Jau 25 metus ji rūpinasi, kad radijo stočių M-1, „M-1 Plius“ bei „Lietus“ eteryje kas valandą nuskambėtų karščiausios, objektyviausios bei profesionaliausiai parengtos 200 sekundžių informacijos. Naujausios apklausos rodo, kad per šias radijo stotis žinių klausosi net 35 procentai visų klausytojų – tai gerokai daugiau, nei visų kitų radijo stočių žinių auditorija.
– Aurelija, ar pamenate, kodėl apskritai pasukote į žurnalistiką, kodėl rinkotės „niekada nemiegantį“ darbą su naujienomis, aktualijomis?
– Kodėl žmonės pasirenka vieną ar kitą profesiją, nebūna vienos priežasties. Greičiau tai – aplinkybių sutapimų virtinė. Stojau į žurnalistiką 1993 metais, žurnalisto profesija vos atkūrus Nepriklausomybę buvo jau visiškai kitokia nei iki tol, tapusi tam tikru laisvės simboliu.
Tais pačiais metais buvo įvykdytas vienas garsiausių nusikaltimų prie žurnalistus Lietuvoje – nužudytas tiriamosios žurnalistikos pradininkas Vitas Lingys, daugelis matėm, kaip žurnalistai fiksavo istorinius įvykius kovo 11-tąją ir sausio 13-tąją. Todėl ir mes rinkomės šią profesiją remdamiesi idealistiniais kriterijais – norėdami keisti pasaulį. Tikiuosi, kad ir dabar į žurnalistiką stojantys jauni žmonės tokių tikslų turi.
– Ar kada esate pagalvojusi, kad jei ne žurnalistika, būčiau…?
– Ne, nesu pagalvojusi ir nenorėčiau kitos profesijos. Darbas, visiškai priešingas rutinai, negali nusibosti. Kiekvienas žurnalistas yra „multifunkcinis“ universalas, ypač dirbant Informacijos/žinių/naujienų redakcijoje.
Per vieną dieną dažnai tenka ir pasigilinti, kodėl susipyko valdančiosios koalicijos partneriai ir panagrinėti BVP skaičiavimo ypatybes. Tai tikslusis mokslas, nes turi būti preciziškai tikslus faktuose ir detalėse, bet kartu menas – visa tai reikia perduoti klausytojams kaip patrauklų ir lengvai suprantamą tekstą. Ir žodžio, ir garso prasme. Ypač tas svarbu radijuje.
– Kodėl „nusėdote“ radijo naujienų tarnyboje? Kuo žavi radijo specifika?
– Radijas nėra vien tik kanalas, kuriuo gauname informaciją ar pramogas. Ne vienas kolega yra pastebėjęs, kad radiju „susergama“. Tai galimybė tiesiogiai ir greitai pasiekti daugybę klausytojų, būti operatyviam, nepriklausomam nuo laikui imlių vaizdo technologijų. Ir kartu – nematomam. Tai klausytojams taip pat patrauklu, nes šiek tiek išlieka paslapties ir kiekvienas gali įsivaizduoti balso savininką taip, kaip pageidauja.
– Radijo stotys, kuriose dirbate, yra klausomiausios Lietuvoje, kaip prie to prisidėjo Žinių tarnyba?
– Per visus mano darbo metus šiai grupei priklausančios didžiausios komercinės radijo stotys turėjo didžiausią klausytojų auditoriją. M-1 informacijos tarnyba rengia bendras žinias visoms trims grupės stotims: M-1, „M-1 Plius“ ir „Lietus“, todėl jas išgirsta milžiniška auditorija.
Naujausios apklausos rodo, kad per šias radijo stotis M-1 informacijos tarnybos žinių klauso 35 procentai visų klausytojų – tai gerokai daugiau nei visų kitų radijo stočių žinių auditorija. Per 200 sekundžių, kurias trunka mūsų žinios, galima išgirsti svarbiausias naujienas trumpai, aiškiai, greitai ir konkrečiai.
Tai taip pat rodo tarptautinį žiniasklaidos monitoringą atliekančios kompanijos „Norstat“ atlikta apklausa: 70 procentų apklaustųjų pripažino, kad M-1 informacijos tarnybos žinios yra patikimos, dar daugiau jaučia, kad pirmieji pateikiame svarbiausias naujienas – 77 procentai mūsų žinias pripažino operatyviomis.
Kartu jose telpa ir originali M-1 informacijos tarnybos parengta informacija bei svarbiausi dienos komentarai – galite išgirsti ir Lietuvos, ir pasaulio lyderių balsus, analitikus ir ekspertus, protestų dalyvius ir valdininkų pasiaiškinimus. Radijo privalumas, kad mes visus galime pasiekti bet kurioje pasaulio vietoje, bet kuriuo laiku ir bet kokioje situacijoje, todėl laimi mūsų klausytojai.
– Papasakokite apie savo komandą, turbūt galima drąsiai sakyti, kad ja didžiuojatės?
– M-1 informacijos tarnyba visą laiką tik stiprėjo: joje dirba profesionalai, didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrę būtent radijuj ir būtent M-1 grupei. Žinių redaktorė Danutė Daunoravičiūtė yra viena pirmųjų radijo stoties M-1 darbuotojų. Tiek atidžiai ir kruopščiai surinktos informacijos iš įvairiausių Lietuvos ir užsienio šaltinių, greičiausiai, nepateiks nei vienas kitas žurnalistas.
