Būdama dar paauglė L.Sungailienė jautriai išgyveno tėvų skyrybas ir pripažįsta, jog po jų vengė bet kokio kontakto su tėvu. „Vienam mieste dar metus ar kiek gyvenom. Nori nenori susitinki, bet kažkaip būdavo ašarų man daug. Aš labai jautri buvau, o dažniausiai du išsiskyrę žmonės dar jaučia kažkokį pyktį ar pagiežą ir net purvu drabstosi. Aš galvoju: „Dieve, ar visi žmonės šitaip? Ar visi?“
Tai man buvo labai skausminga. Tikrai, kokius metus slėgė tokia situacija, aš nenorėdavau jo sutikti. Ir vėliau visai nebendravom. Susibendravom tik tą dieną, kai reikėjo išlydėti – per jo laidotuves“, – liūdnai pasakoja „Duokim garo!” vedėja.
Tačiau nepaisant gyvenimo negandų, Loreta Sungailienė už vaikiškus skaudulius atsigriebia studijų metais, kuomet pagaliau gali atitrūkti nuo suaugusiųjų priežiūros ir linksmai praleisti laiką su kolegomis: „Viską mačiau, viską žinau, bet smagiausias studentavimas, žinoma, buvo su Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ kolegomis ir bičiuliais. Mums neužtekdavo repeticijų: vadovė išeina – „Ačiū vadove, ačiū Zitele, viskas tvarkoj.“ Kelmickaitė išėjo, mes toliau šokam“, – studentiškomis paslaptimis dalijosi L.Sungailienė.
Loretą Sungailienę taip pat lydi gražūs prisiminimai apie savo mylimą miestą Palangą. Čia laidos „Duokim Garo“ vedėja praleido gražiausias jaunystės dienas ir su malonumu dalijasi istorijomis apie to meto pajūrį: „Štai ten man ta platybė visomis prasmėmis: ir tas krantas, ir jūra, ir mano patirtis, kuri prasidėjo su liaudies dainomis, su folkloru – viskas Palangoj. Aš sutikau daug menininkų žmonių, atsirado kažkokios kūrybinės laisvės pojūtis“, – su šypsena pasakojo L.Sungailienė.
Trys 1977-ųjų rugsėjo 10-ąją gimę vaikai savo gyvenimus pradėjo skirtingose Lietuvos pusėse, tačiau šį vakarą susitinka vienoje vietoje, kad pasidalintų savo gyvenimo istorijomis dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ – per LRT.
