– Šiemet esate tarsi Kalėdų šauklys – buvote princas, piratų kapitonas. Ar pats tikite pasakomis?
– Pasakomis tikiu, kaip ir visi „pablūdę“ menininkai. Stebuklais irgi. Iš Kalėdų Senelio, deja, išaugau, nors Laplandijoje dar nebuvau. Gal kada nuvykęs suprasiu, kad yra ir tokių stebuklų. Labai smagu darbą skirti vaikams. Prieš „Riešutėlių Pelenei“ premjerą stebėjau besirenkančią minią – kaip tingūs, pasyvūs tėveliai, atliekantys savo pareigą, eina, o vaikai vienas per kitą šoka, kad tik greičiau atsisėstų ir pamatytų. Po spektaklio jie būriais bėgo mūsų paliesti (juokiasi).
– Galbūt imsitės vaidmenų vaikiškuose spektakliuose?
– Aš pastaruoju metu su dukra beveik kiekvieną savaitgalį vaikščioju į spektaklius vaikams – auklėju ją. Šiaip retai einame į teatrą, bet štai, prisiverčiau ir puikiai leidžiu laiką. Gaunu geros energijos, kartais pajuntu didesnį malonumą žiūrėdamas spektaklį nei vaikai. Iš šalies labai akivaizdžiai matyti ta graži misija – vaidinti vaikams. Niekada nesu atsisakęs jiems vaidinti, bet dabar dar aiškiau suvokiu, kad tai labai gražu.
– Kaip jūsų atliktą princo vaidmenį įvertino 4-erių dukra Emilija?
– (Juokiasi.) Jai labiausiai patiko mano ir Pelenės vaidmenys. Bet mano dukra neobjektyvi.
– Retkarčiais vis padainuojate scenoje, ar nesvarstėte išmėginti dainininko karjeros?
– Retkarčiais vis tenka uždainuoti – tenka balsą parodyti spektakliuose. Per pastaruosius dvejus metus kartais aktyviai įsitraukiu į vokalo pamokas, kartais jas praleidžiu. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių dalyvauti pasakoje apie Pelenę ir buvo būtent noras palavinti balsą.
– Geriau būti laidos vedėju ar aktoriumi?
– Kurti vaidmenį teatre yra tikrai kur kas smagiau ir įdomiau. Kai buvau piratas Džekas Sperou TV3 televizijos „Išsipildymo akcijos“ finale, vadovavau piratų gvardijai... Daug kas matė, kad ten buvau savo vėžiose. Ir iš tiesų vaidinti, įsijausti į vaidmenį man ne darbas, o malonumas.
– Kaip sutiksite šias šventes?
– Kūčias švęsime namie. Švęsiu prie savo eglės, su savo šeima. Per Kalėdas važiuosime pas gimines ir gal net į miestą išlįsime. Faktas, kad tai yra laikas, kai niekam neįsipareigoji, o šeimos rate gali veikti ką panorėjęs. Jei norėsim, pragulėsim lovoj visą dieną arba daug valgysim (juokiasi). Tai bus pelnytas poilsis ir ramybė.
– Ar pasijuto šiemet sunkmetis?
– Tam tikru metu buvo sąstingis, buvo ir mini depresijos momentas. Bet man taip kiekvieną rudenį, turbūt gimtadieninė depresija... Kita vertus, šis ruduo buvo kaip niekada aktyvus. Žinoma, pajutau, kad dirbu už du tris žmones, bet už ankstesnį atlyginimą, tačiau negaliu skųstis, kad tinginiauju.
– Koks jūsų antikrizinis receptas?
– Kai pačiam būna nelengva, mane už kupros pagriebia likimas ir vis įtraukia koks naujas projektas. Kai užuodžiu jį artėjant, iš karto griebiuosi. Mano receptas – darbas arba kokia nors veikla. Jokiu būdu negalima sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką ar į televizorių. Gelbsti ir knygų skaitymas, kažkoks hobis.
– Ko palinkėtumėte visiems artėjančių švenčių proga?
– Labiau tikėti savimi, tikėti stebuklais ir nepasiduoti panikai bei masinei psichozei, susijusiai su visokiais negerais dalykais. Aišku, bepigu man kalbėti, kai turiu darbą, tačiau linkiu visiems neišsigąsti išpūstų burbulų. Tikėjimo stebuklais ir vilties. Tikėkite, kad per Kalėdas Lietuvoje bus sniego (šypsosi).
