O dievai, galvoju, tai ką čia dabar reikės man papasakot apie tuos mūsų protėvius. Ką tikrai žinojau apie juos, tai, kad aš pati esu pavadinta pagonių meilės ir laisvės deivės Mildos vardu.
Šitą „kišeninį juokutį“, kad esu lietuviška Afroditė, visada primenu draugams per vakarėlius, kai reikia kažkokio kozirio ginče.
Dar žinojau, kad žemaičiai laikėsi pagonybės kiek tik galėjo ir buvo patys paskutiniai priėmę krikštą.
Tai su šiom keliom mintim judėjau kino teatro eskalatoriumi į šventinę premjerą. Eidama ten, atkreipiau dėmesį į keletą svečių su kirviais ir kardais vietoj rankinukų. Vienas iš jų buvo prodiuseris Stasys Baltakis, kuris vaikščiojo užsimetęs kirvuką ant peties. Supratau, kad einu gera kryptimi.
Norėčiau pabrėžti, kad organizatoriai teisingai ir gudriai suorganizavo premjerą. Tik atėjus, tą pačią akimirką, staigiai buvau aptarnauta ir net nepajutau, kaip rankose laikiau keturiasdešimties laipsnių krupniko taurę. Bandžiau diplomatiškai atsisakyt, tačiau, apsižvalgiusi aplink ir pamačiusi vyrus su ginkluotėmis, šarvais, kardais ir tobulomis barzdomis, supratau, kad nėr čia ko maivytis ir reikia įsijausti į aplinką. Kai darbo dieną 18 valandą gali sau leisti gurkšnoti krupniką – viskas tavo gyvenime yra okey.
Maloniai nustebino, kad peržiūroje dalyvavo svečiai ir iš akademinės aplinkos – mokslininkai ir profesoriai.
Ir dar kad publika į juostos peržiūrą rinkosi visai kitokia nei į man įprastas lietuviškas premjeras.
Po apšilimo fojė įprastiniai žiūrovai salėje susėdo kartu su šarvuotais premjeros dalyviais. Šypseną kėlė prie durų tvarkingai sustatyta ir atremta į sieną jų ginkluotė. Taip ir matau, kaip viduramžiais kariai „sudžiauna“ ginklus kur kamaroj, prieš eidami linksmintis ir poilsiauti.
Jei taip visai atvirai, tingiai ėjau žiūrėti šio filmo, nes turėjau blogą poskonį po paskutinio dokumentinio pasakojimo kine „Žalgirio mūšis“, per kurį užsnūdau ir net leidau sau snausti, kad tik greičiau praeitų laikas.
Šiame pusiau dokumentiniame pasakojime neužsnūdau, nors manau, kad vienos peržiūros man visiškai pakako. Filme pasakojama istorija apie danų pirklį ir krikščionį Larsą, kuris keliauja po baltų kraštus, norėdamas pažinti šį pagonišką ir jam svetimą gyvenimo būdą. Padėka kūrėjams už animacinę filmo dalį, dar kartą įsitikinau, kad animacija puiki forma išdėstyti tam tikrus sunkiau suprantamus dalykus, šiuo atveju, pagonišką mitologiją ir baltiškus papročius. Kas su kuo kaip ir kodėl.
Po seanso maloniai nustebino viena draugė, gyvenanti Britanijoje. Ji parašė man privačią žinutę, kad būtinai ieškos šio kino internete ir man kilo nuostaba dėl tokio jos entuziazmo. Na, nėra jis iš tų, kur žūtbūt reikėtų pamatyti ar visiem rekomenduočiau. Tačiau ji paprotino mane, kad gyvenant emigracijoje, visas tas senovinis folkloras traukia ir kelia sentimentų.
Tad greičiausiai prodiuseriams reikėtų pagalvoti, kaip šią kino juostą greičiau platinti internetinėje platformoje, nes su kino teatrais dar savaitė ar pusantros ir jų draugystė bus baigta. Filmo peržiūrų laikų šiam savaitgaliui likę ne tiek ir daug.
Beje, negaliu nepasidalinti, kad premjeroje sėdėjo vienas garbus ponas ir visą kino juostą nufilmavo savo telefonu. Aš galvojau, šitokie vagys jau išnykę, bet, pasirodo, jie vis dar aktyviam versle. Linkėjimai jam! Ir linkėjimai ne tik šio, bet ir kitų juostų prodiuseriams, dar kartelį peržiūrėti svečių sąrašus, gal visgi žmonės, rašantys apie kiną, nėra patys didžiausi jų priešai.
Pabaigai pasižymėjau keletą dalykų, kuriuos sužinojau ar supratau juostos peržiūros metu:
Mūsų krašte yra toks grybas smailiakepurė glotniagalvė, kuris yra vienintelis Lietuvoje augantis haliucinogeninis grybas. Pavartojus sukelia apsvaigimą ir kliedesius. Bent jau taip rašo „Vikipedijoje“ (visi, kurie ragavę, parašykite man privačiai, pasidarė smalsu, kaip ten kas). Filme pagonys šiuo grybu „vaišino“ krikščionis.
Pagonys itin pagarbiai elgėsi su šiais gamtoje esančiais dalykais: šaltiniais, dideliais akmenimis, senais medžiais ir giriomis. Kas žiūrint iš šių dienų perspektyvos atrodo brandumo ir taurumo įrodymas.
Šnekant su bičiuliais kartais paliečiame amatininkystės temą. Šiais informacinių technologijų laikais mes nebemokame amatų. Darė įspūdį amatams gabūs pagonys. Šių laikų žmonės jau tolsta nuo to, mes jau tuoj ir agurkų užraugti nebemokėsime.
Jei ne filmas, niekada nebūčiau pagalvojus, kad pagonys buvo tokie brutalūs ir netgi turėdavo vergų. Su jais elgdavosi nelabai gražiai. Ši informacija nustebino, pagonys man visada asocijavosi su vaidilutėmis, gėlėmis, meile gamtai ir pagarba aplinkai. Pasirodo, jie kaip ir visi mirtingieji. Nieko romantiško.
Kadangi, juostos reklaminiame šūkyje kūrėjai mini vikingus, ir esą baltų pagonys buvo ne ką prastesni už vikingus, prisiminiau, vieną juokutį apie kolegas iš šiaurės. Labai nepykit, jei pasirodys nejuokingas.
Ar žinot, kodėl Italijoje yra šviesiaplaukių merginų?
Nes vikingai buvo nuplaukę ir ten.
