Man šį laikotarpį kiekvienais metais padeda išgyvent židinys, bulvių košė garnyrui ir „Scanoramos“ kino forumas. Aišku, ne vaivorykštės ir vienaragiai ten, nes filmai sunkūs, gilūs ir su umliautais, bet bent jau idealiai susigroja su lapkričio rimtimi.
Prieš keletą dienų manęs bičiulis paklausė, kokią šio festivalio juostą aš jam rekomenduočiau pažiūrėti. Taigi, jei reikėtų išsirinkti tik vieną šių metų „Scanoramos“ filmą, neabejotinai tai būtų Thomo Vinterbergo filmas „Dar po vieną“.
Šioje daniškoje juostoje pasakojama istorija apie keturis vidurinės mokyklos mokytojus, kurie, remdamiesi norvegų psichiatro Finno Skarderudo hipoteze, jog tam tikras procentas alkoholio kraujyje gerina gyvenimo kokybę, sugalvoja atlikti eksperimentą – kasdien darbo metu palaikyti tam tikrą alkoholio kiekį organizme.
Filme ši būsena, įvardijama kaip „nei girtas, nei blaivas“, mes ją pavadintume puse promilės. O Nyka-Niliūnas apie ją rašė: „Jos žingsniai tada virsdavo šokiu ir žodžiai dainomis.“
Filmas nebūtų filmas, jei ši idėja neatneštų smūginių ir pozityvių pokyčių jų gyvenimuose. Iš net sau patiems nuobodžių pedagogų, jie tampa kūrybiškais, entuziastingais ir motyvuojančiais bičiuliais savo mokiniams.
Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad Danijoje moksleiviai gali laisvai įsigyti silpnąjį alkoholį jau nuo 16 metų. Tad pokalbiai su jais apie alų ir vyną ten yra tokie pat kasdieniški, kaip ir savaitgalio aptarimas pirmadieniais. Žinant, kokioje šalyje aš pati gyvenu, man ši dalis juostoje buvo kiek neįprasta.
Toliau siužeto nebepasakosiu, nes, matyt, ir patys puikiai suprantate, kad toks girtuoklystės projektėlis negali atnešt vien tik teigiamų rezultatų. Keturi eksperimento dalyviai išgyvena visas įmanomas alkoholizmo stadijas, o stebint juos iš šono pradedi spėliot, kuri stadija būtų taviškė.
Jei esate girdėję apie daniško laimingo gyvenimo filosofiją hygge, nenustebkite ją išvydę ir filme apie girtuokliaujančius mokytojus. Ar tai būtų psichologinės įtampos filmas, ar komedija, danų kūrėjų filmuose iš visų kampų ir visomis formomis ekrane sklinda šiluma, šviesa ir malonumas.
Tik tokiame filme vidutinio amžiaus vyrukai nusigėrimui namuose susiveiktų pilną amuniciją baro reikmenų, kokteiliams atšaldyt naudotų apvalius ledus ir maišytų „Sazerac“ kokteilį. Skamba ne kaip buitinės išgertuvės, o prabangus vakarėlis slaptame bare. Kokios dar šalies mokytojai švęstų draugo gimtadienį restorane vaišindamiesi ikrais ir ledine degtine, ar degustuodami 2011 m. burgundišką vyną?
Visos šios estetikos ir kokybės smulkmenos leidžia bent trumpam užsimiršti, kokią rimtą temą nagrinėja ši juosta. Tačiau kad ir kokius kokybiškus gėrimus jie bevartotų ar kaip išvystytas būtų jų sveikas požiūris į alkoholį, tiesa yra viena – nekalto alkoholio nebūna.
