„Brutalistas“ (angl. „The Brutalist“), rež. Brady Corbet, 2024 m.
Be kalbų, pats prabangiausias ir tituluočiausias šių metų kino „Kino pavasario“ filmas. Gali būti, kad ir pats ilgiausias, mat jo trukmė beveik keturios valandos, į kurias įeina ir 15-likos minučių intermission – pertraukėlė žiūrovams „pailsėti“. Tad tikrai reikėtų į filmą eiti pavalgius, pailsėjus ir tinkamai nusiteikus. Kino mylėtojai tokių pertraukų šiais laikais dažnai nepatiria, tačiau teatrų lankytojams tai bus jau pažįstama rutina.
Juostoje pasakojama Holokaustą išgyvenusio vengrų žydo, architekto László Tótho (Adrienas Brody) istorija, kai jis 1947 metais atvyksta į Jungtines Valstijas ieškoti tos vienos vienintelės „amerikietiškos svajonės“. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, dažnai svajonės tėra tik iliuzijos.
Filmas susuktas taip, lyg tai būtų pati tikriausia istorija, ir išties, jei nežinotum, gali drąsiai taip ir pasirodyti. Tačiau tai yra tiesiog režisieriaus fikcija, įkvėpta Rytų Europos emigrantų istorijų apie jų dalią ieškant geresnio gyvenimo svetur.
Tai istorija apie Amerikos galią ir turtus, susidūrusius su karo nualintu europietišku protu ir skoniu, tik, žinoma, be pinigų.
Pasak paties režisieriaus, tai savotiška duoklė kūrėjams, kurių darbai buvo prarasti per Holokaustą. Šis filmas yra monumentas jų neįgyvendintoms svajonėms.
Beje, „Kino pavasario“ metu seansų tikrai nėra daug, tačiau balandžio pradžioje filmas atkeliauja ir į kino teatrų repertuarus, tad tikrai jį galėsite pamatyti, o gal ir pakartoti jau festivaliui pasibaigus.
„Brutalistas“, kurio biudžetas siekė vos 10 milijonų dolerių, šių metų „Oskaruose“ nominuotas net 10-čiai apdovanojimų:
- Geriausias filmas;
- Geriausias režisierius;
- Geriausias pagrindinio vaidmens aktorius;
- Geriausia antraplanio vaidmens aktorė;
- Geriausias antraplanio vaidmens aktorius;
- Geriausias originalus scenarijus;
- Geriausia kinematografija;
- Geriausia originali muzika;
- Geriausias montažas;
- Geriausias scenografijos dizainas.
Anonsas:
„Potvynis“ (angl. „Flow“), rež. Gints Zilbalodis, 2024
Šiuo animaciniu filmu neabejotinai didžiuosi ne tik gimtoji Latvija, bet ir visos Baltijos šalys. Tokios sėkmės mūsų kaimynams tikrai galime tik (baltai) pavydėti. Filmas jau apdovanotas „Auksiniu gaubliu“, o dar ir nominuotas dviem „Oskarams“.
Juosta be jokių dialogų pasakoja apie juodo katinėlio kelionę laiveliu, jo namus užliejus potvyniui. Norėdamas išsigelbėti jis įšoka į vandenyje plaukiančią burinę valtį ir leidžiasi į nežinomybę. Kartu su juo nuo potvynio gelbėjasi ir dar keletas kitų gyvūnų. Kompanija susirenka išties spalvinga ir kiek neįprasta, tad nuotykių jiems netrūksta.
Norėdami išgyventi katastrofą ir viską naikinantį potvynį, gyvūnai turi „suremti pečius“ ir padėti vieni kitiems.
Šis animacinis filmas nuostabus tuo, kad skirtas pačiai plačiausiai auditorijai, tad drąsiai į kino teatrus eikite su vaikais, seneliais ar net visa šeima.
