Jau tapo įprasta, jog apkeliavę užsienio festivalius ir laimėję apdovanojimus, lietuviški filmai garbingai apsilanko ir mūsų šalies kino teatrų ekranuose. Rugsėjį džiaugėmės Giedrės Žickytės „Šuoliu“, dabar – „Bėgike“, kitą pavasarį išvysime ir Lauryno Bareišos „Piligrimus“.
Nebesinori minėti to žodžio, prasidedančiu „p“ ir pasibaigiančiu „a“, bet lietuviškam kinui šiuo sunkiu visam pasauliui metu sekasi lyg ir visai neblogai.
Kiekvieną kartą žiūrint Lietuvos kūrėjų darbus mane užplūsta tos pačios ir besikartojančios mintys – kodėl mes renkamės žiūrėti lietuvišką kiną? Kokios yra tokio laisvalaikio pasirinkimo priežastys?
Gal filmo kūrėjai ar jame vaidinantys aktoriai yra pažįstami iš mokyklos laikų, o gal matyti teatro scenoje? Kino juostoje rodomos vietos yra puikiai žinomos ir atpažįstamos? Ar visgi renkamės tokį filmą iš visų galimų pasiūlymų vien todėl, kad jis yra lietuviškas?
Man asmeniškai pastarasis pasirinkimas šiuo atveju tiko labiausiai. Pasirinkau žiūrėti filmą „Bėgikė“ todėl, kad jis yra lietuviškas. O ir šiaip, nedažnai turime galimybę išvysti lietuvišką trilerį ar bent jau dramą su trilerio elementais, kaip „Bėgikę“ apibūdina patys juostos kūrėjai.
Filme „Bėgikė“ pasakojama istorija apie jauną merginą Mariją (aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė), kuri, atsikėlusi vieną vasaros rytą, namuose neberanda savo problematiško vaikino Vyto (aktorius Marius Repšys).
Susirūpinusi mergina pasileidžia į visą parą trunkančias intensyvias ir netgi sveikatai pavojingas mylimojo paieškas. Beieškant Vyto, jai nutinka daug gyvenimiškų ir kasdienybėje atpažįstamų situacijų. Kaip ir visų mūsų gyvenimuose, taip ir Marijai, atsitikus nelaimei, nei gyvenimas, nei atsakomybės nestoja ir nepalaukia.
Lakstant po miestą, merginai tenka atlaikyti darbdavių, tėvų, draugų, buvusių meilužių bei pašalinių žmonių spaudimą. Visi turi savo nuomones ir jaučia poreikį jomis pasidalinti.
Bėgikė viso filmo metu parodo savo stiprų vidinį stuburą, laikosi tvirtai ir nesiblaško sprendimuose. Jei tai būtų kiti laikai, netgi galėtume sakyti, kad „laikosi vyriškai“.
Istorija žiūrisi išties įdomiai ir įtraukiančiai, viduryje juostos pagavau save besvarstant, kuo gi čia viskas baigsis. Ar pavyks pagrindinei herojei surasti Vytą ir dar įdomiau – kas sėkmės atveju bus toliau?
Papildomų klaustukų man šioje besąlygiškos meilės istorijoje kaip ir nekilo, radau sau tinkamą moralą bei atsakymus į visus iškilusius klausimus.
Bet galiu papasakoti, kas šiame filme vis mane išmušdavo iš susikaupimo ir priversdavo pakilti kairįjį antakį. Mano galvoje iki šiol kirba klausimas, kada gi vyksta ši mylimojo paieškos istorija? Juostoje Marija yra 27-erių metų mergina, gimusi 1990-aisiais. Jei nekreiptume dėmesio į naujus išmaniuosius telefonus, pagal logiką istorija rutuliojama 2017-aisiais.
Filmo metu galiūnas Žydrūnas Savickas yra trečią kartą pripažįstamas stipriausiu pasaulio žmogumi. Šis įvykis, anot „Google“, nutiko dar 2012-aisiais. Suprantu, kad tai menka smulkmena visoje istorijos tėkmėje, na bet kam taip susukti, kad žiūrovas nesuvestų galų? Pavartosiu šiame filme dažnai herojų naudotą anglišką keiksmažodžių išsireiškimą: „What the f**k?“
