip jie šoka prieš mus. Draugiška lygybė ir „tūsas“ su tuo žmogumi, kuris atėjo ne tik paklausyti muzikos, bet ir pašokti kartu.
Ar teko bendrauti su emigrantais? Kaip manote, ar emigrantai iš tiesų, kaip dainininkė Jazzu sakė, – kiaunės ir urodai?
Jonas: Aš manau, kad fanų nepasirinksi. Blogiausia yra tuomet, kai tu segmentuoji, koks yra tavo fanas. Muzika yra toks absoliutus dalykas – ji nėra visad tik bloga, ar tik gera, tai ir tas fanas neturėtų būti vien geras ar blogas. Jei tu groji ir matai publiką ir, pavyzdžiui, koks nors tavo muzikos mylėtojas kažką blogo padaro, aišku, tau yra nesmagu, bet negali sakyti, kad mes tai nekenčiam tų „marozų“, kurie ateina ir šoka.
Rolandas: Čia gali suprasti ir Jazzu, dėl to, kad, tarkime, jei šokių aikštelėje iš 500 žmonių atsiranda vienas, kuris nekelia nykščių į viršų, o juos leidžia žemyn rodydamas, kad tavo muzika ar pasirinktas kūrinys yra prastas, jisai tau iš tikrųjų gali sugadinti to vakaro nuotaiką. Bet mes taip stipriai neskirstome. Bandome tiesiog nuo to atsiriboti ir žiūrėti į bendrą masę. Aš manau, lygiai taip pat su Jazzu. Bendrai jų muziką klauso visokie žmonės, tai jei ten vienas ar du iš tų žmonių ar staliukas valgė čipsus ir gėrė alų, tai gali sunervinti, bet priklauso nuo nuotaikos. Vieną kartą sureaguoji, kitą kartą ir ne. Taip pasakiusi gal ji ir paauklės ką nors, gal bijos žmonės čipsus į burną dėti, bet mes kažkaip šituo dalyku neapsikrauname, pas mus kitaip.
Vis tik, kaip pakomentuotumėte Lietuvoje vyraujančią nuomonę, jog didžioji dalis emigrantų – neišprusėliai?
Jonas: Gal ir lengva sakyti, maždaug, koks tu esi, jei tau Lietuvoje nepavyko? Tai gal susidaro kažkoks įspūdis. Bet mes bendraujame ir mūsų draugų yra pilna čia, Londone, kurie oho, kiek yra pasiekę karjeroje. Tad negali taip sakyti. Aš niekada neskirstau žmonių, ar statybininkas, ar kažkoks mokslininkas – mes su visais stengiamės palaikyti ryšį. Jei jis kažką tau blogo daro, tai tada tiesiog atsiriboji.
Rolandas: Blogų istorijų tikrai nenorime prisiminti, tik teigiamas ir geras, ir žmonės, su kuriais mes bendraujame, kurie mus supa, būna teigiami, o jis išprusęs, ar neišprusęs... svarbu, jo istorija. Puikus pavyzdys yra Orijus (O. Gasanovas, laidos „Emigrantai“ žurnalistas – red. past.), kuris daro reportažus apie emigrantus, išvažiavusius į užsienį, kurie tikėjosi užsidirbti butui ir grįžti į Lietuvą ir tada kažkur Šalčininkuose nusipirkti vieno kambario butą už 10 tūkstančių litų, bet lieka čia ir atidaro savo biznį, nors baigę tik 8 klases. Tai žmogus gali būti neišprusęs bendroje srityje, pavyzdžiui, nemoka žaisti šachmatais, bet jis puikiai daro cepelinus, o tai patinka dar 300 žmonių, kurie lankosi pas jį visą laiką cepelininėje. Tad ar tai neišprusimas? Nemanau. Kaip ir mokykloje mus moko – iš visų bando padaryti einšteinus. Visi einšteinai nebus. Kiekvienas savaip gražus. O žmogus tai atranda Lietuvoje, ar užsienyje – tai čia yra jo reikalas.
ANGLIJA.today skaitytojas, žiūrėjęs jūsų video blog‘ą apie tai, kaip kabinti panas Lietuvoje, klausia: gal turite patarimų, kaip pavergti merginos širdį Londone?
Jonas: Mes jau vedę, sunku dabar pasakyti, bet manau, visais laikais vyrus traukia moterys, moteris – vyrai. Tu gali susigalvoti kabinimo planą, bet kartais nieko nereikia, chemija būna. Pamatai ją, ji tave pamato, ir viskas. Čia amžinas vyrų ir moterų kabinimo klausimas.
Rolandas: Tų blog‘ų nebėra jau kokius 4 metus. O tai, kas buvo, jau buvo prieš mūsų su Jonu santuoką, kai mes apsiženijome (juokiasi). Ir tai buvo visiškai iš patirties, todėl tuose blog‘uose yra daug tiesos. Bet kadangi mes neturėjome patirties, kaip kabinti panas užsienyje, o tik Lietuvoje, tai ją lietuviškai ir perteikėme. O koks yra skirtumas? Jis gali sau atsakyti tik pats. Tegul paskaito daugiau knygučių, arba uždirba milijardą ir pakabins bet kokią. Į „Lamborghini“ automobilį vaikinai sugeba pasodinti panas išvis be žodžių. Tai aš manau, ne nuo to, kur esi, priklauso, o nuo asmenybės. Aišku, temperamentas visų skiriasi. Ispanės, pavyzdžiui, iš viso vengia akių kontakto su vyrais, nes jos yra pertekusios dėmesio. O lietuvaitės kaip čia? Būtumėm mes lietuvaitės, mes ir pasakytumėm.