„Kino pavasario“ metu šis latvių animacinis filmas bus rodomas kasdien ir visuose penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose. Praleisti ir nepamatyti jo tikrai bus be šansų. O ir nevalia.
„Potvynis“ nominuotas dviem „Oskarų“ apdovanojimams:
- Geriausio užsienio filmo kategorijoje;
- Geriausio animacinio filmo kategorijoje.
Anonsas:
„Aš vis dar čia“ (angl. „I'm Still Here“), rež. Walteris Sallesas, 2024
Pagal tikrus įvykius sukurta biografinė politinė drama pasakoja brazilų aktyvistės Eunisės Paivos (aktorė Fernanda Torres) gyvenimo istoriją, kuomet 1971 metais jos vyrą, buvusį kongreso narį, pagrobia brazilų karinė diktatūra. Filme pasakojama, kaip Eunisė, viena augindama penkis jų vaikus, nepailsdama ieško teisingumo bei tiesos. Juostoje vaizduojamas žmogiškasis ryžtas ir niekaip nepalaužiama dvasia taip sužavėjo visą kino pasaulį, kad ši drama tapo pirmuoju brazilų filmu, nominuotu „Oskaruose“ geriausio filmo kategorijoje.
Be abejo, žiūrovai giria ir iki smulkmenų atkurtą diktatorišką to laikmečio atmosferą Brazilijoje.
Jei patinka politinės dramos, paremtos tikromis istorijomis, nepraleiskite šio filmo „Kino pavasaryje“.
Filmas „Aš vis dar čia“ nominuotas 3 „Oskarų“ apdovanojimams:
- Geriausio filmo kategorijoje;
- Geriausio pagrindinio aktorės vaidmens kategorijoje;
- Geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Anonsas:
„Sing Singo kalėjimas“ (angl. „Sing Sing“), rež. Gregas Kwedaras, 2023
Tikrais įvykiais paremta amerikietiška kalėjimo drama, pasakojanti apie specialią teatro menų programą, kuri Niujorko griežto režimo vyrų kalėjime kalintiems vyrams padeda reabilituoti save.
Filmo kūrėjai, norėdami kuo autentiškiau atkurti įkalinimo įstaigos aplinką, juostą filmavo tikrose kalėjimo patalpose, keletas aktorių, matomų filme, patys buvo kaliniai, dalyvavę toje programoje.
Juosta pabrėžia reabilitacijos ir atgailos svarbą parodant, kaip menas, kūryba gali keisti žmonių gyvenimus, atkurti jų orumą ir pasitikėjimą savimi.
Filmas „Sing Singo kalėjimas“ nominuotas 3 „Oskarų“ apdovanojimams:
- Geriausio pagrindinio aktoriaus vaidmens kategorijoje;
- Geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijoje;
- Geriausios originalios dainos kategorijoje.
Anonsas:
„Marija Kalas“ (angl. „Maria“), rež. Pablo Larraínas, 2024
Šioje biografinėje dramoje viena žymiausių pasaulio kino aktorių Angelina Jolie įkūnija vieną ryškiausių visų laikų sopranų – Mariją Kalas.
Nors dainininkė buvo pirmo ryškumo operos žvaigždė, tačiau šis pasakojimas rodo liūdniausią jos gyvenimo etapą – keletą savaičių iki jos mirties.
Visą savo karjerą buvusi scenos dievaite ir žmonių susižavėjimo objektu, Marija iki pat paskutinės dienos taip ir negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jos balsas jau nebe toks kaip kadaise. Sveikata prastėjo, balsas silpnėjo ir širdyje tą pripažinti dainininkei buvo labai sunku.
Visiems solistės gerbėjams ir operos mylėtojams ši drama paliks įspūdį, ypatingai dėl įspūdingos teatrališkos aplinkos, kurioje gyveno ir laiką leido pati operos diva. Viso filmo metu jus lydės paryžietiška prabanga, kvapą gniaužiantys interjerai bei kiek pretenzinga, tačiau savo vertę žinanti Marija Kalas.
