Matyt, nuo šios minties apie sudrumstą ramybę reikėtų pradėti ir pašnekesius apie šių metų Kanų kino festivalio auksinės šakelės laimėtoją – kino juostą „Titanė“. Beje, tam proga tikrai tinkama, nes šį filmą oficialiai jau rodo mūsų šalies kino teatrai.
Šį čempionišką filmą sukūrė prancūzų režisierė Julia Ducournau, garsėjanti pomėgiu kurti šleikščias ir šokiruojančias kino patirtis. Nors „Titanė“ dar tik antroji jos pilno metro juosta, alpstantys žiūrovai salėse jau spėjo pamėgti prancūzės kūrybą.
Šios režisierės darbams apibūdinti labiausiai tinkamas yra „kūniškojo siaubo“ (angl. „body horror“) kino žanras. Šio tipo kino istorijose vaizduojamas žalojamas, deformuojamas ar kitaip mutuojantis žmogaus kūnas.
Daug kraujo, išskyrų ir atsiskiriančių kūno dalių. Režisieriai čia negaili groteskiškų smulkmenų ir joms skiria ypatingą dėmesį. Kuo šlykščiau – tuo geriau. Žiūrovui turi būti nemalonu.
Nors „nemalonu“ yra visiems ganėtinai subjektyvu, pažįstu keletą chirurgų, kurie ilsisi žiūrėdami tokio tipo filmus. Jiems smagu stebėti, ar scenarijaus autoriai viską logiškai ir mediciniškai sudėliojo.
Man tokio tipo siaubo filmai yra pats nemėgstamiausias kino žanras. Net ne tai, kad jų nemėgstu – aš tiesiog fiziškai negaliu jų išžiūrėti. Tokių peržiūrų metu kenčia herojai ir aš kartu su jais.
Galiu net prisipažinti, kad žiūrėdama vieną tokį siaubo filmą, esu nualpusi kino salėje. Atsimenu tik, kad buvau nevalgiusi, ekrane rodė išplėštą kraujuojančią moters šlaunį ir toji veikėja pati bandė ją susisiūti kaklo grandinėle. Man tiek užteko, kad akyse užtemtų.
Net dabar darosi nemalonu pagalvojus apie kankinimo scenas ir sukeliamą fizinį skausmą. Šiurpas nueina pagalvojus apie peilius, vinis, reples ar žirkles, kuriais dažniausiai yra žongliruojama kūno kankinimo scenose.
Tad jei esate kaip aš, „Titanė“ nebus jūsų mylimiausias visų laikų filmas. Šiame filme, kuris, beje, turi griežtą N-18 cenzą, pasakojama apie vaikystėje traumą avarijoje patyrusią merginą, kuri be visų emocinių ir socialinių įgūdžių stokos, dar jaučia seksualinį potraukį mašinoms.
Taip, sekso su mašinomis šiame filme bus. Turiu pabrėžti – ne mašinose, o SU mašinomis.
Apskritai, jei norite suprasti, kodėl ši kino juosta laimėjo auksinę palmės šakelę, reikėtų sukandus dantis ištverti pirmas 30 šio pasakojimo minučių. Nuspręskite patys, ar einant žiūrėti šio filmo, jums geriau būti pavalgius, ar alkaniems.
Priklauso nuo to, kokius savo kūno pojūčius labiau mėgstate – kai pykina, ar kai darosi silpna. Nes šioje istorijoje bus žiaurumo, kūno žalojimo, išskyrų, ir... ko ten tik nebus.
Juostos režisierė žiūrovus, atkentėjusius ir neišėjusius iš kino salės per pirmąjį pusvalandį, vėliau apdovanoja kiek filosofiškesniu ir socialines problemas nagrinėjančiu šios keistos istorijos plėtojimu.
Kartu su pagrindine istorijos heroje, gilinamės į lytiškumo ir seksualumo problemas. Kas yra berniukas, o kas – mergaitė? Režisierė mus priverčia nagrinėti ir tradicinės šeimos vertybes: kas vis dėlto yra tikroji šeima ir kokia ta besąlygiška meilė vaikui?
Juostoje užduodama daug klausimų, į kuriuos atsakymus kiekvienas žiūrovas turi susirasti pats asmeniškai.
Papasakosiu, kokią mintį po šio filmo išsinešiau aš.
2019 metais britų pop superžvaigždė Samas Smithas viešai pareiškė, kad keičia lytinę tapatybę ir nuo šiol savęs netapatina nei su vyriška, nei su moteriška lytimi. Šį žingsnį pasekė ir dar keletas žinomų žmonių, kurie viešai pasakė, kad nepriklauso nė vienai iš binarinių (vyras ir moteris) lyčių.
Trumpai tariant, mes negalime identifikuoti žmogaus lyties pagal jo išvaizdą, vardą, ar pagal gimimo dokumentuose įrašytą lytį. Jei asmuo nepasako savo lyties, neturime teisės jos spėti. Žmogus turi prisistatyti pats. Gali atrodyti keistai ir nepatogiai, tačiau, taip yra ir tokia bus žmonija ateityje.
Turime suprasti, kad vadinamosios tradicinės vertybės keičiasi, todėl norėdami išlikti kaip žmonija, turime keistis visi kartu. Šis filmas, kad ir kaip skambiai beskambėtų, paneigia viską, ką manėme tikrai žinantys apie žmones.