Žurnalistę Simoną Kvederytę turbūt žino kiekvienas, nors kiek atsakingas valdininkas ar pareigūnas ir, manau, jau nėra neatsakinėjusių į jos išsamius ir aštrius klausimus. Daugybę kartų jos išnagrinėtos temos tapo rezonansinėmis ir plėtėsi į kitų žiniasklaidos priemonių puslapius. Kaip ir kitos mūsų žurnalistės – Vaidilutės Dovydaitytės – išsiaiškintos ir paviešintos problemos. Jos greitos reakcijos ir darbo neskaičiuojant laiko ir savaitgaliais, ir naktimis dėka M-1 informacijos tarnybos žiniose galite pirmieji išgirsti apie naujausius įvykius išsamiai ir greitai.
Prie tarnybos jungiasi ir jauni žurnalistai, kurie, tikiuosi, taip pat ilgam papildys mūsų radijo komandą.
– Kaip manote, kodėl žmonės renkasi M-1 informacijos tarnybos ruošiamas žinias?
– Savo klausytojams mes norime pateikti ne tik patį įvykį ar faktą, bet ir tai, kas jį supa: kontekstą, pagrindą, istoriją, ekspertų ar įvykio dalyvių komentarus. Jei yra nors elementari analizė, sakinys apie tai, ką reiškia vienas ar kitas skaičius, įstatymo projektas, politinis ar ekonominis įvykis – jau suprasti žinią yra paprasčiau.
Net kai kurie šalies vadovai neoficialiuose pokalbiuose yra sakę, kad dažnai renkasi klausyti būtent 200 sekundžių informacijos, nes per trumpą laiką pakeliui į į darbą ir iš jo išgirsta svarbiausią informaciją trumpai, aiškiai ir konkrečiai.
– Dažniausiai žurnalistai prisimena kažkokius ryškius, ypatingus įvykius, kurių metu teko dirbti paromis neišeinant iš redakcijos. Kokie įvykiai labiausiai įsiminė Jums?
– Kai išaušta TA diena, darbas vyksta paromis, neišeinant iš studijos ir iš tiesioginio eterio. Man toks įvykis buvo rugsėjo 11-oji. Tuo metu dirbau eteryje, prieš pat žinias pasirodė informacija, kad lėktuvas rėžėsi į dangoraižį. Įsimečiau žinutę ir kaip dažnai tokiais atvejais, tuo momentu yra sunku suprasti apimtis ir viso įvykio reikšmę. Per dar vieną valandą pasipylė pranešimai apie tai, kokio dydžio lėktuvas, ir dar vienas lėktuvas Pentagone, daugybė žuvusių.
Informacijos sisteminimas tokiais atvejais yra vienas sunkiausių dalykų: pagauti tai, kas nauja, surašyti viską vienoje vietoje ir skaityti taip, kad visa tai suprastų klausytojai.
Ir pastarųjų metų daugeliui žurnalistų tapęs išbandymu įvykis – plataus masto Rusijos invazijos Ukrainoje pradžia. Apie tai, kad prasidėjo karas, sužinojau dar lovoje, dirbti ryte turėjo Danutė, iš jos ir gavau informaciją apie karo pradžią.
Kelios minutės po penktos ryto, kai pasirodė pirmieji pranešimai apie raketų smūgius Ukrainoje, jau buvom visi sukilę ir pirmosiose ryto žiniose jau buvo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Europos vadovų pasisakymai.
Tai informacinės žurnalistikos kuliminacijos pavyzdžiai, kurių galėtų būti mažiau.
– Ar yra buvę kokių kuriozinių situacijų eteryje ar už jo ribų? Kokių pamokų iš to gavote?
Koks darbas tiesioginiame eteryje be ekstremalių situacijų? Džiaugiuosi, kad kol kas, priešingai įvairioms prognozėms, žurnalistikoje dirba žmonės ir žinias skaito būtent jie, o ne dirbtinis intelektas. Todėl žmogiška skaitant žinias atsidurti įvairiose, kartais ir labai įdomiose situacijose.
Turbūt kiekvienas tiesioginio eterio žmogus yra sapnavęs košmarą, kai girdi žinių pradžios signalą ir turėtų skaityti žinias, bet yra kažkur toli ir tikrai nespės. Arba atsiverčia žinių lapą kompiuteryje, o ten tuščia ir bando kažką pasakoti iš atminties.
Kartais tokie sapnai bent dalinai tampa realybe: paaiškėja, kad neišsisaugojo žinių failas, neatėjo į darbą kolega, kuris turėjo paleisti žinias, prieš pat eterį teko palakstyti ir trūksta kvapo, eteryje užėjo kosulio ar juoko (kas ypač pavojinga) priepuolis.
Tai, kad tokios situacijos – tik išimtys iš bendro darbo, yra kolegų profesionalumo ir patirties įrodymas. Tuo ir ypatingas tiesiogiai transliuojantis radijas, turbūt tai patinka ir klausytojams. Dažnai kaip tik ne ypač tobulai perskaitytas pranešimas sulaukia daugiau dėmesio, nei tobulai idealus, bet dėl to ir neįdomus garso įrašas.
– Kas jums, kaip Žinių tarnybos vadovei, geriausias darbo įvertinimas?
– Kai išgirstu mūsų praneštą naujieną aptarinėjant troleibuse ar gatvėje. Tai reiškia, kad žinios pasiekė tikslą – kiekvieno klausytojo ausis.