Deja, šį filmą festivalio metu bus galima išvysti tik vieną kartą ir laisvų vietų į seansą nėra. Nespėjusiems bus proga jį išvysti kino teatrų repertuaruose nuo balandžio mėn.
Filmas „Marija Kalas“ gavo „Oskaro“ nominaciją geriausios kinematografijos kategorijoje.
Anonsas:
„Šventosios figos sėkla“ (angl. „The Seed of the Sacred Fig“), rež. Mohammadas Rasoulofas, 2024
Tai iraniečių režisieriaus Mohammado Rasoulofo kurta politinė drama, kurios epicentre – Teherano Revoliucinio teismo teisėjas Imanas ir išaugusi jo paranoja dėl politinių protestų šalyje. Įvykiai tiek aptemdo teisėjui protą, jog jis pradeda „kaltų“ ieškoti ir pačioje artimiausioje savo aplinkoje – šeimoje. Namuose paslaptingai dingus jo ginklui, jis pradeda įtarinėti savo dukras. Taip iš politinės dramos istorija tampa dar ir šeimynine drama, parodančia, kokioje pavojingoje padėtyje yra šalies moterys.
Filmavimo metu dėl vyriausybės nepritarimo ir cenzūravimo režisierius buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo, tačiau jam pavyko pabėgti į Vokietiją ir ten užbaigti šį filmą.
Šis politinis – šeiminis epas trunka beveik tris valandas, tačiau po jų tikrai geriau suprasite, kuo gyvena Iranas ir iraniečiai.
Filmas „Šventosios figos sėkla“ yra nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Anonsas:
Visiems dokumentikų mylėtojams, festivalyje rodomi šio žanro filmai yra tiesiog „must see“, ypatingai, jei tai juostos, nominuotos „Oskarų“ apdovanojimams.
„Juodosios dėžės dienoraštis“ (angl. „Black Box Diaries“), rež. Shiori Itō, 2024
Ši japonų režisierės Shiori Itō dokumentika pasakoja jos asmeninę kelionę siekiant teisingumo, patyrus seksualinę prievartą iš įtakingo televizijos žurnalisto.
Dokumentika itin atvirai pasakoja jos patirtis, atskleidžiant privačius įrašus, bei teismo metu pateiktą medžiagą. Šiuo filmu ji norėjo parodyti teismų Japonijoje sisteminius trūkumus, ypatingai, seksualinių nusikaltimų srityje.
Šios dokumentikos seansų „Kino pavasaryje“ nebus daug, tad apsirūpinkite bilietais iš anksto.
„Juodosios dėžės dienoraštis“ yra nominuotas „Oskarui“ geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
Anonsas:
„Perversmo garso takelis“ (angl. „Soundtrack to a Coup d'Etat“) rež. Johanas Grimonprezas, 2024
„Sundance“ kino festivalyje apdovanota belgų režisieriaus Johano Grimonprezo dokumentika neria į sudėtingus ir painius santykius tarp džiazo muzikos, dekolonizacijos pastangų ir Šaltojo karo politikos peripetijų, didžiausią dėmesį skiriant 1961-ais metais įvykdytam Kongo lyderio Patrice’o Lumumba nužudymui. Teisingai atspėjote, už viso šito slypi CŽV.
Dokumentika priklauso muzikinių filmų kategorijai, tad čia bus nagrinėjama, kaip Jungtinių Valstijų vyriausybė įtakai Afrikoje išnaudodavo savo džiazo muzikos žvaigždes.
Kritikai giria šį filmą už novatorišką pasakojimo stilių, tad galite tikėtis puikios šnipų istorijos, kurioje skamba dar ir pati gražiausia džiazo muzika pasaulyje.
„Perversmo garso takelis“ yra nominuotas „Oskarui“ geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
Anonsas:
Daugiau autorės Mildos Govedaitės tekstų rasite ČIA.
